Tėvas negavo jokio atsakymo nei iš seržanto, nei iš tų kitų, kam skambino. Generolas Petreusas ne tik vykdė Makristalo pradėtą politiką įtraukė ir patį Mortensoną. Tik leiskite jam pirmam tą padaryti.

Į žodyną sudėti pirmiausia šių dienų lietuvių bendrinės kalbos žodžiai. Pateikiama nemaža ir tarmybių, šnekamosios kalbos, net senstelėjusių žodžių, neretai dar pasitaikančių grožinėje literatūroje, taip pat nemaža specialių mokslo ir technikos terminų. Šie žodžiai pažymėti tam tikromis santrumpomis, rodan­ čiomis vartojimo sritį.

Rusų-lietuvių kalbų žemės ūkio terminų žodynas, Vilnius: Mintis, Botanikos terminų žodynas, Vilnius: Mintis, Botanikos vardų žodynas, Vilnius: Botanikos i-to 1-kla, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 4-asis leid.

Daugėla G. Rusų—lietuvių kalbų politechnikos žo­ dynas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų re­ dakcija, riebalų nuostolis ant tren tūzo Fizikos terminų žodynas, red. Brazdžiūnas, V i l ­ nius: Mokslas, Galnaitytė E. Latviešu—krievu vardrūca, RIga, Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis; Moks­ las,t. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas, 5 t. Niedermann'as, 6 A. Senn'as, F. Brenderis ir A. Bet muziejuose stovi turnyrų šarvai nes tik tokie išliko!

Tikrame kare su turnyriniais šarvais žmogus nelabai pakariautų. Žalgirio mūšį laimėjome, nes jam buvo gerai pasiruošta. Izraelyje karštligiškai buvo statomi gelžbetoniniai bunkeriai civiliams ir kariuomenei pasislėpti. Viena po kitos vyko konferencijos, kuriose Vakarų valstybės kaltino Iraną laužant tarptautinius susitarimus, šios šalies irgi pasirašytus, draudžiančius branduolinio ginklo plėtrą.

Irano delegatai dievagojosi, kad visai nesiruošiama kurti bombos. Vakarų diplomatai iš to juokėsi, rodė nuotraukas Irano įrengimų, visai nereikalingų taikiam atomui, bet būtinų bombai gaminti. Paskui triukšmas dėl bombos aprimo. Kas nutiko? Regis, prasidėjo naujas, visai kitoks karas. Pirmas klausimas: kodėl prieš Irano branduolinio ginklo projektą piestu stojo beveik visas pasaulis?

Juk yra daugiau šalių, irgi nelabai angeliukų, turinčių branduolinį ginklą: Šiaurės Korėja, Pakistanas, Indija, galų gale Izraelis. Kodėl dėl jų nekeliama triukšmo? Žmonijos nelaimė, kad šios šalys turi atominį ginklą. Vyko šaltasis karas, ir jos spėjo prasmukti.

Vėliau, kai Libija irgi bandė tokį ginklą įsitaisyti, prie Sovietų Sąjungos jau negalėjo prisiglausti, ir Libijai pirštai buvo nukapoti. Iranas daug kartų už Libiją didesnis, turi mokslinį potencialą ir priešų, ne tik Izraelį, bet ir visus kaimynus. Nes Iranas tai Persija. Ji visą laiką su kaimynais elgėsi agresyviai.

Iranėnai šiitai, o dauguma jų kaimynų arabų sunitai. Myli vienas kitą kaip liuteronai ir katalikai Europoje viduramžiais. Pirmasis Irano smūgis visai nebūtinai tektų Izraeliui. Tada ir prasidės: o kodėl ne Brazilija? Turi mokslininkų, pinigų, žaliavų. Kodėl ne Argentina, ne Venesuela, ne Kuba ir taip toliau? Ir teroristams toks ginklas labai knieti. Gresia branduolinio ginklo metastazės, o tai tikrai būtų žmonijos pabaiga.

Būtina stabdyti, ir labai ryžtingai. Bet tada antras klausimas kodėl triukšmas aptilo? Mačiau per Amerikos televiziją. Įvyko netikėtas dalykas. Tų įstaigų prigimtis reikalauja, kad jos būtų neprieinamos kaip Šveicarijos bankų seifai. Nes pasakysi kaimynui nežinia kas išgirs. Tačiau šiuo atveju viskas buvo sunešta į krūvą, kas ką moka geriau, tą ir daro. Kelis pavyko, dar keli keistai dingo, dar su keliais nutiko kvailos istorijos.

Sakysim, toks Šahramas Amiris. Išvažiavo į Saudo Arabiją ir pražuvo.

• Rosma LT K
• Download Embed This document was uploaded by our user.
• Pranašesnis riebalų nuostolis
• Воскликнул Роберт.
• Lietuvių-rusų Kalbų žodynas [PDF] [4aul5ancfkf0]
• Kaip sulieknėti sulaikant skysčius

Iranas pakėlė triukšmą, kad jis pagrobtas. Tikrai, atsidūrė Amerikoje, CŽV buvo tardomas, paskui paleistas. Iš CŽV gavo penkis milijonus dolerių. Bet po keturiolikos mėnesių sėdo į lėktuvą ir grįžo į Teheraną, kur buvo sutiktas kaip didvyris. Pareiškė labai pasiilgęs šeimos. Amerikiečiai nenorėjo likti kvailio vietoj. Jie pareiškė, kad Amiris tikrai buvo pagrobtas, bet viskas inscenizuota paties Amirio prašymu, kad nenukentėtų šeima. Koks tolesnis Amirio likimas neaišku. Toje gudruolių ir gudročių kovoje tiek nuotykių ir keistenybių, kad užtektų dešimčiai Džeimso Bondo filmų.

Pirmas frontas. Irano kontržvalgyba jam nukirto galvą. Žmona, pasiėmusi vyro kompiuterį, paspruko į Turkiją. Buvo užverbuotas Irano generolas Ali Rėza Asgaris, buvęs gynybos viceministras. Irgi išvažiavo į Turkiją ir joje dingo. Antras frontas. Ardeširas Hasanpuras nei iš šio, nei iš to prisikvėpavo nuodingųjų dujų ir užduso. Mokslininkas nepastebėjo, kad motociklininkas prikabino prie automobilio magnetinę miną ir nurūko.

Mina sprogo, mokslininkas žuvo iš karto. Visai tuo pat metu prie kito mokslininko irgi priartėjo motociklas, irgi prikabino miną, bet iranėnas pastebėjo, spėjo iššokti iš automobilio, mina sprogo, mokslininkas liko gyvas, tik pritrenktas. Panašių mirčių sąrašą galima sudaryti ir aisiais.

dico/slenyje.lt at master · davidsan/dico · GitHub

Žinovai sako, kad visa tai labai primena Izraelio žvalgybos Mosado braižą. Kada nors bus pagarsintas visas, galbūt labai ilgas, tos kovos aukų sąrašas. Trečias frontas. Kadangi uždrausta parduoti Iranui visokias automatizuotas sklendes, aukštam spaudimui atsparius aliumininius vamzdžius ir tūkstančius kitų panašių dalykų, jis bando visa tai gauti per privatininkus. Buvo sugalvota paleisti į darbą fiktyvius pardavėjus ir taip išgaudyti Irano agentus.

Gruzijoje apsireiškė verslininkas iš vienos Baltijos valstybės ir pasiūlė jo šaliai jau nereikalingą branduolinę įrangą. Netruko atsirasti pirkėjas iš Irano. Gruzinų policija jį suėmė. Verslininkas Amerikoje jau duoda parodymus. Ketvirtas frontas. Susivienijusios žvalgybos sužinojo, kad iranėnai slapta perka sudėtingą Vakarų aparatūrą.

Lietuviu Zargono Baze

Gerai, sako nelabai sąžiningam verslininkui. Parduok, bet prieš tai paskolink porai savaičių mums arba gausi tokią baudą, kad tavo anūkai neišsimokės. Aparatūra nuskraidinama į Ameriką, ten specialistai vienur paplonina, kitur įskelia plika akim nepamatysi, ir, Iranui sumokėjus baisius pinigus, požeminėse gamyklose aparatūra arba praleidžia mirtinas dujas, arba neveikia.

Tokius vakuuminius siurblius pardavė Šveicarijos Tinerių Tinners firma, tėvas ir du jo sūnūs. Būtų gaila iranėnų, jeigu jie taip atkakliai veržtųsi pagaminti, tarkim, mašinėlę žolei parkuose pjauti. Bet jie siekia pasigaminti ginklą, kuris nužudytų šimtus tūkstančių žmonių. Juk niekas Iranui negresia, niekas nenori nė centimetro jo žemės. Penktas frontas. Negevo dykumoje, Izraelyje, stovi Dimonos kompleksas viena labiausiai saugomų pasaulio vietų.

Eilių eilės didelių, galingų gamyklų. Būkime teisingi. Izraelis niekam negrasina. Turi branduolinį ginklą, kad šimtus kartų už jį galingesni priešai nedrįstų pulti.

Faktai Ir Sypsenos - Algimantas Cekuolis

Jeigu tikėsime landžiais žurnalistais, pastaruosius dvejus metus Dimonos centrui įsakyta sabotuoti Irano branduolinio ginklo riebalų nuostolis ant tren tūzo. Bet kaip? Per didelį atstumą? Tai milžiniškos, labai brangios ir labai sudėtingos mašinos, visa jų kaskada. Jų rotoriai sukasi garso greičiu, mašinos viena kitai perduoda medžiagą ir po ilgų mėnesių pagamina kelis gramus ginkluotei tinkamo urano.

Centrifūgas valdo kibernetika. Jis išniro daugelyje vietų Indijoje, Indonezijoje, Europoje. Bet nedarė nieko blogo. Šniukštinėjo kaip pelė, ieškanti sūrio gabaliuko. Neįtikėtina, bet taip ir įvyko. Viruso kūrėjai neketino pakenkti pašaliniams. Dabar aišku, kad virusas turėjo kodą, leidžiantį patekti tik į centrifūgas Natanze.

Kai tarptautinės komisijos inspektoriai metais apsilankė Natanze, jie pamatė, kad pašalinta dauguma centrifūgų. Lygiai Aiškėja ir kitos aplinkybės. Jis per daug sudėtingas, turi daug funkcijų, gerų specialistų būrys jį turėjo kurti porą metų. Dėl penkių frontų sąveikos Irano branduolinė programa atidedama metams.

Atominio ginklo plėtra pasaulyje pristabdoma. Bet mano širdis nesidžiaugia. Juk prasidėjo naujas karas kibernetinis. Gerai, kad Europos Sąjunga taktiškai įsikišo ir pristabdė įsismarkavusią Rusiją. Bet Negevo dykumos pergalė duos postūmį ir pateisinimą kibernetiniam ginklui visame pasaulyje. Ir kokia aukštų karininkų žmonų įtaka. Jaunas amerikietis Gregas Mortensonas, alpinistas, truputį hipiuojantis studentas paplyšusiais džinsais ir ilgais plaukais kurį laiką jis neturėjo buto ir gyveno automobilyjenutarė pagerbti mirusios sesers Kristinos atminimą įkopti į antrą pagal aukštį viršūnę Himalajuose, Hindukušo keteroje, Karakorumo apygardoje Šiaurės Pakistane, ir ten padėti gintarinius sesers karolius.

Tai viena atšiauriausių vietų pasaulyje. Atšiaurus klimatas, statūs kalnai, jokios valdžios. Į žygį vyrukas išėjo su keturiais bičiuliais ir būriu vietos nešikų. Po septyniasdešimties dienų būrį ištiko nelaimė. Krisdamas į kalnų plyšį susižalojo grupės narys. Jį gelbėdamas išgelbėti pavyko susižalojo ir pats Gregas, o paskui dar paklydo. Nuėjo ne ten, kur jo laukė draugai ir nešikai, o visai į kitą pusę.

Išsekęs, žaizdotas, alkanas pakliuvo į mažą Korfės kaimelį, pakibusį ant atbrailos virš didžiulio slėnio. Gyventojai jį nuvedė pas kaimo senolį Hadži Ali. Gregą paguldė, aptvarstė, davė karštimo ir leido gyventi kaimelyje, kol atgaus jėgas. Kai vaikinas pradėjo vaikščioti, pamatė kelis vaikus, lazdele braižančius smėlyje raides. Iš jų sužinojo, kad nei kaime, nei arti jo nėra mokyklos, bet vienas vaikas mokėjo kelias raides ir aiškino kitiems, kad yra toks dalykas kaip skaitymas ir rašymas.

Gregas susijaudino ir pasakė vaikams, kad pastatys jiems mokyklą. Spontaniškas nuoširdaus žmogaus pažadas. Gregas pasitarė su senoliu Hadži Ali, grįžo į Jungtines Valstijas, bet paaiškėjo, kad įvykdyti pažadą ne taip lengva. Savų pinigų Gregas neturėjo, o aukoti riebalų nuostolis per 2 mėnesius mokyklos statybai musulmonų krašte, tolimam kalnų kaimelyje, niekas nenorėjo.

Dar žiūrėjo įtariai. Jam pavyko pasikalbėti su Žanu Herni Jean Hoernivienu iš Kalifornijos mokslo slėnio, to, kuriame prasidėjo visa kibernetika, kūrėjų, ir jį įtikinti. Gavo 12,5 tūkstančio dolerių ne kažin kokie pinigai, bet Šiaurės Pakistano sąlygomis jų užteko mokyklai pastatyti. Tiesa, prieš tai teko pastatyti tiltą kitaip nebuvo galima atvežti medžiagų.

Herni, gerokai pagyvenęs žmogus, sirgo leukoze, tad surašė testamentą. Šeimos nenuskriaudė, bet didumą savo nemenko turto užrašė mokyklų Pakistane ir Afganistane statybai. Amerikoje tokie dalykai jau niekieno nestebina. Žanas Herni netrukus mirė. Jo pastatytas mokyklas jau baigė 64 tūkstančiai vaikų, iš jų 52 tūkstančiai mergaičių, nes Gregas daugiausia dėmesio skyrė mahometonėms mokyti. Mišrių mokyklų tose šalyse negali būti, mulos kategoriškai draudžia.

Berniukai vis šio bei to pamokomi, be to, bent kiek praprusę jauni vyrai išvyksta į miestą, nes tik ten gali gauti kokio nors darbo, o mergaitės lieka kaime. Kai ateina laikas, jos auklėja naują kartą, ir nuo jų raštingumo priklauso, kokia ta karta bus. Grego Mortensono kelias Pakistano ir Afganistano šiaurėje nebuvo rožėmis klotas. Ilgai aiškinosi, bet paleido. Kitą kartą buvo pakliuvęs tarp dviejų ugnių, kai susikivirčijo afganų karo vadeivos ir jų kariuomenės pradėjo pilti viena į kitą iš kulkosvaidžių.

Gregas pasislėpė sunkvežimyje, vežančiame siaubingai dvokiančias papuvusias odas, ir tūnojo jame aštuonias valandas. Islamo mulos du kartus jam buvo paskelbę mahometonų nuosprendį fatvą kiekvienas musulmonas, pamatęs tą žmogų, turi tuoj pat nužudyti.

Nei šventasis Koranas, nei pranašas Mahometas neprieštarauja, kad mergaitės būtų šviečiamos. Bet vietos mulos tai draudžia. Jie skatina ir palaiko prietarus grynai riebalų nuostolis ant tren tūzo sumetimais. Gregui pavyko pasiekti, kad aukštesni islamo šventikai fatvą jam atšauktų. Jį tardė Amerikos CŽV, o po teroristinių išpuolių prieš Ameriką rugsėjo ąją jam ėmė grasinti net paprasti amerikiečiai už tai, kad moko ir auklėja mahometoniukus.

Bet Afganistano ir Pakistano kaimuose dabar jis didvyris, nors visi žino, kad jis amerikietis. Juo jau pasitiki islamo lyderiai, įvairių karinių formuočių vadai, valstybės tarnautojai ir valdininkai, genčių galvos.

Nes visi mato, kad jis be atvangos dirba ir stengiasi gerinti švietimą, ypač mergaičių. O jos vienų dukterys, kitų būsimos žmonos. Gregas tą darbą daro jau šešiolika metų, beveik pusę laiko jis kalnuose ir pusdykumėse, vietose, kurias visi kiti vakariečiai laiko fronto linija ir teroro tėvonija.

Negalima sakyti, kad jo darbas nebuvo pastebėtas Amerikoje. Gal ir nelabai intriguojanti antraštė.

Faktai Ir Sypsenos - Algimantas Cekuolis | PDF

Bet balti kalba kaip tik balti genčių Hindukuše regione Gregas pradėjo savo veiklą tas posakis turi ypatingą reikšmę. Išgėrei antrą jis gerbiamas svečias. Išgėrei trečią jis šeimos narys. Kol žmogaus nepažįsti jis tau svetimas. Kai gerai pažįsti gali tapti labai artimas. Grego knyga turėjo milžinišką pasisekimą jau parduota 4 milijonai egzempliorių, ji išversta į 40 kalbų.

Amerikos Senatas jį pristatė Nobelio taikos premijai. Norvegijos karo akademijoje ta knyga tapo privaloma.

O kuo čia dėtos aukštų Amerikos karininkų žmonos? Kol Gregas statė mokyklas mergaitėms, Amerikos ir jos sąjungininkų kariuomenės darė ką įsakytos: kariavo su talibais ir Al Kaida Al-Qaedastengėsi kuo daugiau priešų nukauti, raketomis iš nepilotuojamų lėktuvų zvimbalių sprogdino jų vadus ir neišvengiamai užmušdavo daug niekuo kaltų žmonių.

Bet net ir kariškiai ėmė sutikti su nuomone, kad šio karo laimėti negalima. Ne todėl, kad amerikiečiai būtų blogi kariai ar afganai būtų išskirtinai narsūs. Tiesiog nukauto talibo vieton stoja kitas, o visų afganų neišžudysi, atominės bombos į pusdykumę irgi nenumesi.

Mums darbą reikia dirbti, jau aštuoneri metai sėdim mėšle. Dabar, kai tai jau tampa istorija, aplinkiniai sako, kad įkalbinėjo ilgai. Bet kai generolas knygą perskaitė, iškart ėmė keisti sąjungininkų taktiką. Pareikalavo, kad karininkai savo kareiviams palieptų stengtis ne kuo daugiau talibų nukauti, o kuo mažiau. Sutikite keistas įsakymas. Abejoju, ar toks per karą kada nors kam nors buvo duotas. Generolo nurodymu, užėmus ar apsupus miestą, kuriame talibai įsitvirtinę, paliekamas kelias evakuotis.

Su talibų vadais kalbamasi telefonu, vietovė stipriai apšaudoma, bet ne kovos, o dūminiais sviediniais. Kai pastarąjį kartą buvau Afganistane, mačiau tokį puolimą. Prisipažinsiu nieko nesupratau. Įširdę britų karininkai buvau su jais irgi nieko negalėjo paaiškinti. Sakė: gavom tokį kvailą įsakymą.

Prezidentas Obama Makristalą iš pareigų pašalino. Ne dėl jo naujos taktikos, buvo kitų dalykų. Į jo vietą buvo paskirtas generolas Deividas Petreusas David Petraeus. Šio generolo žmona irgi privertė vyrą perskaityti Mortensono knygą. Atsitiktinumas ar ne, bet tą patį padarė ir admirolo Maiklo Maleno Michael Mullengeneralinio štabo riebalų nuostolis ant tren tūzo, žmona. Taigi tiems aukšto rango vyrams nieko neliko, kaip tik įtikinti ir patį prezidentą Obamą.

Na, gal supaprastinau. Generolas Petreusas dar Irake ten jis vadovavo anksčiau, kol buvo perkeltas į Afganistaną buvo pradėjęs tartis su vietos šeichais, įvairiais būdais patraukė juos sąjungininkų pusėn ir pasiekė, kad Irakas beveik nurimo. Afganistanas kiek kitoks. Žmonės beveik neraštingi, visiškai nesupranta, kaip galėtų prisidėti valdant valstybę.

Tvarką daro kaimų senoliai. Jų pasitaiko visokių ir paikų. Bet kitokių nėra. Generolas Petreusas ne tik vykdė Makristalo pradėtą politiką įtraukė ir patį Mortensoną. Drauge su juo sąjungininkų vadas ir kiti aukšti karininkai Afganistane susitikinėjo su kaimų senoliais, genčių vadais, ėmė su jais gerti arbatą.

Amerikiečiai greiti. Abi partijos jau vilioja Petreusą kandidatuoti į prezidentus. Tas juokiasi ir vilionių kratosi. Nesusigundęs politiko karjera, dabar vadovauja CŽV.

Mes turime didžiuotis. Lietuvos kontingentas, šefuojantis Goro provinciją, tokios politikos laikėsi visą laiką. Ir gana sėkmingai. Afganistane dar mažai kas pasikeitė ir negreitai pasikeis. Religijos klausimas labai svarbus, yra daug fanatikų.

Jų netrūksta abiejose pusėse. Kiekvienas fanatikas įsitikinęs, kad jis teisus, ir teisus tik jis vienintelis teisuolis. Neteisuolis anas, ir jį žūtbūt reikia užmušti. Einant patruliuoti arba važiuojant šarvuočiais, priekyje visada žingsniuodavo vienas arba du žvalgai, ir kiekvienas už ilgo pasaitėlio vesdavosi šunį.

Tiksliau, šuo eina pirmas, šniukštinėja ir už pasaito tempia žvalgą. Kartais šuo bėga palaidas. Suradęs miną arba savadarbį sprogmenį, sustoja kaip įkastas ir laukia, kol prieis vedlys ir nutars išminuoti ar pridėti užtaisą ir miną susprogdinti. Helmando provincijoje kovos labai atkaklios, kiekvieną rytą randama vis naujų minų, ir kartais per valandą tegali nueiti vos du kilometrus.

Šunys elgėsi išmintingai, buvo paklusnūs, tad negalėjau nepaklausti parašiutininkų: iš kur tie šaunūs keturkojai?

Juk nei per Antrąjį pasaulinį, nei per Vietnamo karą riebalų deginimo nuorodos tokius kareivėlius beveik nebuvo girdėti. Taikos metais juos pasitelkia tik policija ir kinas. O Afganistane karo šunys tokie pat svarbūs kaip zvimbaliai nepilotuojami lėktuviukai. Iš kaulų, aptinkamų senose stovyklavietėse, paaiškėjo, kad šuva susiejo savo gyvenimą su žmogumi palyginti neseniai riebalų nuostolis ant tren tūzo prieš 14 tūkstančių metų.

Buvo prijaukintas vilkas, ir aišku, kodėl vilkas, o ne koks kitas žvėris. Tarp vilkų stiprus hierarchijos supratimas. Kiekvienas gaujoje žino, kas yra vadas, ir jo klauso. Jeigu ką tik atsivestas vilkiukas pirmiausia pamato jį šeriančio žmogaus ranką, duodančią pieno ar sukramtytos mėsos, ta ranka, tas žmogus visą gyvenimą bus jo tėvas motina. Į jį žiūrės šuniškomis akimis. Tas posakis lyg ir turi paniekos atspalvį, o iš tikrųjų šuva juk žiūri su meile.

Akmens amžiuje vilkai visada šlaistėsi arti žmonių stovyklų, nes ten būdavo atliekų. Žmonės rasdavo ką tik atsivestų, dar aklų vilkiukų. Vilkai ne iškart tapo šunimis. Nepasakysi, kad virtęs šunimi vilkas daug laimėjo. Žmonės dideli egoistai. Sunkiai valandai atėjus, viduramžiais, kai priešai apsiausdavo miestą, savo ištikimus draugus jie suvalgydavo. Kai hitlerininkai apsupo Leningradą ir blokados žiede miestą laikė beveik trejus metus šunų greit neliko.

Korėjoje, Vietname, keliose Kinijos provincijose kai kurių veislių šunis iki šiol augina maistui.

Nenoriu plėstis. Atkreipėte dėmesį, kiek daug yra šunų veislių? Kaip nė vienų kitų žinduolių, taip pat ir vilkų. Jeigu vilkų rujoje atsivedamas apsigimėlis, sakysim, trumpomis kreivomis kojytėmis, tarsi mamutas ant jo būtų užlipęs, vilkė jam perkąs gerklę arba paliks vienišą po krūmu. Neleis veislės gadinti ir maisto eikvoti. Gandrai irgi silpnesnius gandriukus išmeta iš lizdo, ypač jeigu sausra. Balandžiai rodos, taikos simbolis, o užkapoja sergantį arba apsigimusį draugą.

Bet kai buvę vilkai augo su žmonėmis, išsigimėlių būdavo pagailima. Jie net tapo reikalingi. Trumpomis kreivomis kojytėmis, ilgas kaip dešra aiški gamtos nelaimė, bet geras iš olų barsukams varinėti.

Taip atsirado taksų. Kai genuose kas sutrikdavo ir gimdavo milžinas, jam irgi leisdavo augti. Tapdavo riebalų nuostolis ant tren tūzo ir šernų varinėtoju, būryje net liūtus puldavo.

Štai iš kur apie šunų veislių. Paskui žmonės perprato selekciją, išmoko kryžminti ir kurti tokias veisles, kokių reikia. Taip atsirado vokiečių aviganiai ir dar keliolika rūšių. Bet visi jie, ir saujoje telpantis čihuahua, ir vyrui iki juosmens siekiantis danų dogas, yra šunys, ir visi kilę iš vilkų. Vilkų ir šunų genai skiriasi tik 0,2 procento, o šunų ir kojotų 4 procentais. Šunų išmintis, ištikimybė žmogui ir gebėjimas mokytis pritrenkia.

Jų uoslė tūkstančių kartų geresnė negu žmogaus. Labradorai 98 procentų tikslumu diagnozuoja žmogaus storųjų ir plonųjų žarnų vėžį. Prancūzų aviganis Elias žmogaus maisto produktuose puikiai užuodžia gliuteną nepageidaujamą priedą. Šunys mokosi puikiai kai juos dresuoja. Turbūt jeigu žmonės nebūtų mokę savo vaikų, nuo mažens laikę juos būdoje pririštus grandine, kažin ar kas būtų pastatęs raketą ir paleidęs ją į Mėnulį. Apie šuns ištikimybę, šunišką ištikimybę, yra begalė jaudinančių pasakojimų.

Vieno liudininkas buvau. Mergaitė šiukšlyne aptiko gaištančią iš bado ir šalčio kalytę. Parsinešė namo, išmaudė, abi susidraugavo taip, kad labiau nebūna. Kalytė gerai plaukė, bet neleisdavo savo globėjai maudytis, net bristi giliau lodavo, čiupdavo dantimis už maudymuko ir tempdavo į krantą. Matyt, genai liepė taip elgtis.

Kai kartą mergaitė maudėsi vonioje, kalytė pro praviras duris pamatė tą siaubingą, dėl kokių kirminų lieknėja nuomone, padėtį, šoko loti, bandė tempti mažąją šeimininkę iš vonios, bet už ko sugriebsi, juk neimsi kandžioti savo motinos.

Nedaug svyravusi, kalytė ėmė lakti muiluotą vonios vandenį. Tikėjosi išlakti visą ir taip išgelbėti savo šventąją. Bet grįžkime į Afganistaną. Sąjungininkai turi daug didesnį nuošimtį šunų, negu jų turėta per du pastaruosius pasaulinius karus. Koalicijos pusėje toliašaudės raketos, nepilotuojami zvimbaliai, kampu šaudantys pėstininkų ginklai; bet talibų pusėje savadarbės minos. Amerika išleido 20 milijonų dolerių, bandydama visokias priemones minoms ieškoti.

O šunų neapgausi, nors mina būtų užkasta į žemę ar įkišta į šalikelėje tysančią stipeną. Sėkmingiausiai šunis naudoja britai. Galbūt todėl, kad tarp jų ir namie daug šunininkų. Po sunkių kautynių talibai buvo išstumti iš kaimo. Bet eiti į kaimelį parašiutininkai vis tiek nedrįso. Talibai palieka visokiausių spąstų. Šunvedės, eilinės Šarlotės Kuk Charlotte Cook kuopos vadas neleido į mūšio zoną. Su labradoru Henriu ji turėjo laukti nuošalyje. Šuniukui šaudymai ir sprogimai nerūpėjo.

Laivynas - Žaidimo kortos

Net kai šalimais kaukdamas nutūpė sraigtasparnis paimti kelių sužeistųjų, jis ir toliau gaudė savo uodegą. Bet kai vadas davė komandą apieškoti pastatus, Šarlotė atkabino pasaitėlį, Henris puolė uostyti visų kampų ir sienų jam buvo pabodę laukti. Prie vienų durų Henris susijaudino, sulojo, pasitraukė, vėl grįžo ir vis gaudė Šarlotės žvilgsnį.

Lietuviu Zargono Baze | PDF

Ji suprato: ten arba sprogmenys, arba spąstai. Kareivių ir vietos gyventojų gyvybė buvo išsaugota. Britai suformavo dalinį Pirmąjį karinių dresuotų šunų pulką, ir jis įeina irgi skamba iškilmingai į Karališkosios armijos veterinarijos korpusą. Ieškodamos tinkamų šunų, įvairių šalių kariuomenės lanko augintojus, gyvūnų globėjus, klausinėja mokyklose.

Didžiausi britų varžovai amerikiečiai, nes jiems šunų reikia ne tik fronte, bet ir namie narkotikų prekeiviams gaudyti. Šioje srityje pasižymi spanieliai. Apieško automobilį aštuonis kartus greičiau negu žmogus. Amerikiečiai lėktuvais kas savaitę iš Europos išsigabena maždaug po šimtą šuniukų. Nes tinkamų šunų rasti nelengva, ir ne visi leidžiasi dresuojami.

Nebūtinai turi būti grynaveisliai. Kartais imami ir neaiškios kilmės, vadinamieji kiemsargiai. Jie tarnauja aštuonerius metus, kartais ir ilgiau, o paskui išleidžiami į užtarnautą pensiją į šunyną, kur daug erdvės ir ėdalo. Šunys labai skirtingi. Net toje pačioje vadoje vieni gali būti gabūs ir darbštūs, kiti žiopliai.

• Разве не романтично.
• За ними заботливо ухаживают на противоположном краю нашего обиталища, и ты не сумеешь посетить .
• Vyrų sveikata geriausi riebalų deginimo papildai
• А я даже не знаю, в какую сторону глядеть на этот Арканзас, не говоря уже о том, сколько до него миллиардов километров.
• Mesti svorį be mažesnių krūtų

Vienų uoslė nuostabi, kitų ne tokia puiki. Dresuojama ieškoti tam tikrų kvapų tik skatinant. Šunys niekada nebaudžiami, geriausiai juos veikia abipusė meilė ir pagarba. Ir dygliuotos apykaklės uždraustos. Kaip juos moko?

Medžiagos, kurios ieškoti šuo mokomas, pavyzdžiui, trotilo, padedama į narvelį, ir šuva paleidžiamas. Kai jis pribėga prie narvelio, turi prie jo atsisėsti. Tą akimirką, kai užpakaliukas paliečia žemę, jis gauna dovaną dresuotojas meta jo mėgstamą žaislą, dažniausiai lauko teniso kamuoliuką. Šuo čiumpa ir žiaumoja kaip didžiausią skanumyną. Niekas nežino, kodėl jiems taip patinka kamuoliukai. Paskui narvelis slepiamas vis toliau ir gudriau. Dar šunį reikia pripratinti prie neįprastų garsų ir neišvengiamos kovos maišaties.

Tarškinama didelėmis tarškuolėmis, leidžiama juostelė su sprogimų, vaikų balsų ir visokių mykimų įrašais. Prie jų šuo pamažu pripranta. Tik nepavyksta išmokyti lipti į ūžiantį, mentemis mosikuojantį sraigtasparnį. Tenka suimti į glėbį ir cypiantį iš baimės įnešti. Karininkai stebi, ar šuo ir šunvedys myli vienas kitą.

Jeigu ne, pora išskiriama. Prieš porą metų Helmande vyko gelbėjimo operacija. Buvo pasiųstas sraigtasparnis su 26 kareiviais išgabenti iš kovų zonos springerspanielio Mončio. Buvo spėjama, kad jis prarijo plastikinį sprogmenį. Tokio masto operacijos vykdomos tik tada, kai reikia gelbėti sunkiai sužeistus karius.

Kai Montis atsipeikėjo po narkozės, gavo porą savaičių atostogų, o paskui vėl išvyko į riebalų nuostolis ant tren tūzo. Irako diktatorius Sadamas Huseinas buvo apkaltintas tarptautinių įstatymų ir sutarčių laužymu jis gamina bakteriologinį ir cheminį ginklą, taikosi ir atominę bombą sukurti.

Buvo pareikalauta, kad įsileistų tarptautinę komisiją. Sadamas iš pradžių spyriojosi, paskui sutiko, bet komisijai į vienas vietas leido važiuoti, į kitas ne.

Tai dar labiau suerzino tarptautinę visuomenę, ypač Ameriką, kuri buvo įsitikinusi, kad su ja žaidžiama katę ir peles. Priežastį taip manyti Amerika turėjo. Visi žinojo, kad tai niekšas, žmogžudys ir sukčius, kokių reta. Jis baigė savo dienas kartuvėse.

Tikrai turėjo cheminį ginklą beje, pirktą Vakaruose, ir jį panaudojo prieš savo šalies piliečius kurdus. Jis tikrai ruošėsi gaminti atominę bombą, bet atlėkė Izraelio bombonešiai, sudaužė gamyklą į smulkų žvyrą, ir Sadamas suprato, kad branduolinio ginklo jis niekada neturės. Tada susirado kanadietį inžinierių, genialų fantastą išradėją, kuris pasisiūlė pagaminti ypač galingą toliašaudę patranką, vamzdis turėjo būti, rodos, šimto metrų ilgio, žadėjo pastatyti tris tokias patrankas ir jomis sunaikinti žydų valstybę.

Tačiau Izraelio agentai patykojo inžinierių ir nužudė. Be jo niekas neįstengė sukurti tokių patrankų. Buvo aišku Sadamas sukčiauti nenustos.

Tren kultūrizmo papildai „Revalor-H Finaplix“ trenbolono acetatas, skirtas kūno rengybai

Bet komisija nieko nerado. Tai tik didino amerikiečių nerimą vadinasi, viską naikinantieji Sadamo ginklai labai gerai paslėpti arba išvežti į užsienį ir paruošti mirtinam smūgiui. Prezidentas Bušas Jaunesnysis George W. Bush tikino pasaulį ir sąjungininkus, kad jis gerai žino esą įrodymų, kad bjauriuosius ginklus Sadamas tikrai turi, būtina jam nusukti sprandą, kol nepražudė milijonų žmonių. Kai tokius dalykus viešai, atvirai skelbia didžiosios valstybės vadovas sunku nepatikėti.

Irakas buvo užpultas, amerikiečių ir sąjungininkų kariuomenė perėjo per visą kraštą, patikrino slapčiausias vietas. Rado masinius politinių Sadamo priešininkų kapus, rado cheminio ginklo aukų kapus bet draudžiamų ginklų ar jų gamybos pėdsakų neaptiko. Buvo sumedžioti ir ištardyti visi kaip sudeginti riebalų pilvą Irako mokslininkai ir karo inžinieriai.

Sveikatos turi nelyg mulas, bet iaip sin sinas, kaip ir dauguma Pravie niki kolonijos piligrim. Nieko keisto - protingi ia ne atvaiuoja. Taiau pus gyvenimo praleidus u spygliuo tos vielos, sunku sivaizduoti, kiek t protingj liko ten, laisvje.

Juk vaiuoja ir vaiuoja etapas po etapo. Ir vis jaunesni. Bet tas kamuolys! Aikiai maiau - odin psl m gavosi laisve. Apsisuko tarsi kvpdama tyro oro ir tik ta da lidnai pasidav ems traukai, kur laukme mes, gauja dl kamuolio suvrjusi vyr. Marfuka norjo atmuti galva, taiau kio pakau tik ant nuovokos, ir kamuolys prasmego koj maialynje.

Pakilo dulki tumulas, riksmai ir keiksmai. Nu nafik. Pa bgjau kiek priek - gal nuskils koks pasas. Prie mane Aveka - ilgis i arkli" mastiuchos, atseit vidurio gy njas. U jo - vartai ir it velnias, baidantis ventuosius, rankas iskts igoniukas. Irgi vilnietis. Kaunas prie Vilni.

Lietuviai prie rusus. Toks maas mano ijimo laisv proga. Rieda linksmai pasiokda mas, lyg riebalų nuostolis ant tren tūzo sveikas, iliau, a savas Visi mato, kad kamuolys atsidr pas mane, ir plumpsi artyn. Ilgis jau niokia nugar ir stumia taip, lyg nort ulipti man ant kupros.

Vienas ap gaulingas judesys, kitas, ir Aveka lieka isiiojs, taiau smgis ijo nekoks - labai jau nestipriai spirteljau sport baio galiuku.

Ot, velnias! Bet kamuolys neregimomis odins dvasios akimis mat visus plyius - atsitrenks v suplkt aikt, pravilp parkritusiam igoniukui pro au sis tiesiai tinkl.

Aikt aptp zekeliai subliuvo lyg laukin mongol orda. Vieni i diaugsmo, kiti i apmaudo. Kaunas laim jo, Vilnius gavo. Vieno vario skirtumu. Paskutins dvi minuts jau nieko nebekeit. Kamuolys malsi aikts viduryje. Gerinosi puldamas tai prie vien, tai prie kit, tarsi nordamas uglostyti vilniei pralai mjimo kartl ir gal gale sutaikyti abi puses.

Kaip Žalgirio mūšiui buvo ruošiamasi? Juk tais senais laikais tai nebuvo paprasta. Nei radijo, nei pašto, net pašto karvelių nebuvo.

Bent jau todl, kad tai paskutins mano rungtyns zonoje. Rytoj kaip tas kamuolys ausiu laisv. Ir buvo teiss tie, kurie tvirtino, kad banke" kaliau per fuks.

Kad beveik nebuvo ans muti i tokio atstumo, kai vartuose stovi igoniukas, kienvagis i Kirtim. Jis tiesiog profesionaliai graibsto kamuol. Vikriai, kaip pini gines i svetim kieni. Taiau kamuolio patirta laisvs akimirka ir manoji - laukianti u penkiolikos valand suteik smgiui graktumo ir klastingumo. Netgi laims, o prie j kienvagiai bejgiai.

Po rungtyni prie mans su pagyrimais lindo kas ne tingjo. Graus vartis!