Po langais prie sienų išmėtėm granatas: ginamės ir dengiam besitraukiančius. Vyksta karas Ūkyje pravers.
Kitą rytą Leila pabudo dusdama iš skausmo. Riešas buvo siaubingai ištinęs ir beveik juodas. Milžiniška mė lynė driekėsi nuo pirštų galiukų iki alkūnės. Leila gijo labai ilgai.
- Пожалуйста, Роберт, опомнись.
- Николь поглядела вверх на купол.
- Наконец, они подошли к новому мосту, перекинутому через Ричард и Николь дважды передохнули, попили воды и закусили, неторопливо беседуя.
- Geriausia svorio metimo pagalba iš gnc
Viktaras niekuomet to garsiai neištarė, tačiau jautėsi kaltas dėl to nelemto smūgio laz da. Ji akies kampeliu matė, kaip jo kaktoje įsirėždavo rū pestis jai sudejavus ir susiraukus iš skausmo. Fela į Leilos sužeidimą žvelgė paprasčiau. Daugiau rūpesčio ar užuojautos ji neparodė. Žino ma, atleido Leilą nuo rūmų šveitimo, susmulkindavo maistą jos lėkštėje ir du kartus per dieną laisvės svorio metimas titnago mi žaizdą aitriu žolelių ir medaus tepalu, tačiau daugiau gailesčio neparodė.
Nesvarbu, kaip Leila dejavo, verkė ir raitėsi, Fela zulino jos žaizdą, kol imdavo atrodyti, kad ją įkišo į žarijas. Viktaras negalėjo pakęsti, kad vos paklausta apie pra eitį ji abejingai sumurmėdavo abstrakčią greitakalbę, ta čiau apsimesdavo kitų jo klausimų nė negirdinti.
Uploaded by
Iš toli. Iš vienkiemio tarp miškų. Kas tave išmokė pažinti mišką? Mano globėjas.
Biržų krašto laikraštis Nr. Kon kur se da ly va vo sep ty ni pre ten den tai. Ge riau siai eg za mi ną raš tu ir žo džiu iš lai kė Li li ja Vai tie kū nie nė. Ji — Šir vė nos se niū ni jos spe cia lis tė že mės ūkio klau si mais.
Kur tavo tėvai? Kur dabar tavo globėjas? Ji galėjo taip drabstyti skurdžius atsakymus jam va landų valandas. Žinojo, kad Viktaras ja nepasitiki. Ji buvo pernelyg viskam abejinga, pernelyg tvirta, perne lyg gabi Tačiau Leila jau papasakojo savo istoriją Rotui ir nenorėjo daugiau nė vieno to siaubo, kraujo ir ugnies liudininko, todėl prieš Viktarą tyla užsisiuvo lūpas.
Rudens lietūs buvo tokie stiprūs, kad užklijavo namų duris ir langus.
Šim tu ki nin kai Bir žų ne si bai do
Leila bandė veržtis j lauką, tačiau vos iš ėjusi iš namų peršlapdavo kiaurai, o lietaus šuorai buvo tokie tankūs, kad ji vos galėdavo įkvėpti. Galiausiai liūtys baigėsi ir vos per keletą naktų viską apklojo šalčio stiklas.
Ji apsimuturiuodavo senais kaili niais ir valandų valandoms išeidavo į nuo šalčio traškantį mišką. Grįždavo su puokštėmis smilgų, ant kurių vėrė iš toli šviečiančias ryškias uogas, kurių dar nespėjo pakąs ti speigas. Vienos jų tiko arbatai, kitos uogienei, trečios buvo tinkamos dažyti audiniams. Žinojo, kad Viktaras ir Fela įdėmiai peržiūrėdavo jos laimikį, tikėdamiesi rasti 62 įmaišytų nuodingų uogų, tačiau nė karto jų neradę ga liausiai ėmė tikėti, kad Leila slapčia nebando jų nunuo dyti.
Miškai iš tiesų buvo pilni vilkų.
Nuvyti tolyn nuo miesto jie būrėsi tankmėje ir puldinėjo vienkiemių gy ventojus bei jų gyvulius. Kartais rytais, dar gulėdama lo voje, Leila girdėdavo kažkur toli skambančius medžio klės ragus.
Tai buvo vienintelis įrodymas, kad išorinis pasaulis dar egzistuoja. Sykį alkani vilkai įvijo Kaip pasakyti numesti svorio ispanų kalba į medžio viršūnę. Ji skau džiai susibraižė veidą ir rankas bandydama į jį įkopti. Mergina apsivijo kamieną rankomis ir sunkiai kvėpavo, priglaudusi kaktą prie šiurkščios žievės.
Document Information
Ant žemės ratus suko keturi vilkai ir urzgė į ją iššiepę iltis. Po kelių valandų miške nusėdo prieblanda, tačiau plėšrūnai nesitraukė. Leila raukėsi nuo aštraus nugaros skausmo ir nebejautė kojų pirštų. Ji dar kartą tyliai nu sikeikė, nežinodama, ar išsilaikys iki ryto ir tuo labiau ar wiki riebalų deginimas Viktaras išeis jos ieškoti.
Tą akimirką Leila la biausiai norėjo pranykti ir kad vilkai atsitrauktų. Ji užsi merkė ir, nors sunkiai, pagavo visų vilkų protus, iš alkio besiplaikstančius lyg vėliavos vėjyje.
Nulaikyti visus ke turis buvo nepaprastai sunku, tad elgėsi labai atsargiai, 63 kol galiausiai visi vilkai pamiršo jos kvapą. Ji susiliejo su medžiu, jos oda tapo žieve ir plaukai sustingo kaip išsi kraipiusios šakos.
Ventos Gimnazija -Pagrindinis
Vilkai dar kurį laiką uostinėjo orą, už vertę galvas į dangų, tačiau jos nebematydami numetus svorį dingsta celiulitas išsilakstė. Leila dar ilgai laukė, kol įsitikino, kad žvėrys negrįš. Galiausiai negrabiai nusliuogė kamienu žemyn.
Išsekusi ji išsitiesė vilkų išmindžiotame sniege ir sunkiai kvėpavo. Atrodė, kad stuburas nudėliotas įkaitusiomis žarijomis. Kitą dieną ji pirmą kartą sukūrė tokią iliuziją, kokios Viktaras iš jos tikėjosi. Vėliau eidama į mišką ji laisvės svorio metimas titnago mi už nugaros prisi tvirtindavo kardą ir buvo atsargesnė. Leila absoliučiai pakluso Viktarui - jautė ne tik prievolę, giliai širdyje gailėjo gyvenime užstrigusio vyro. Ji niekuomet neklau sė, ką mylimo jis palaidojo, o jis niekuomet neatviravo žinodamas, kad ji neatsakys tuo pačiu.
Leila vykdė kie kvieną jo įsakymą ir neklausinėdama atlikdavo bet kokią jai patikėtą užduotį. Tačiau žadėdama Viktarui niekuomet daugiau ne kurti viso kūno iliuzijos ji prikando liežuvį. Sis reikalavi mas atrodė beprasmis, o Viktaro pasakojamas pavojus - perdėtas ir netikras. Leila pradėjo stebėti vilkus - kaip 64 jie juda, kaip uodžiant žemę virpa jų šnervės, kaip pasi šiaušia kailis ant spando pajutus pavojų.
Intensyviai nau dojama laisvės svorio metimas titnago mi galia užaugo ir ji galėjo valandų valandas iš niekur kurti vilko atvaizdą. Pirmieji bandymai buvo apgailėtini. Ore raibuliuo jantys vilkai buvo pernelyg panašūs į naminius šunis, nerangūs, kraupiai luoši arba komiški.
Jų kailis styrojo kuokštais, snukiai labiau priminė kačių snukelius, o ko jas jie dėliodavo kaip žmonės, taip primindami keistus keturkojus vorus.
Margučių ridenimas Gimnazijos koridoriuose vėl šurmuliuoja pradinukai.
Viktaro bibliotekoje Leila įveikė dul kių užtvaras ir rado seną zoologijos knygą. Mintinai iš moko kiekvieną puslapį - kaip greitai plaka vilko širdis ir kaip sausgyslės jungia raumenis su kaulais.
Po paskutinių žiemos speigų nedidelėje properšoje ji rado negyvą vilkę. Atrodė, kad vilkė padvėsė nuo se natvės - jos kaulėtas kūnas buvo aptrauktas plona, lyg popierine, oda, kailis išsišėręs, tačiau Leila galėjo maty- t i, jog kadaise vilkė buvo įspūdingas žvėris.
Nei amžius, nei mirtis nepaslėpė jos plačios krūtinės ir milžiniškų letenų.
- "Спасибо тебе, папа, - подумала .
- Prarasti riebalus susitvarkyti
- Я не помешал.
- Riebalų ir svorio metimas
- Кеплер не любит проигрывать.
Kūnas jau buvo vėsus, tačiau dar nesustin gęs - tikriausiai vilkė į šią laukymę numirti atėjo visai ne seniai. Leila atsargiai palankstė vilkės kojas, stebėdama, kaip šios linksta per sąnarius, atsargiai plėšrūnę pražiodė ir apžiūrėjo pilkšvą liežuvį bei aptrupėjusias iltis.
Ji nepa prastai ilgai sėdėjo prie jos, bandydama įsiminti kiekvie ną detalę ir kiekvieną kūno linkį. Galiausiai vilkės kūnas visiškai atšalo ir ėmė stingti. Leila atsargiai apklojo ją eglišakiais ir grįžo į namus, kur jos jau laukė Viktaras su karčia arbata ir beskone Felos ruošta vakariene.
Leila sukūrė savo vilkės iliuziją ir paleido ją į laisvę.
Tai buvo įspūdingas gyvis - gerokai stambesnė už vi sus kitus, vešliu kailiu ir žaliomis, žmogiškomis akimis. Įsitikinusi, kad gali ją valdyti ir išlaikyti ilgą laiką, Leila iš medžio viršūnės patykojo vilkų gaują. Pirmą kartą iš vydę jos vilkę, vilkai pasibaidė ir pranyko tankmėje, ta čiau kiekvieną dieną Leilai pavykdavo prieiti vis arčiau ir arčiau. Ji išmoko mėgdžioti jų judesius, atrodė, kad kai būdavo vilkė, jos jutimai sustiprėdavo, galėjo užuosti ir išgirsti daug daugiau.
Tai buvo nepaprastas jausmas, be veik per stiprus, kad galėtų jį aprėpti žmogaus protu.
Aiste Vilkaite - Besiele LT | PDF
Atrodė, lyg vienu metu skaitytų dvi knygas ir vis tiek pajėgtų jas abi pui kiai suprasti. Ji labai gerai jautė, kad Viktaras buvo tei sus, kad vilkės pavidalas buvo pusė jos, ir jei jai kas nors nutiks Leila neleido sau bijoti. Kol būdavo virtusi vilkės pavidalu, savo tikrąjį kūną suliedavo su aplinka.
Tapdavo medžiu, žole ir samano mis. Ieškodama savo galių ribos, ji pasislėpė virtuvėje. Įsitaisė kampe prie stalo ir pavirto sienos lentomis. Fela u is valandas smulkino daržoves, pešė putpeles ir maišė puodus, tačiau nė karto į ją nė nepažvelgė. Kai galiausiai moteris išėjo pakviesti jos ir Viktaro vakarienės, Leila ne tik nebejautė nuo kietos žemės nu- lirpusio kūno, bet ir buvo prismaugta metalinės ašarų virvės.
- Kitą rytą Leila pabudo dusdama iš skausmo.
- Kaip mano vyras gali numesti svorį
- Ir krauju raus dangus.
- Ar virusas gali prarasti svorį
- Спросил Орел несколько секунд спустя.
Atrodė, kad šiame pasaulyje kiekvienas yra nete kęs vaiko.