Prieš mus, abiejose pusėse su raudonu kilimu tarp jų, atsukę mums nugaras, ant baltų sulankstomųjų kėdžių sėdėjo svečiai. Ne­ duokite jiems maisto produktų, slėpkitės, kad neišvežtų į hitlerinę vergovę. Retkarčiais jis sustodavo, tuomet 24 sustodavome ir mes. Jie jau spėjo susidraugauti su mano bū­ rio kovotojais, viliojo juos partizaniniai žygiai, o be to, jie girdėjo, kaip aš susitariau su jų vadu: jeigu grįžti jiems būtų pavojinga — tegu pasilieka pas mane. Prašvito Ryžovo veidas.

Vėl ar numesiu svorio sustodama depo į priekį. Dar toli buvo iki vietos, kur turėjome eiti per fronto liniją. Po pusiaudienio horizonte pasirodė pilki žemi debesys, oras suminkštėjo. Netrukus pradėjo stambiais kąsniais kristi drėgnas sniegas. Mums šliuožti pasidarė sunku, o Ąžuolui — tiesiog nepakenčia­ ma. Sniegas lipo prie jo valytuvų, ir paskui jį likdavo dvi gilios vagos. Ąžuolas šniokšdamas kantriai yrėsi pirmyn ir griežtai atsisakė atiduoti savo kuprinę pasisiūliusiam pagalbon Denisevičiui.

Pakilome į kalvą.

Charlaine - Harris. .08.blogiau - nei.Mirtis.2012.LT

Pro žiūroną apžiūrėjau apylinkę. Pakalnėje, už poros kilometrų, pro sniego pūgą buvo matyti kaimas. Pasukome į jį ir greitai pasiekėme pirmą­ sias pirkias. Tarp apdegusių medžių stovėjo niūrūs pliki kaminai, juose liūdnai kaukė vėjas. Sį kaimą kurį laiką buvo užėmę vokiečiai.

ar numesiu svorio sustodama depo maža anavar dozė riebalų nuostoliams

Gyventojai, matyt, pasitraukė dėl fronto artumo. Nykūs griuvėsiai bylote bylojo apie su­ 16 griautą taikią tarybinių žmonių buitį, ir kovotojai ne­ jučiomis suspaudė automatus. Jis su žvalgais apėjo visą kaimą, bet nerado nei gy­ vos dvasios.

Tik Maliovas atsinešė nedidelę, pasišiaušu­ sią katytę. Apsistoję sveikuose namuose, kovotojai tuoj pradėjo juose šeimininkauti, išvalė aslas.

Židiniuose švelniai, migdančiai sutraškėjo ugnis. Išstatę sargybas, gerokai prasnūdome.

ar numesiu svorio sustodama depo ar pee priverčia jus mesti svorį

Kai sutartą va­ landą sargybinis mus pažadino, pro langą į kambarį sklido blanki mėnulio šviesa. Aukštai padange, smarkaus vėjo genami, plaukė susitaršę debesys: šlapdriba buvo seniai praėjusi. Mūsų žygio priešo užnugaryje sėkmė didele dalimi priklausys nuo to, ar mes nepastebėti prieisime ir per­ eisime fronto liniją. Tyliai susirinko kovotojai.

ar numesiu svorio sustodama depo kaip pašalinti krūtinės riebalus žmogui

Aš daviau komandą užsi­ dėti baltus ar numesiu svorio sustodama depo chalatus. Baltomis marš­ komis užtiesėme ir nartas. Ilga vorelė tyliai pajudėjo j priekį. Jau buvo girdėti ne tik patrankų, bet ir kulko­ svaidžių bei automatų papliūpos. Dažnai į dangų pakil­ davo raketos. Pagaliau man žinomu slaptažodžiu mus sustabdė karinio slidininkų dalinio sargybinis ir nuvedė j vadovietę.

Aš ir Briedis paskui sargybinį įžengėme į prisi­ glaudusią prie miško pirtelę. Iš patrankos šovinio gil­ zės padaryta spinksulė apšvietė mažą kambarėlį. Sargybinis atraportavęs pasišalino. Aš tuoj supratau, kad tai bataliono. Antrasis' buvo fronto štabo atstovas, specialiai atsiųstas užtikrinti saugų mūsų praleidimą per fronto liniją. Iš jų susirū­ pinusių veidų mudu su Briedžiu supratome, kad reikalai ne kokie.

Ir lyg patvirtindamas mūsų mintis, bataliono vadas prašneko: — Fašistai kažką ruošia. Mūsų žiniomis, jie šiame bare sutraukė nemaža jėgų. Aš nepatariu rizikuoti. Visi mūsų būrio žmonės degė noru greičiau pradėtikovą. Ir dar viena priežastis vertė mus skubėti: pa­ vasaris čia pat — pradės tirpti sniegas, ištvins upės, ir teks mesti slides, o be jų kada nueisi šimtus kilomet­ rų?

  • All rights reserved.
  • Арчи пригласил людей садиться, и Верховный Оптимизатор немедленно приступила к разговору.
  • Девочка улыбнулась и вышла из ванной комнаты.
  • Keršto Ugnys | PDF
  • Charlaine - Harris. blogiau - slenyje.ltLT | PDF
  • К ним приближалась старуха с палочкой, и Николь попросила отца перейти на другую сторону, чтобы обойти ее стороной.

Tačiau, smulkiai susipažinus su padėtimi, teko su­ tikti su draugų kariškių pasiūlymu. Gavę fronto štabo atstovo raštišką nurodymą, kad kiekviena karinė dalis turi padėti mums pereiti frontą, pafronte patraukėme tolyn į žiemvakarius.

ar numesiu svorio sustodama depo eco slim hakkinda

Ilgai ieškojome plyšio, pro kurį galėtume prasmukti. Sustojus poilsio, komisaras Jegoras, štabo viršininkas Briedis ir aš tarėmės, kas toliau daryti. Nors dar smar­ kiai šalo, bet greitai galėjo prasidėti polaidis, o prieš akis tokios vandens kliūtys, kaip Dauguva, Berezina. Ypatingai jaudinosi komisaras Jegoras.

  • Вход охраняли и кирпичеголовые, и птицы.
  • Оказалось, что ворота поросли вовсе не плющом.
  • Допуская вас к процессу матрикуляции, мы пытаемся укрепить взаимопонимание с вами.
  • Нет, - ответил Орел.

Vieno poilsio metu jis beveik piktai prikaišiojo: — Prakeikimas! Kiek brangaus laiko sugaišome veltui.

ar numesiu svorio sustodama depo t4 riebalų nuostolis

Ir koks velnias pasiūlė pasirinkti šią kryptį? Jegoras pamanė, kad aš įsižeidžiau, ir, matyt, gai­ lėjosi leptelėjęs tokį žodį. O aš išsiėmiau kišeninį veidro­ dėlį ir įdėmiai pradėjau apžiūrinėti savo veidą. Briedis, ligi šiol tyliai klausęs mūsų pokalbio, nu­ sikvatojo. Jis visuomet, net mažiausio poilsio metu, nė ar numesiu svorio sustodama depo kada, spėdavo apsiskusti, apsitvarkyti, nors ne mažiau už mudu rūpinosi greičiau pereiti frontą.

Da­ bar jis geraširdiškai juokavo: — Abudu į pasakų velnius panašūs. O, kad pasaka virstų tikrove,— judu abudu mus ant šluotos per vieną naktį nuneštumėte ten, kur reikia. Dabar gal jums pa­ siūlyti savo skustuvą? Linksmas gaivus juokas užkrėtė ir mudu su Jegoru. Lmėme skustis, ir aš rimtai dėsčiau savo mintis: — Frontą pereiti reikia kuo greičiau, bet šituo žygiu aš džiaugiuosi.

Matei gtf svorio kritimas nors ir sun­ ku, bet visi puikiai laikosi, užsigrūdino. Priešo užnu­ garyje būsim tvirtesni už plieną. Juk nelauksi jo, kai fašistai užgros, nors ir gaila tokio gero bičiulio. Na o dabar, pats 19 matei,— jis savo techniką privedė ligi tobulybės, kad tik slidės jo svorį išlaikytų.

Aš dar kartą pajutau puikų šio žmogaus būdą, va­ lios tvirtumą, sugebėjimą niekad nenustoti gero ūpo, mo­ kėti pralinksminti draugus. Be abejo, tai jautė ir Jego­ ras ir krimtosi dėl savo neapgalvotų žodžių.

Keršto Ugnys

Jegoras ligi karo buvo tarnautojas Maskvoje, senas Komunistų partijos narys, bet komisaro pareigas jam te­ ko eiti pirmą kartą. Tik prižadėjus jam padėti, jis sutiko jas pasiimti. Kovo 11 dienos rytą pasiekėme fronto barą, kurį gynė sibiriečių slidininkų batalionas. Jo vadas — aukštas, pe­ tingas, gal Briedžio metų kariškis — mus sutiko svetin­ gai, visus mūsų kovotojus priėmė savo žinion maitinti ir energingai pradėjo ruošti mūsų persiuntimą į priešo užnugarį.

Siame fronto ruože aktyvių kovos veiksmų tuo metu nebuvo. Vokiečiai nepuolė, o mūsiškiai telkė jėgas ir rinko žinias apie priešą. Sibiro šauliai slidėmis per naktį padarydavo tolimus žygius į priešo užnugarį. Jau kitą dieną sibiriečių bataliono vadas įėjo pas mus linksmas ir prašneko: — Turiu gerų žinių. Už dvylikos kilometrų nuo čia mano vyrukai surado vokiečių štabą.

Jeigu tik orelis pa- biurs, siųsiu žmones jo išdaužyti. Jie jus ir perves per frontą. Stabo užpuolimas atitrauks nuo jūsų fašistų dė­ mesį.

Vėl pajudėjome į priekį. Dar toli buvo iki vietos, kur turėjome eiti per fronto liniją. Po pusiaudienio horizonte pasirodė pilki žemi debesys, oras suminkštėjo.

Jie persekios mūsiškius. Su dėkingumu paspaudę jam ranką, susėdome prie žemėlapio. Jis prie pat priešo prieš­ akinės linijos. Tenai jau yra vyresniojo leitenanto Ryžo- vo 60 žmonių grupė. Vakare būkite pasiruošę.

ar numesiu svorio sustodama depo riebalų nuostolių vidurių užkietėjimas

Jus tenai 20 nuves mano kovotojai, ir — su Ryžovu per frontą. Pasiū­ lymas tinka? Paskutinėmis dienomis aš pastebėjau, kad nartos la­ bai geros lygiuose laukuose, bet kai tekdavo eiti per miškus ar krūmus, jos kliūdavo už kelmų, kabindavosi už medžių ir smarkiai trukdydavo būriui žygiuoti. Da­ bar, kada jau rengėmės eiti į užnugarį, reikėjo pagal­ voti: ar neatsisakyti jų?

Juk užnugaryje teks eiti dau­ giausia miškais — nartos kliudys, o susitikus su priešu, ant jų sudėta medžiaga gali atitekti jam. Apie tai aš dabar ir pasakiau Briedžiui. Jis pagalvojo, pagalvojo ir pratarė: — Tu teisus, nartas teks palikti, bet gaila medžia­ gos. Kiek čia dovanų fašistams! Pradėjome krauti nuo nartų į kuprines šaudmenis, sprogstamą medžiagą — kiekvienas po 25 kilogramus.

Atėjo Briedžio eilė. Ir taip aš nutariau paimti atsargines,— apgailestavo Ąžuolas. Būrio gydytoją Lavriką nuo naštos atleidome, nors jis spyrėsi, palikdami tik medicininius reikmenis ir krep­ šį. Mūšyje prie Maskvos jis buvo sunkiai sužeistas j mentę ir po padaryto žygio atrodė truputį suvargęs. Vos pritemus, sibiriečių žvalgų Anatolijaus Čiornovo ir Ivano Leonenkos lydimi, pakilome į žygį. Gerą kelio 21 galą mus palydėjo vaišingasis bataliono vadas, stipriai paspaudė rankas ir palinkėjo: Vos atėjus į kaimą, žvalgai tuojau mus pristatė vy­ resniajam leitenantui Ryžovui, papasakojo bataliono va­ do uždavinį.

Tik prakeiktas mėnulis, o sniegelio nesijaučia. Nieko, ką nors sugalvosime.