Ir nors jo atsisveikinimas buvo iš esmės malonus, bet Adomas ir Ieva labai sielojosi netekdami savo vyriausiojo sūnaus, kuris vyko į svetimą ir priešišką pasaulį, ir jie baiminosi, kad jis niekada nebesugrįš. Nors vienas Lietuvos kritikas atkreipė dėmesį į turinio ir formos nederėjimą, toks žanrinis sprendimas labai tiksliai atspindi teatro neįgalumą vaizduoti holokaustą. She was the last of her race, having no living brothers or sisters. Be atsilenkiančių sovietinio kino teatrų kėdžių eilių toks kėdžių tipas Lietuvoje yra tarsi spektaklio ar filmo sėkmės metafora: jei nesigirdi jų girgždesio, vadinasi, auditorija ne nuobodžiauja, o atidžiai stebi vyksmą , pagrindinis scenografijos elementas - virš scenos pavojingai pakibusios lubos, nelyginant istorija, galinti bet kuriuo metu visu savo svoriu užgriūti ir sutraiškyti trapią vietos bendruomenę. Tačiau Yanai Ross to negana. Juk turite teatrinę kalbą, kurią šiuo tikslu galima panaudoti.

Todėl keturi seni aktoriai, lig tol buvę statistai, besidairantys po šventovę, paverstą kino sale, kurioje rodomas filmas apie jų gyvenimą, pradeda patys pasakoti, kaip viskas buvo.

Jaunieji atlikėjai drauge su kokia nors kostiumo detale skarele ar švarkeliu perleidžia jiems ir savo vaidmenis. Regėjimo kampas iš karto pasikeičia.

Įvykių ir konvencijų sūkurys virsta revizija to, ką patyrėme ir ką prisimename.

Pasirodo, istorija ir atmintis iš tikrųjų kažkokiu nesuvokiamu būdu skilo, pasikeitė. Senas matė visai kitką ir kitaip negu jaunas.

Akcentuojamas patosas ir pyktis, rezignacijos kupinas tonas - nežinome, adam griuvėsiai svorio visiškai nutiko tai, kas nutiko. Marianka, Zocha, Heniekas ir Vladekas žino, kad ištiko tragedija, kad praeityje jie atliko kažkokį esminį gestą, nulėmusį jų būtį. Tačiau koks tas gestas buvo iš tikrųjų? Pirmojoje spektaklio dalyje jų pirmtakams, jauniems aktoriams, ir mums, žiūrovams, dar atrodė, kad žinome.

O dabar viskas visai kitaip: mes jau nebedalyvaujame provokatyvioje, pagoniškoje fejerijoje, nes tai, ką regėjome, yra greta mūsų, už mūsų, nuošalėje - sutelkta tų senų žmonių kūnuose ir balsuose. Dabar visa tai priklauso tik jiems. Ir niekam daugiau. Abraomas Piekarzas, prieš karą išvykęs į Ameriką ir todėl likęs gyvas, scenoje užima ypatingą vietą.

Nuo tam tikro momento jis visą laiką sėdi prie stalo, apkrauto instrumentais, buteliais, popiergaliais. Už jo nugaros stovi senas televizorius ir archajiškas radijo imtuvas. Būtent nuo jo stalo kitus personažus pasiekia laiškai, savotiškas Amerikos balsas - Amerikos, kuri visiškai nesigaudo, kas dedasi toje Europoje. Abraomas scenoje yra irdidžėjus, ir liudytojas, kartais net dramaturgas jo vaidmenį atlieka vienas iš gabiausių jaunosios kartos aktorių Marius Repšys.

Abraomas nesensta ir nemiršta. Ištisus dešimtmečius jis išlieka toks pats nekaltas, vaikiškas, naivus. Todėl darau prielaidą, kad Ross juo netiki. Abraomas nėra gyvas asmuo, jis - viso labo mitas, kuriuo nori tikėti jo klasės draugai ir draugės, personifikuotas ilgesys, viltis, kad galima pabėgti nuo lemties, atkurti išžudytą giminę, kad nukirstas gyvenimo medis vėl ataugs, išsikeros, apgaubs visas pasaulio šalis ir rases.

Abraomas - riebalų deginimo tipas tariant, patriarchas - rašo klasiokams iš rojaus ir iš kapo. Vos perskaitęs Słobodzianeko pjesę pajutau, kad kažkas su šiuo personažu yra ne taip, kad jam priskiriama kažkokia kaltė. Juk simboliniu lygmeniu būtent jo išvažiavimas sutrikdo pusiausvyrą, sugriauna klasės brolybę.

Taip interpretuodama šį personažą, Ross parodo apgaulingą žmogžudystės neįtikimumą ir abejotiną išsigelbėjimo tikimybę.

Spektaklio finale Repšys stovi scenos viduryje ir tyliu balsu kalba apie savo palikuonis, neįstengdamas sustoti, bandydamas užkalbėti mums, žiūrovams, dantį, meluoja, kuria savąjį mitą Nutraukia tą monologą tik audringi plojimai. Jos rankose atgijo, reikšmėmis ir emocijomis ėmė trykšti lietuviškas režisūros stilius.

O iš jo lyg nauja srovė išteka didelė, neišsemta, lietuvių teatro apleista tema. Rimas Tuminas. Būtent todėl Ross spektaklis sujudino tiek daug konservatyvių žiūrovų. Ross nekaltina lietuvių antisemitizmu ar žydų žudymu karo metais, nors visai nebando nuslėpti, kad spektaklį grindžia vietiniu kontekstu.

Ross žino, kad toks sugretinimas niekur nenuves. Manyčiau, režisierei svarbu pavaizduoti tai, kas nepavaizduota. Teatras gali siekti skirtingų tikslų, bet pirmiausia jis suteikia galimybę parodyti tai, kas paslėpta, išstumta į pašalį, nutylėta.

• Вдруг я все-таки каким-то образом передам Максу эту жуткую хворь, которая убивает .
• Protingi meta svorį
• Multi-language Urantia Book: Read The Urantia Book simultaneously in two languages
• Bikini kūno riebalų degintojas
• "Неужели это последний звук, который я слышу, - подумала .
• Oazės lieknėjimo spa

Spektaklyje juntamas režisierės priekaištas lietuvių teatro menininkams, kad kelti tam tikrų klausimų jie nedrįso, kad rezignavo ir pasitraukė iš tokio nepatogaus esamojo laiko. Kodėl tylėjote?

Tadeusz Słobodzianek. MŪSŲ KLASĖ - Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Juk turite teatrinę kalbą, kurią šiuo tikslu galima panaudoti. Reikia tik pasitraukti nuo privačių istorijų ir teatrinės klasikos.

Vienoje iš pirmųjų antrosios spektaklio dalies scenų, jau po skerdynių, vestuvių ir orgijų, Rachelė, perkrikštyta Marianka, įsikibusi balto veleno kariasi į puošnaus sufito centre esančią ertmę. Ir labai primena Mergelę Mariją, naktį kylančią į dangų garsiajame Chagallo paveiksle. Vis dėlto tai tėra metafora, minties apie savižudybę vizualizacija, paremta veikėjos monologu. Ross vaizduoja tai kaip sapną, aiškinantį, kad bet koks pabėgimas, pasitraukimas yra beprasmiškas.

Nuo ko ji bėga? Nuo Vladeko? Nuo lemties? Nes ten, tame žydiškame danguje, jau irgi įsitaisęs budelis gojus pro skylę danguje išlenda galva su raudonai nudažyta dujokauke ir asilo ausimis.

Tadeusz Słobodzianek. MŪSŲ KLASĖ

Rachelė pakimba pusiaukelėje - žemėn grįžti nenori, kilti aukštyn negali, nes iš jos atėmė net ir dangų. O tada Ross sukuria neįprastą videoefektą, ant plafono rodydama tikslios jo kopijos projekciją. Vaizdas dengia objektą, tikrąją jo struktūrą maskuoja fantomas.

• Šitas vyriausiasis Adomo sūnus iš Vano ir Amadono buvo dažnai girdėjęs pasakojimą apie jų namus aukštumose šiaurėje, ir kažkiek laiko praėjus po antrojo sodo įkūrimo, jis pasiryžo surasti šitą savo jaunystės svajonių žemę.
• Deginti riebalus vasarą
• landslide victory - Lithuanian translation – Linguee
• Tekstai | Lietuvos mokslininkų sąjunga
• Liekninantis kostiumas ampuh
• Palestinoj, paskiaus, apie m.
• Ar jūsų kūnas gali pašalinti riebalų ląsteles

Rachelė kybo ir nežino, ar ji dar gyva, ar sapnuoja, o gal jau mirė? Staiga scenos kadras suvirpa. Fantomas ir objektas akimirkai atitrūksta vienas nuo kito, apnuoginamas apgaulingos pasaulio išorės principas.

Šiame virpėjime, klejonėje tarp sapno ir tikrovės, neatitinkančių vienas kito, įžvelgiu pirminę Yanos Ross spektaklio prielaidą, svarbiausią jo temą. Holokaustas yra objektas, o kiekvienos meno rūšies - teatro, kino, prozos - kalba tampa jo fantomu, mėginančiu jį persekioti ir uždengti. Didžiausias sunkumas - ieškoti jame įtrūkimų. Yana Ross jų rado. Yana Ross, anksčiau dirbusi Berlyno Volksbühne ir Suomijos nacionaliniame teatre, į Lietuvos sceną atnešė įspūdingą ir naują režisūrinį požiūrį.

Cirko triukai pakeičia smurtą - taip sukuriamas brechtiškas atstumas tarp režisierės pasirinktos žaismingos formos ir atvirai tragiško turinio.

Jaunesnieji Nacionalinio teatro trupės nariai vaidina tą spektaklio tekstą, kur veiksmas vyksta nacių okupuotoje bei pokarinėje, jau komunistinėje, Lenkijoje, o vyresnieji įkūnija ne tokią seną veikėjų praeitį - po ųjų. Toks sklandus jaunesnio ir vyresnio amžiaus aktorių bendradarbiavimas kuriant tuos pačius vaidmenis liudija didelį aktorių ansamblio talentą ir pasitikėjimą vienas kitu dirbant ypatingo intymumo atmosferoje. Nors pjesės veiksmas vyksta Lenkijoje, režisierė siekė išryškinti Lietuvos poziciją šių istorinių debatų kontekste.

Be atsilenkiančių sovietinio kino teatrų kėdžių eilių toks kėdžių tipas Lietuvoje yra tarsi spektaklio ar filmo sėkmės metafora: jei nesigirdi jų girgždesio, vadinasi, auditorija ne nuobodžiauja, o atidžiai stebi vyksmąpagrindinis scenografijos elementas - virš scenos pavojingai pakibusios lubos, nelyginant istorija, galinti bet kuriuo metu visu savo svoriu užgriūti ir sutraiškyti trapią vietos bendruomenę.

Scenos paviršių nesaugumas ir nestabilumas harmoningai dera su Słobodzianeko nagrinėjama oficialiosios monumentaliosios istorijos tema.

Adam Mickiewicz, Gražina :: Wolne Lektury

Pjesės veiksmas vyksta chronologine tvarka, todėl režisierės sprendimas iš karto pranešti žiūrovams personažų mirties datas tik padidina dramos įtampą. Abraomas, vienintelis iš žydų tautybės mokinių, išgyveno holokaustą, nes spėjo emigruoti į Ameriką, liguistai fiksuodamas savo bendraklasių dialogus, scenoje kuria gyvą archyvą.

Šiek tiek daugiau negu po trejų metų Adomsono komanda iš tikrųjų surado savo kelionės objektą, o tarp šitų žmonių jis surado nuostabią ir gražią moterį, dvidešimties metų amžiaus, kuri tvirtino esanti Princo personalo paskutinioji grynosios linijos palikuonė. Šita moteris, Rata, sakė, kad jos visi protėviai buvo Princo puolusio personalo dviejų narių palikuonys.

GRŪDOS keliautojų atsiliepimai apie keliones

Ji buvo paskutinioji iš savo rasės neturinti gyvų brolių ar seserų. Ji buvo beveik nusprendusi nesituokti, buvo beveik apsisprendusi numirti be palikuonių, bet savo širdį atidavė didingajam Adomsonui.

Ir kada ji išgirdo pasakojimą apie Edeną, kaip iš tikrųjų išsipildė Vano ir Amadono pranašavimai, ir kada ji klausėsi pasakojimo apie Sodo pražangą, tada ją apėmė vienintelė mintis—ištekėti už Adomo šito sūnaus ir paveldėtojo.

Ir netrukus šita pati mintis kilo ir Adomsonui. Šiek tiek daugiau kaip po trijų mėnesių jie susituokė.

Atsiliepimai

This woman, Ratta, said that her ancestors were all descendants of two of the fallen staff of the Prince. She was the last of her race, having no living brothers or sisters. She had about decided not to mate, had about made up her mind to die without issue, but she lost her heart to the majestic Adamson. And when she heard the story of Eden, how the predictions of Van and Amadon had really come to pass, and as she listened to the recital of the Garden default, she was encompassed with but a single thought—to marry this son and heir of Adam.

And quickly the idea grew upon Adamson.

Ultimate Keto Diet Grocery List

In a little more than three months they were married. Jie suteikė kilmę pasaulio vadovybės didžiajai linijai, bet jie padarė kažką ir daugiau. Vertėtų prisiminti, jog šitos abi būtybės iš tikrųjų buvo viršžmogiškos. Kas ketvirtas jiems gimęs vaikas buvo unikalios kategorijos. Vokiečius jau iš senovės lietuviai vadino šunimis, velniais ir kitoniškais vardais paniekinimo. Stabmeldiškais laikais, o net ir krikščioniškais, laidojant lietuvį ar prūsą, raudotojai giedodavo: eik, vargše, iš vargų šios pasaulės į laimingesnį gyvenimą, kur kraujageriai vokiečiaineviešpatus tau, tiktai tu jiesiems.

Apie ką liudija Bielskis ir Strijkovskis. Iki šio laiko Prūsų Lietuvoje labai užgautum kaimietį, jei jį pavadintum vokiečiu.

Žiūrėk Kotzebue, t. Garbė paguodotam [pauodotas — čia: garbingam, pagerbtam. Prierašas Mickevičiaus.

Kochana nasza klaso! Czy tak można opowiadać o Holocauście? Czy to nie świętokradztwo? Kto zresztą stoi za tym spektaklem?