Per pertraukas žaisdavo vieni su kitais. Vaikai nėra pasyvūs žinių kaupėjai, jie aktyviai kuria sąvokas.

Tikiu jūsų pergale. Pasigirdo antro žiūrovo balsas. Ar tai tiesa? Sikstonas net pašoko į viršų. Jis išdėstė, jog kosmoso stotis iš pradžių planuota kaip bendras dvylikos šalių kūrinys.

Tačiau kai prasidėjo jos statyba, sąmata lyg strėlė šovė į dangų ir dauguma projekte dalyvavusių šalių pasitraukė. Vis dėlto prezidentas, užuot jį nutraukęs, nutarė už kitus padengti visas išlaidas.

Sikstonas tą vyruką būtų galėjęs tiesiog išbučiuoti. Deja, bet trečdalis jos detalių jau iškeltos į orbitą ir prezidentas tam skyrė jūsų sumokėtus mokesčius, todėl viską dabar mesti reikštų pripažinti, jog jis paleido vėjais milijardus, tarp jų — ir jūsų pinigus.

Skambučiai pylėsi kaip iš gausybės rago. Regis, amerikiečiams pirmą kartą dingtelėjo mintis, jog NASA nėra kokia šventa karvė.

Per kelias kitas savaites Sikstonas šluote nušlavė savo priešininkus penkiose lemiamose respublikonų kandidato į prezidentus rinkimų apygardose. Jis paskyrė Gabrielę Ešė naująja savo asmenine padėjėja, girdamas ją už nuopelną iškeliant į dienos šviesą tą NASA klausimą. Vienu rankos mostelėjimu Sikstonas pavertė tamsiaodę merginą kylančia politikos padangės žvaigžde, ir jam metami kaltinimai rasizmu bei seksizmu akimoju išgaravo.

Dabar, sėdėdamas limuzine priešais ją, Sikstonas suprato, kad Gabrielė dar kartą įrodė, kas esanti. Tie naujausi jos duomenys apie slaptą NASA direktoriaus ir prezidento susitikimą praeitą savaitę piršo mintį, jog virš NASA vėl kaupiasi kažkokios negandos — ko gero, dar kokia nors šalis bus pasitraukusi iš kosmoso stoties projekto. Limuzinui praneriant pro paminklą Vašingtonui, senatorius Sikstonas jautėsi tikru pateptuoju.

Tačiau aplinkiniams jis keldavo begalinę pagarbą. Netgi buvo sakoma, kad, kartą sutikęs Zachą Hernį, seksi jam įkandin į pasaulio kraštą. Jo paspaudimas buvo šiltas ir tvirtas. Rachelei iš jaudulio net gniaužė gerklę. Be abejo, pone prezidente. Man didelė garbė su jumis susipažinti. Prezidentas jai padrąsinamai nusišypsojo, ir Rachelė turėjo progą pati įsitikinti, jog kalbos apie jo žavesį nėra laužtos iš piršto. Jo malonų veidą mėgo karikatūristai, nes kad ir kokį šaržą nupieštum, visi jį pažindavo iš plačios draugiškos šypsenos.

Jo akys žvelgė atvirai ir oriai.

1. Kaip jyothika numetė svorio
2. ".
3. Brown, Dan - Meteor It As | PDF
4. Deginti riebalų deguonį
7. Kaip ilgai numesti 5 kūno riebalus

Prezidentas spustelėjo mygtuką ir paprašė kavos į savo kabinetą. Rachelė, sekdama paskui priekyje žingsniuojantį prezidentą, negalėjo nepastebėti, jog kaip žmogus, kurio reitingai pastaruoju metu smigo į dugną, jis atrodo labai jau linksmas ir atsipalaidavęs.

Apsitaisęs buvo irgi labai kasdieniškai — mėlynais džinsais, marškinėliais ir L. Bean sportiniais bateliais.

Brown, Dan - Meteor It As

Mano rinkimų vajaus patarėjai nutarė, jog taip turėtų atrodyti naujasis mano įvaizdis. Kaip jis jums? Rachelė nesuvokė, ar jis juokauja, ar šneka rimtai. Hernio veidas buvo rimtut rimtutėlis. Tikimės atsikovoti šiek tiek moterų balsų, kuriuos paveržė jūsų tėvas.

Po akimirkos prezidento veide nušvito plati šypsena. Manau, mudu abu suprantame, jog rinkimams laimėti man prireiks kai ko daugiau nei polo marškinėlių ir mėlynų džinsų.

Prezidento atvirumas ir pakili nuotaika sparčiai tirpdė Rachelę kausčiusį nerimą. Visus prezidento išvaizdos trūkumus su kaupu atsvėrė vidinės jo savybės.

Ar naudinga aiškinti vaikams apie rases ir odos spalvą?

Juk politika yra menas bendrauti su žmonėmis, ir Zachas Hernis neabejotinai turėjo tokią dovaną. Taip jiedviem žingsniuojant į lėktuvo galą, interjeras vis menkiau tepriminė lėktuvą — vingiuoti koridoriai, tapetais klijuotos sienos, netgi sporto salytė su štanga ir treniruokliu. Keista, tačiau lėktuve daugiau nesimatė nė gyvos dvasios. Jis papurtė galvą. Rachelė sukluso. Atskridome iš kur? Jos rengtose ataskaitose apie jokias numatomas prezidento keliones nė neužsiminta.

Ko gero, panorėjęs slapčia kur nukakti, naudodavosi Volopso sala.

Baltuosiuose rūmuose nuo pašalinių akių nepasislėpsi, ir pasklidusi naujiena apie mudviejų pokalbį pastatytų jus į keblią padėtį jūsų tėvo atžvilgiu. Kad ir kaip ten būtų, Zachas Hernis pasielgė kilniai, nors visiškai neprivalėjo. Ar galiu kreiptis į jus Zachai?

Jo kabinetas Lėktuve Nr. Darbo stalas buvo nukrautas popieriais, už jo ant sienos kabojo įspūdinga senovinė drobė, vaizduojanti tristiebę visomis pakeltomis burėmis škuną, mėginančią atsispirti audros šėlsmui. Kuo tikriausia dabartinės Zacho Hernio padėties alegorija. Prezidentas mostelėjo Rachelei įsitaisyti viename iš trijų minkštakrėslių, išrikiuotų priešais jo stalą.

Ji atsisėdo. Manė, kad jis užims vietą anapus stalo, tačiau prezidentas prisitraukė vieną minkštakrėslį ir įsitaisė greta. Kad būtume lygūs, dingtelėjo jai. Pamaloninimų meistras. Atviras jo tonas ištirpdė paskutinius Rachelės nerimo likučius. Hernis garsiai nusikvatojo. Ne kasdien pavyksta sutrikdyti ką nors iš NST. Prezidentas vėl nusikvatojo. Tylus barbenimas į duris pranešė, kad kava jau čia. Tarpdury pasirodė patarnautoja, nešina padėklu su blizgančiu metaliniu kavinuku ir dviem tokiais pat puodeliais.

Prezidentui davus ženklą jį pastatyti ant stalo, ji įvykdė paliepimą ir pasišalino. Rachelė pasimėgaudama traukė sodrų kavos aromatą. Jungtinių Valstijų prezidentas asmeniškai pila man kavos? Zachas Hernis ištiesė jai sunkų plieninį puodelį. Rachelė gurkštelėjo kavos. Jos skonis buvo nuostabus. Prezidentas kliunktelėjo cukraus gabalėlį kavon ir pažvelgė į Rachelę. Prezidentas šyptelėjo. Mintyse klausdama savęs, kodėl ir kaip ji čia atsidūrė. Asmeninė senatoriaus Sedžviko Sikstono padėjėja. Juk būtent apie tai visada ir svajojo.

Sėdžiu limuzine su būsimuoju jungtinių Valstijų prezidentu. Ji pažvelgė į priešais ant odinės sėdynės įsitaisiusį senatorių, taip pat paskendusį savo mintyse. Atrodė išties prezidentiškai. Gabrielė pirmąkart išvydo jį kalbantį iš tribūnos būdama Kornelio universiteto politikos ir sociologijos magistrantė. Po Sikstono paskaitos Gabrielė greta kitų atsistojo į eilę paspausti jam rankos.

Kai baigsi mokyklą, susisiek su manimi.

Jis išsišiepė. Blogiausia būtų, jei Baltieji rūmai paniekinamai atsiųstų vieną saviškių geltonsnapių. Man labiausiai tiktų tikras ryklys, kurį galėčiau sutaršyti pietums.

Tavo sugebėjimų mums gali prireikti. Gabrielė žiojosi jam padėkoti, tačiau jis jau buvo prie kito žmogaus eilėje. Tačiau mergina nuo to laiko ėmė atidžiai sekti kiekvieną Sikstono žingsnelį valdžios viršūnės link. Susižavėjusi klausėsi, kaip jis į šuns dienas deda vyriausybės išlaidaujamą politiką bei reikalauja ryžtingai apkarpyti kai kurių sričių biudžetus, supaprastinti mokesčių sistemą ir netgi atsisakyti kai kurių pernelyg daug kaštuojančių socialinių programų. Paskui mudu su Ashley ėmėme kalbėtis su moksli­ ninkais, nagrinėjusiais šiuos tyrimus.

Pavyzdžiui, daktaras Gary Orfieldas vadovauja civilinių teisių projektui - Harvarde įsteigtai, bet vėliau į Los Andželo Kalifornijos universitetą perkeltai minčių talpyklai.

• Можно продолжать.
• Наступило недолгое молчание.
• В частности, в результате моих разговоров .
• Onson - slenyje.ltan. .Salin - mitusLT | PDF
• Skanūs riebalus deginantys valgiai

Baigtą 86 puslapių dokumentą Orfieldas išsiuntė visiems socialinių mokslų specialistams iš savo adresų sąrašo ir gavo palaikymo parašus. Ant rašto antspaudo neuždėjo jokia prabangi teisininkų kontora. Orfieldas labai didžiavosi, kad raštą kūrė mokslininkai, o ne teisi­ ninkai, todėl jis išėjo pagrįstas ir nešališkas. Tačiau širdyje Orfieldas jautėsi nusivylęs ir net piktas. Desegregacija išties daro apčiuopiamą įtaką, bet ją reikia vykdyti teisingai. Mokslininkai nemėgsta išpūsti duomenų.

Bigler iš Teksaso universiteto buvo viena iš mokslininkų, stipriai įsitraukusių į kreipimosi kūrimą. Jos vertinimas skamba dar aštriau nei Orfieldo. Bigler karštai pasi­ sako už desegregaciją mokyklose dėl moralinių priežasčių. Vis dėlto tėvams svarbu žinoti, kad mišrios mokyklos lankymas nėra garantija, jog vaikas išsiugdys geresnes rasines nuostatas nei atski­ roje mokykloje.

Pasirodo, rasės problema, palyginti su kitomis šališkumo ir dis­ kriminacijos problemomis, yra ypač sudėtinga. Daktaras Thoma- sas Pettigrew iš Santa Kruzo Kalifornijos universiteto išanalizavo per tyrimų, patvirtinančių, kad bendravimas su kitokiais žmo­ jason 300 svarų kaubojaus svorio netekimas gali sumažinti šališkumą.

Sėkmingiausi tyrimai buvo susiję ne su rasėmis, o su nuostatomis neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių ir homoseksualų atžvilgiu. Kitose šalyse atlikti tyrimai irgi buvo sė­ kmingi, pavyzdžiui, sumažėjo žydų ir palestiniečių arba baltaodžių Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 71 ir juodaodžių Pietų Afrikos Respublikoje priešiškumas. Amerikos rasių klausimui skirti tyrimai rodo tik nedidelę naudą studentams. Pradinės ir vidurinės mokyklos klasės - kitas klausimas. Neseniai vykdant civilinių teisių projektą buvo tiriami šešių ša­ lies mokyklų vienuoliktokai.

Vienas tyrimas buvo atliekamas Luis- vilyje, kur, regis, desegregacija davė naudos. Vienuoliktokų tyrimai atskleidžia, kad per 80 proc. Daugiau nei 85 proc. Tačiau kitose apygardose nėra taip gražu. Lino miestas Masačū­ setse, esantis už 16 km į šiaurės vakarus nuo Bostono, paprastai laikomas dar vienu įvairovės ir sėkmingos desegregacijos mokyklo­ se pavyzdžiu.

Paklausti, ar suaugę norėtų gyventi mišriame rajone, maždaug 70 proc. Tačiau į tą patį klausimą teigiamai atsakė tik 35 proc. Nusipelnęs atsistatydinęs Naujosios Meksikos valstijos universi­ teto profesorius Walteris Stephanas visą gyvenimą tyrinėjo moks­ leivių rasines nuostatas po pirmų metų mišrioje mokykloje. Jis nustatė, kad 16 proc. Stephanas nėra segregacionistas - jis pasirašė mokslininkų kreipimąsi ir yra vienas gerbiamiausių šios srities specialistų.

Mišrių mokyklų bėda ta, kad jos nebūtinai stiprina rasių drau­ gystę. Dažnai nutinka priešingai. Jamesas Moody iš Djuko universiteto - žinovas, kaip paau­ gliai sudaro ir išlaiko socialinius tinklus, - išanalizavo per 90 Paauglių iš skirtingų visų šalies regionų mokyklų duomenis. Moody nustatė moksleivių ir jų draugų rasę, paskui kiekvieno moksleivio skirtingų rasių draugų skaičių palygino su visos mokyklos rasine sudėtimi. Moody atrado, kad kuo mišresnė mokykla, tuo labiau vaikai mokykloje skirstosi pagal rases ir tautinę kilmę, taigi tikimybė, kad susidraugaus skirtingų rasių vaikai, yra mažesnė.

Todėl mišriose mokyklose besimokantys vienuoliktokai ir dvy­ liktokai kasdien duoda du priešingus socialinius signalus. Pirmas si­ gnalas įkvepia - daug moksleivių draugauja su kitos rasės atstovais. Antra žinia tragiška - kur kas daugiau vaikų labiau mėgsta ben­ drauti su saviškiais. Daugėjant mišrių mokyklų, pastarasis reiškinys tampa vis pastebimesnis. Vaikščiodamas po mokyklą vaikas mato daug grupių, į kurias dėl savo rasės negali patekti, stalus valgykloje, prie kurių negali atsisėsti, numanomas ribas, kurių nevalia perženg­ ti.

Uploaded by

Tai neišvengiama, net jei moksleivis turi kitų rasių draugų. Vis dėlto bendri būreliai padidina tikimybę, kad skirtingų rasių mokiniai susidraugaus. Analizuodamas duomenis Moody atsižvel­ gė ir į popamokinę veiklą, sporto ir mokslo būrelius bei mokyklos renginius, per kuriuos moksleiviai gali integruotis arba pasi­ skirstyti. Taisyklės tai nekeičia: didesnis mišrumas lemia didesnę moksleivių segregaciją.

Šiaurės Karolinos Čapel Hilo universiteto komanda patvirtino Moody gautus rezultatus. Kaip tik taip ir nutinka. Tikimybė ne ką didesnė, net jei kalbama apie an­ trą, trečią ar penktą pagal gerumą draugą. Juodaodžiams tokia tiki­ mybė ne ką didesnė: 85 proc. Skirtingų rasių draugai dažniausiai užsiima tik viena bendra veikla, o ne keliomis, todėl tikėtina, kad ilgainiui, vaikams perėjus iš vidurinių klasių į aukštesniąsias, tokia draugystė iširs.

Kyla pagunda tikėti, kad šiuolaikiniai vaikai, augdami tokioje mišrioje aplinkoje, išmoks sutarti su visų rasių žmonėmis. Vis dėlto daugybė tyrimų leidžia jason 300 svarų kaubojaus svorio netekimas, kad tai veikiau svajonė nei tiesa. Nesiliauju svarstęs, ar desegregacija nebūtų sėkmingesnė, jei tė­ vai ją skatintų, užuot tylėję?

Negi tikrai taip sunku su mažais vaikais kalbėtis apie rases? Katz, ištyrusi juodaodžių ir baltaodžių vaikų, atkreipė dėmesį, kad tėvai su vaikais nesidrovėdami šnekasi apie lytis, labai stengiasi griauti stereotipus apie berniukus ir mergaites. Iš to galėtume mo­ kytis kalbėti apie rases. Sugalvoti, ką sakyti, nesudėtinga.

Tik klausimas, kaip dažnai tai sakome. Vaikų smegenys linkusios viską rūšiuoti, todėl tame, ką mato, vaikas nejučia ima ieškoti dėsningumo. Maži vaikai, net jei ir mato gerą pavyzdį, daro išvadas, verčian­ čias tėvus gūžtis.

Vaikai nėra pasyvūs žinių kaupėjai, jie aktyviai kuria sąvokas. Bigler matė daug pavyzdžių, kaip vaikai iškraipo pri­ siminimus, kad jie atitiktų mintyse susidarytas kategorijas. Sme­ genų poreikis viską skirstyti į kategorijas septynerių metų dar sti­ presnis nei penkerių, todėl antrokai gali labiau eco slim srbija tiesą nei parengiamosios klasės mokinukai.

Tėvams atrodo, kad jų vaikas vis sunkiau suvokia pasaulio įvairovę. Tyrėjai atrado, kad tik išsamūs pokalbiai apie rases yra paveikūs, be to, reikia kalbėti vaikams suprantamais žodžiais. Pavyzdžiui, skaitydami Jackie Robinsono biografiją mokiniai sužinojo, kad jis buvo pirmasis afroamerikietis Pagrindinėje beisbolo lygoje.

Tačiau tik pusė vaikų gavo perskaity­ ti, kad anksčiau jis buvo paskirtas į Negrų lygą ir kentė baltųjų ais­ truolių patyčias. Kitos pusės vaikų skaitiniuose šie faktai - pateikti penkiais trumpais sakiniais - buvo praleisti.

Po dvi savaites trukusių istorijos pamokų buvo ištirtos rasinės vaikų nuostatos. Baltaodžiai vaikai, perskaitę visą istoriją apie dis­ Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 75 kriminaciją, palankiau žiūrėjo į juodaodžius nei tie, kurie gavo neutralią versiją. Išsami istorija padarė didesnį poveikį. Bigler labai atsargiai daro išvadas iš tyrimo apie Jackie Robinso­ ną. Ji atkreipia dėmesį, kad biografijos buvo išsamios, bet pasakojo apie ankstesnių laikų diskriminaciją.

Šiau­ rės Karolinos Čapel Hilo universiteto klinikinės psichologijos specialistė ir profesoriaus asistentė April Harris-Britt tiria, kaip mažumoms priklausantys tėvai padeda vaikams ugdytis rasinę tapatybę. Visi mažumoms priklausantys tėvai anksčiau ar vėliau papasakoja vaikams apie diskriminaciją ir paragina juos nepasi­ duoti.

Vis dėlto tokius pokalbius paskatina ne vaikų klausimai. Harris-Britt nustatė, kad kai kurie pokal­ biai vaikams naudingi ir netgi reikalingi - 94 proc. Bet jei vaikai dažnai ne tik retsykiais girdi tokius diskriminacijai rengiančius įspėjimus, jie reikšmingai rečiau savo sėkmę sies su pastangomis, o dėl nesėkmių dažniau kaltins mokytojus, nes manys, kad šie nusiteikę prieš juos.

Harris-Britt įspėja, kad dažni gąsdinimai būsima diskriminacija tampa tokia pat destruktyvia patirtimi kaip ir pati diskriminacija: »Jei pernelyg susitelksi į tokius įvykius, vaikui perteiksi žinią, kad pasaulis priešiškas ir nevertina tavęs - tiesiog taip jau yra. Pagal Harris-Britt analizę, kita plati pokalbių tema yra didžiavimasis savo tautine kilme.

Mažumoms priklausantys vaikai nuo mažens skatinami didžiuotis savo tautos istorija. Mokslininkė atrado, kad tai itin naudinga vaiko pasitikė­ jimui savimi. Per vieną tyrimą paaiškėjo, kad juodaodžiai vaikai, skatinami didžiuotis savo kilme, kur kas stropiau dirbo mokykloje ir dažniau savo sėkmę siejo su pastangomis ir gabumais.

Iš to kyla klausimas, apie kurį visi mąsto, bet retai kas drįsta už­ duoti. Jei afroamerikiečių vaikams naudinga didžiuotis savo rase, kaip baltaodžiams? Baisu net pagalvoti, kad vaikas gali didžiuo­ tis esąs baltasis. Vis dėlto mokslininkai tvirtina, kad kaip tik tai ir vyksta jaunose smegenyse. Kaip mažumų vaikai suvokia priklausą blogesnę padėtį visuomenėje užimančiai ir vargingesnei etninei grupei, taip dauguma baltaodžių vaikų patys išsiaiškina priklausą galingesnei, turtingesnei ir įtakingesnei rasei; jiems tai teikia sau­ gumo, net pasitikėjimo savimi.

Taigi skatinti juos tuo didžiuotis ne tik pasibaisėtina, bet ir nereikalinga. Kalbantis su paaugliais naudinga žinoti, kad jų polinkis burtis į grupes ir gaujas iš dalies yra amerikiečių kultūros vaisius. Ame­ rikoje mes skatiname individualumą. Vaikai laisvai pasirenka, kas buvo kosten eco slim tropfen prie širdies, ir atvirai apie tai kalba - savo tapatybę apibrėžia pagal tai, kas jiems patinka ar nepatinka.

Jie išmoksta įžvelgti skir­ tumus. Nors individuali tapatybė yra ilgalaikis tikslas, aukštesnio­ siose klasėse tapatybės paieškos vyksta kuriant uždaras grupes ar prie jų prisidedant.

Taigi, likimo ironija, kuo stipriau kultūroje pa­ brėžiamas individualumas, tuo labiau aukštesniosioms moksleivių klasėms būdingas grupavimasis. Pavyzdžiui, Japonijoje socialinė darna vertinama labiau nei individualumas, ir vaikai neskatinami Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases Ji atskleisti, kas jiems labiau patinka. Todėl aukštesniosiose klasėse vaikai mažiau skirstosi į grupes. Priklausymas grupei, ypač paauglystėje, teikia tiesiog apčiuo­ piamą saugumo jausmą.

Būti tam tikro jason 300 svarų kaubojaus svorio netekimas nariu - patinka jis mums ar ne - yra svarbiausia šio raidos etapo ypatybė. Mičigano universiteto mokslininkams atlikus tyrimą paaiškėjo, koks stiprus poreikis priklausyti grupei ir kaip jis gali paveikti paauglį. Tyrėjai pasikalbėti akis į akį pasikvietė Detroito juodaodžių aukštesniųjų klasių moksleivių ir paprašė įvertinti, kokio šviesumo ar tamsumo yra jų odos atspalvis.

Paskui jie teiravosi paauglio apie pasitikėjimo savimi tvirtumą socialiniuose ratuose ir mokykloje. Iš mokyklų gavo paauglių pažymius. Tų moksleivių, kurie savo odos spalvą įvertino kaip tamsiau­ sią, ypač berniukų, pažymių vidurkis buvo didžiausias.

Be to, juos geriausiai priėmė bendruomenė, o jų pasitikėjimas savo žiniomis buvo didžiausias. Šviesesnio odos atspalvio vaikinai bendruomenė­ je jautėsi ne tokie saugūs ir ne taip pasitikėjo savo žiniomis. Paskui mokslininkai panašų tyrimą atliko su lotynų kilmės amerikiečiais ir gavo tokius pat rezultatus.

Document Information

Tyrėjai padarė išvadą, kad gerai besimokantys ir besielgiantys paaugliai gali būti išjuokti, neva mėgdžioja baltuosius. Paaugliai, kurie buvo tikri dėl savo narystės mažumos bendruomenėje, ne­ bijojo tokių patyčių, todėl mieliau nukrypo nuo grupės normų.

Johnny Weissmuller short interview

Šviesesnio odos atspalvio juodaodžių ir į baltuosius panašių lotynų amerikiečių padėtis mažumos bendruomenėje nebuvo tokia tvirta, todėl jie savo elgesiu siekė išsaugoti mažumų atstovo tapatybę, - net jei tai buvo neigiamas stereotipas, - kad tik įtvirtintų savo pa­ dėtį grupėje.

Ir patys atlikdami tyrimus išgirdome daug istorijų, kaip žmo­ nėms - nuo tėvų iki mokytojų - sunku su vaikais kalbėtis apie ra­ ses. Vieniems pokalbis užsimezgė, kai vaikas viešai pasakė gėdingą pastabą.

Kiti norom nenorom turėjo apie tai prabilti dėl tarprasinės santuokos ar kitos rasės vaiko priėmimo į šeimą. Dar kiti tiesiog įvedė vaikus į mišrią aplinką, svarstydami, ar tam tinkamas laikas.

Labiausiai mus sujaudino istorija iš kaimo Ohajo valstijoje. Iš 33 vaikų maždaug du trečdaliai save apibū­ dino kaip baltuosius ar net kaimiečius, kiti buvo juodaodžiai arba maišytos rasės.

Šventėms išpuoštoje klasėje Johnson su visais pirmokėliais susė­ do ant kilimo skaityti pasakos. Mokytojai pradėjus skaityti, vaikai susijaudinę ėmė žiūrėti paveikslėlius, kaip šeima laukia ateinančio Kalėdų Senelio. Pora vaikų puolė pasakoti, kaip ketina Kalėdoms puošti namus ir ką tikisi gauti iš Kalėdų Senelio. Kiti tyliai stebė­ josi. Regis, jie suglumo, kad ši pasaka kitokia - knygelėje buvo pa­ vaizduota juodaodžių šeima.

Johnson pervertė puslapį, ir vaikai sukišo nosis pažiūrėti į Kalėdų Senelį ir roges Kalėdų Senelis buvo juodaodis. Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 79 Kitas berniukas sušuko: Vaikai ėmė čiauškėti apie šį stulbinamą atradimą.

Brandaus šešerių ir septynerių metų amžiaus vaikai neabejoja, kad Kalėdų Senelis tikras.

Onson - Ashley.merryman. .Salin - mitus.2015.LT

Tuo jie tvirtai tiki. Ir staiga iškyla šitoks rimtas klausimas. Argi Kalėdų Senelis gali būti juodaodis? Jei taip, ką tai reiškia? Vienus vaikus mintis, kad Kalėdų Senelis gali būti juodas, pra­ džiugino, kiti vis dar abejojo. Keli baltaodžiai vaikai iškart atmetė tokią mintį - juodas Kalėdų Senelis negali būti tikras. Tačiau net ir mergaitė, tvirtai tikinti, kad tikrasis Kalėdų Senelis turi būti baltas, apsvarstė mintį, jogjuodaodis Kalėdų Senelis gali pavaduoti baltąjį, kai šis suserga.

Ir saldžių sapnų! Po pasakos ji ėmė klausinėti, ar šis juodasis Kalėdų Senelis negalėtų būti jau pažįstamo baltojo Kalėdų Senelio pusbrolis ar brolis. Jos noras, kad į namus ateitų baltasis Kalėdų Senelis, išliko toks pat tvirtas, bet klausydamasi pasakos ji mintyse padarė didelę nuolaidą. Tą pačią savaitę Copenhaver apsilankė kitos mokytojos klasė­ je. Buvo skaitoma ta pati pasaka ir kilo panašios diskusijos.

Vienas berniukas iškėlė hipote­ zę: baltasis ir juodasis Kalėdų Seneliai yra draugai ir pakaitomis lanko vaikus. Žinoma, dėl to nepasida­ rė aiškiau. Abiejose klasėse visą savaitę iki pat mokyklos šventės nerimo diskusijos. Vaikus turėjo aplankyti Kalėdų Senelis.

Niekas neabejo­ jo, kad jis bus tas tikrasis. Per šventę atėjo Kalėdų Senelis - juodas. Kaip iš pasakų knygelės. Juodaodžiai džiūgavo - juk tai įrodymas, kad Kalėdų Senelis yra juodas. Kai kurie baltieji vaikai murmėjo, kad šis juodaodis Kalė­ dų Senelis per liesas - tikrasis Kalėdų Senelis jiems buvo storulis baltaodis iš prekybos centro. Bet viena baltaodė mergaitė pareiškė mačiusi šį žmogų ir patikėjusi - Kalėdų Senelis yra rudas.

Eime, baltaodė mergaitė, iškėlusi maišytos rasės Kalėdų Sene­ lio teoriją, išvydusi juodaodį Kalėdų Senelį pakeitė nuomonę. Vis dėlto ji svarstė, jason 300 svarų kaubojaus svorio netekimas gal juodasis Kalėdų Senelis lankosi juodaodžių vaikų namuose, o baltasis neša dovanas baltaodžiams.

Vienas juo­ daodis berniukas spėliojo, ar šis Kalėdų Senelis pats apdovanos baltuosius vaikus, ar jų prašymus perduos kur nors pasislėpusiam baltajam Kalėdų Seneliui. Dar vienas juodaodis berniukas Brentas vis abejojo. Jis be galo troško, kad juodaodis Kalėdų Senelis būtų tikras, bet negalėjo tuo patikėti. Taigi drąsiai užkalbino Kalėdų Senelį. Kalėdų Senelis pasikėlė kelnių klešnę, kad Brentas pamatytų koją.

Brentas įsitikino ir pradžiugo. Pasaka apie juodaodį Kalėdų Senelį nepakeitė vaikų nuostatų. Nesugriovė visų stereotipų. Tačiau nuostaba, kurią sukėlė pasaka apie Kalėdų Senelį, pa­ skatino vaikus kalbėtis apie rases, kaip jie dar nebuvo kalbėjęsi.