- Svorio netekimas vyšnių upelis md

Būdamas užsieny gilino studijas Muensterio i. Ne poezija yra iliuzija, bet šis nuodėmingas, pagal ateistinę svajonę sukurtas pasaulis. Daug kas dar neištirta, ir dar gal ir nevisi dėsniai jau žinomi.

Būčio atsiminimus. Nostalgiškoje šiandieninės tremties aplinkoje mano žvilgsnis tuoj krypsta į anuos Minijos - Babrungo krantus, kuriuose kūdikiu bėginėjau. Ji yra daug prisidėjusi, kad aš ir vėliau savo studijose lietuvių etnografijai ir jų liaudies kultūrai rodžiau daug dėmesio. Kai ir dabar pamatau nuotrauką paprastos lietuviškos kaimo sodybos, kokioje kitados yra gyvenę ir anie narsieji kovotojai prieš kryžiuočius, man visada pasilieka toji šiaudais dengta lietuvio pir-kia tokia brangi ir labai miela.

Kiek daug joje pačioje ir jos aplinkoje tik lietuvio širdžiai tepagaunamo jaukumo ir šilimos, kuri visai dingsta šaltuose miestelių mūruose!

Rašytais ženklais sunkiai apibūdinamu jausmu pamylėjau aš tos žemės žmones, iš kurių aš pats esu kilęs. Per tris dešimtmečius bestudijuodamas istoriją savos tautos, tvirtai svorio netekimas vyšnių upelis md į jos pašaukimą.

Darbų tvarkymu ūkyje užimti tėvai negalėjo kreipti specialaus auklėjamojo dėmesio į augantį vaikų būrį. Kai mokslas man jau šiek tiek buvo pratrynęs akis, mano tėvas vis primindavo žymųjį kalendorių leidėją, gimusį lygiai šimtas metų prieš mane. Paveldėjau namuose ir jo kalendorių krūvą, per sutvirtinimo sakramentą pasirinkdamas ir Lauryno vardą. Mano pasaulėžiūriniam nusistatymui turėjo reikšmės, kad tėvai nuo mažens pratino į religines praktikas.

Labiausiai man įspūdžio darė tėvo pamaldumas. Kada jau buvau raštingas gimnazistas, tėvas mane imdavosi įvairių jo prekybinių reikalų sutartims surašyti. Tada ir aš išmokau rožančių kalbėti, suprasdamas jo paskirtį. Vienas visuomenei žinomas prietelius m. Tad šiandien jis esąs nebereikalingas. Buvau ir esu kitos nuomonės. Šalia tėvų namuose vaikams svorio netekimas vyšnių upelis md religinių normų, gaunančių tvirtesnę prasmę gimnazijoje, prie mano katalikiškos pasaulėžiūros susiformavimo prisidėjo dar kiti svarbūs veiksniai: labai ankstyvas įsijungimas į ateitininkų organizaciją ėjau tus metus ir studijos Teologijos - Filosofijos fakultete.

Nors vėliau užsienio universitetuose dar daug klausiau įvairių paskaitų, tačiau mano pirmųjų profesorių, būtent, St. Šalkauskio, Pr. Dovydaičio, Pr. Kuraičio, M. Reinio, J. Ereto ir kt. Aš pasilikau prie tradicijų, atsineštų iš namų, ir jas pagrindžiau studijomis. Nesigailėjau pačiu paskutiniu momentu iš Humanitarinių mokslų fakulteto persikėlęs į gretimą fakultetą.

Jo dėstytojai darniai atstovavo aristoteliškai - tomistinę filosofiją. Į universitetą atsinešiau ateitininkų nario patyrimą, kuriam dažnai buvo tekę būti valdyboje, pirmininkauti, o svarbiausia — pačiam skaityti pasaulėžiūrinių paskaitų. Šeštoje klasėje susidomėjau pedagoginėmis knygomis. Ne tik M. Pečkauskaitės verstuosius, bet ir originalius Fr. Foersterio raštus skaičiau, ir skaičiau dar ilgai ir studentas būdamas. Savęs auklėjimas, valios lavinimas tada buvo bręstančių at-kų jaunuolių labai mėgstamos temos ir kuopelių paskaitose.

Besigilindamas į Lietuvos istoriją, praregėjau vis labiau, kokia buvo lietuvių tautai didelė laimė, kad ji, apsispręsdama už lotynišką krikštą, tuo pačiu apsisprendė už Vakarų Europos kultūrą, išaugusią Romos krikščionybės prieglobstyje. Visa tai prisidėjo ir prie stiprinimo pasaulėžiūros, kurioje visas mano moralines normas savaime apsprendžia išpažįstamas katalikų tikėjimas. Kaip jo reikalingumą artimos ir tolimesnės praeities faktais įrodo mūsoji istorija, taip ir man asmeniškai sunkiose valandose mano tikėjimas buvo ir yra man paguoda.

Man skirtosios eilutės jau pasibaigė Bet noriu dar pridėti: iš savo asmeniško patyrimo gyvai įsitikinau, kas, rodos, visada turėtų būti aišku. Jeigu žmogus ko nors nori pasiekti, tai tegali laimėti tik dėka darbo ir užsispyrimo. Taip buvo visada mano gyvenime! Roma, m. Slabados km.

Kauno un-te studijavo visuotinę istoriją ir pedagoginius dalykus Baigęs un-tą, gavo Humanitarinių Mokslų fak. Po užsieninių kūno mokslo riebalų degintojai tapo priimtas į Humanitarinių Mokslų fakultetą asistentu prie visuotinės istorijos katedros Vėliau pakeltas į docentus.

Teisingai sakoma, kiekvienas žmogus yra savo laiko vaikas. Jo būdas, polinkiai, galvosena ir, svarbiausia, pati pasaulėžiūra apsprendžiama tos aplinkos, kur jis gimęs, brendęs, mokslus ėjęs. Aš, būdamas kilęs iš žaliojo kaimo, atseit iš religinės aplinkos ir ypač neužmirštamos nepaprastai dievotos motinėlės įkvepiamas, brendau su religine pasaulėžiūra. Religija man, kaip ir mano motinėlei, buvo gyvenimiškas nuo kasdieninės buities neatskiriamas dalykas, gali sakyti, pats gyvenimo ramstis.

Jaunuoliui įprasto kritiško galvojimo, ypač be atodairos skaitomų visuomeninio - pasaulėžiūrinio turinio veikalų įtakoj, iš kaimo išsineštoji religinė pasaulėžiūra kiek nubluko; bet ji paliko man idealizmo šaltiniu.

Juk ne kas kita, kaip plačiausia prasme suprastas religingumas yra tai, kas daro žmogų žmogumi ir jį išskiria iš kitų žemiškų būtybių. Teisingai Fichte yra pasakęs, kad žmogus yra vienintelis 28 dienų svorio metimo iššūkių apžvalgos žemėj, galįs pakelti akis į dangų.

O tai jau rodo jį esant sukurtą augštesniems, antgamtiniams tikslams. Tad žmogaus prigimty glūdi kažkas antlaikinio bei amžino, kaip tai įspūdingai įrodinėjo Maksas Scheleris. Pagal dar augštesnėj mokykloj susidėsčiusią religinę - idealistinę pasaulėžiūrą, pasirinkau universitetinėms studijoms istoriją, atseit tą par excellence žmogiškąjį mokslą.

Ypač palinkau prie to laikmečio, kada religingumas rikiavo gyvenimą ir kuris todėl kartais vadinamas religijos amžiumi, būtent, prie viduramžių. Ryškiausiai tą laikmetį ir jo dvasią įkūnytą įžiūrėjau popiežiaus Grigaliaus VII asmeny. Juo susižavėjau nuo pat gimnazijos laikų ir nesilioviau domėjęsis visą laiką. Man ypač brangi pasidarė jo iškelta Bažnyčios laisvės libera ecclesia idėja, kai jis stengėsi ją nuskaidrinti, išvaduodamas iš pasaulinės valdžios varžtų.

Jos pasireiškimų aš visuomet jieškojau ir jieškau istorijoje ir itin vertinu tuos įvykius, kur ji išeina aikštėn. Manding, laisvė susieta su pagarba pačiai asmenybei, kuri tegali išplėtoti savas galias tik nevaržoma.

Bendruomenių kraštotyra

Tad betkoks asmens pavergimas, fizinis ar moralinis, yra drauge jo sunaikinimas. Juk asmuo yra pats sau tikslas ir negali būti priemonė pašaliniams tikslams. Jo gyvenimo tikslai tegali eiti iš jo prigimties, kuri pašaliečiui negali būti suprantama ir išsakoma. Iš asmens laisvės idėjos, perkeltos į politinę bei visuomeninę plotmę, kyla liberalizmo samprata. Juk liberalizmas kilo pirmiausia iš pagarbos asmeniui, kurį norėta išlaisvinti iš visokeriopų varžtų ir leisti laisvai plėtotis jo dvasinėms galioms.

Pagal liberalizmą, asmuo negali būti slopinamas, primetant jam bet kokias doktrinas, laikant jas lyg absoliutinėmis tiesomis. Iš tikrųjų mes gyvename relatyvumo sferoj ir visokie mokymai yra sąlygojami istorinio proceso; šiam kintant, kinta ir jie.

Tad visokios kryptys kyla su laiko sąlygomis, su istorinėmis aplinkybėmis ir krinta į užmarštį šioms iš esmės pakitus. Bet amžina palieka asmenybė su savo laisvės troškimu, su pareikštu ar nepareikštu geresnio gyvenimo ilgesiu. Iš čia kyla jos polinkis veikti, kurti, t. Tad laisvoji asmenybė yra kultūrinės kūrybos laidas. Iš liberalizmo seka ir tautinės laisvės mintis.

Juk tauta yra ne kas kita, kaip kolektyvinė asmenybė, kurios narius jungia tik dvasiniai saitai. Kaip asmuo, taip ir tauta trokšta laisvės pirmiausiai savo netrukdomam dvasinių galių pareiškimui.

Roponių kaime, Šiaulių apskr. Lankė Linkuvos rusų dėstomąja kalba pr. Tais metais stojo į Petrapilio dvasinę seminariją. Lankęs ją iki m. Nuvykęs vėl į Mintaują, buvo vieno vokiečių didiko namuose vaikų mokytoju ir ruošėsi abitūros egzaminams. Kotrynos gimnazijoje. Ilgainiui dėstė ten ir lietuvių kalbą. Užėjus pirmajam Pasauliniam karui, buvo įsikūrusios Petrapilyje Lietuvių progimnazijos vedėju. Panevėžio gimnazijoj dėstė lotynų kalbą.

svorio netekimas vyšnių upelis md

Šiauliuose buvo lietuvių literatūros bei lotynų ir vokiečių kalbų mokytoju; kurį laiką dėstė ir prancūzų kalbą. Perkeltas į Veiverius, buvo progimnazijos ir mokytojų kursų vedėjas.

Iš Veiverių buvo nukeltas į Raseinius dėstyti lotynų kalbą. Įsikūrus vyskupo M. Valančiaus liaudies universitetui, dėstė jame vokiečių, lotynų, prancūzų ir rusų kalbas.

Užėjus vokiečiams, buvo vokiečių k. Artinantis bolševikams į Lietuvą m. Be to, Vokietijoje buvo liet. Jono Basanavičiaus vardo prog. Mano religija paremta katalikų Bažnyčios logika. Nors aš anti-modernizmo priesaikos nedariau, bet modernizmui manyje vietos nėra, jei jis neišeina iš autoritetingo šaltinio. Mano nuomone, dauguma žmonių pasaulyje gyvena jausmo religija, nes jei jie paremtų ją protu, turėtų tapti katalikais.

Pavesdamas mokytiniams savo mokslą, Kristus užtikrino, kad bus su jais iki pasaulio pabaigos. Tas ir garantavo Jo įsteigtosios Bažnyčios neklaidingumą. Moralė apima daug nerašytų dėsnių su savimi, su šeima ir visuomene, todėl moralė yra labai vertinga, bet ji gali būti tik augštos kultūros žmonių savumas, žmonių, kurie savo laisvą valią sunaudoja geram.

Kultūra neturi griežtos definicijos. Aš vadinu kultūrą — žmogaus kilnių gabumų pritaikymą veiksmams, kurių uždavinys yra būvio ir savęs tobulinimas. Tautybė man brangi panašiai kaip religija.

svorio netekimas vyšnių upelis md

Lietuvių tautos padėtis buvo ir dabar tebėra apverktina. Nuo metų, nuo paskutinio padalinimo, Lietuva vilko rusų jungą iki metų. Dabar — vėl. Daroma pastangų iš užsienio priversti okupantus pasitraukti. Istorijoje labai reti tokie įvykiai, kad priešas, okupavęs kraštą, gera valia pasitrauktų. Jis paklauso tik galingo ginklo ar juo paremto tvirto žodžio.

Siekdami Lietuvos laisvės, mes turime jieškoti kelių, kad toksai žodis Lietuvos okupantams būtų tartas. Stanaičių k. Baigęs Voroneže M. Yčo gimnaziją, studijavo mediciną Kievo ir Berlyno universitetuose, m. Dvejus metus dirbo Paryžiaus ligoninėse ir Pasteuro institute. Tremtyje, Vokietijoje, — buvo Liet. Kryžiaus pirm. Gausiai bendradarbiavo spaudoje. Savo išsimokslinimu ir taktu bei energija visuomeninėje veikloje tapo plačiai žinomu autoritetingu asmeniu.

Aš tikiu į Dievą. Žmogus yra ne tik homo sapiens, bet ir homo religiosus. Tik religija yra užtikrinantis metodas žmogaus dvasinei ir dorinei raidai skatinti ir vykdyti. Nudievinti, nureliginti žmogų — reiškia jį apiplėšti, padaryti vienpusišku. To padariniai būtų baisūs žmogaus dvasiniame tūryje, mene, literatūroje, humanistiškuose ir net praktiškuose moksluose. Jei tas įvyktų, tai ateities žmogui bus svetima labai plati gama išgyvenimų, išjautimų, nes jam bus nežinomos meditacija ir kontempliacija, kurių eigoje kaupiasi asmenyje kūrybinės galios.

Nudievintas žmogus visuomet verčiamas jieškoti impulsų išoriniame pasaulyje. Vietoje Dievo jam duodami stabai. Dievas yra žmogaus išeinamas taškas, keliavimo linija ir grįžimo punktas.

Tikėjimą turėtų skelbti tik giliai tikintieji, kuriais besąlyginiai pasitikima. Tikėjimas neprivalo būti tik primestas, bet jis turi organiškai išaugti ir išsiskleisti ir užpildyti žmogaus sąmonę ir pasąmonę. Tuomet nebus tikinčiųjų, kurie tik formaliai tiki, bet savo tikėjimo nemyli. Tuomet išnyks statistikiniai žmonės, statistikiniai krikščionys. Negyvus idealus tik laikinai prisimena ir gerbia, bet niekas už juos nemiršta. Tikėjimui reikalinga netik liturgija, bet ir sociologija.

Kaip, eidamas per žydinčias ir kvapias pavasarines pievas pirmajai išpažinčiai ir Komunijai, laikiausi Motinos rankos — taip ir visą gyvenimą stengiausi matyti ir sekti Eklezijos vedančius žvilgsnius ir pasilikti josios žmogų gelbėjančių, didinančių ir taurinančių pastangų nesibaigiančioje galioje. Dora nėra tik papročiai. Dora nėra vien tik baudžiamojo statuto nustatytos žmogaus elgsenos normos. Dora yra pradai, gimę iš tikėjimo į Dievą, iš Jo savybių — absoliučios išminties, absoliutaus teisingumo, absoliutaus gėrio.

Žmonės yra Dievo kūriniai — todėl besąlyginė meilė žmogaus žmogui yra evangelinis žodis dorovės kultūroje. Tik tokia dora, kurios viešpatijoje neveikia relatyvybė, gali pajėgti sukelti žmoguje jėgas - energijas, kurios apvaldo žmogaus pirmines gaivališkai - gyvuliškas aistras.

Dora, kaip ir energija, tik tuomet veiksminga, kuomet ji pulsuoja pakankamais vienetais — etinės energijos kvantais. Tik tuomet doros pradai išeina iš idealinės būklės į realinę, veiksminę būklę Jei dora nepajėgia ganėtinai sutelkti etinių impulsų, tai ji palieka potencine.

Tuo atveju ji nėra žmogaus asmens dorinio tūrio darininkas formuotojas. Ji yra tik norinė dora. O gerais norais pragaras grįstas! Dabarties žmonija yra klaidžioje kryžkelėje En masse žmogus dar rieda Kristinės dorinės energijos įtaigojamas Bet jos įtaiga kai kur jau nepakankama.

Paskutiniųjų dešimtmečių įvykiai — Lenino - Hitlerio šėtonizmas — nepaslėptai parodo, kokiose formose gali reikštis žmogus ir jo sukurta santvarka, kur neveikia Dievo doriniai įstatymai. Už paskutinių amžių santvarką krikščioniškoji dora nekalta Ji ne iš jos kilo. Bet krikščionybės išpažintojai neša pilną atsakomybę. Jie nesugebėjo pareikšti pakankamai kūrybinės valios, sukurti tinkamų metodų struktūrinėms reformoms visuomeniniame gyvenime įvykdyti. Didelė dorinė žala padaryta, kad Evangelija netik visų širdžių nepaveikė, bet per ilgus šimtmečius mažai pakeitė visuomenės santvarką Visi gražiausi žodžiai apie gėrį, meilę — žmogui pasakyti Mūsų išgelbėjimui būtini šventieji šiandieniniuose drabužiuose Kultūra yra turtai, sukurti žmogaus proto, širdies ir raumenų.

Tos trys jėgos - pradai turi dalyvauti kultūros ugdyme. Didelė mūsų tautos nelaimė, kad mes metų per vėlai išmokome rašyti, t. Mūsų tautai užteko sugebėjimų ir fizinių galių sukurti imperiją, bet ji neįstengė įtaigoti kultūriškai tą tautą. Priešingai, mūsų kunigaikščiai - lietuviški prokonsulai, valdą į lietuvių suverenitetą patekusias teritorijas — prisitaikė vietos sąlygoms — priėmė Rytų krikščionybę ir papročius ir ištirpo, kaip rūkai ant saulės spindulių sparnų. Tas pats atsitiko ir su mūsų aristokratija - šviesuomene.

Ji perėmė kitų kultūrą, net nesulietuvino jos savo kalbos priemonėmis, neapvilko jos savo tautos žodiniais rūbais Ilgainiui tautos kamienas paliko vienas: be vadų, be svorio netekimas vyšnių upelis md, be kultūros, be laisvės Bet, nežiūrint to, tauta išsaugojo savo kalbą, pasaulėžiūrą, tikybą, sukūrė sau augšto lygio kultūrą, meną, literatūrą folklorą — dainas, pasakas, patarles Baudžiavos pančiams nukritus nuo jų kojų ir rankų ir kančiams nustojus plakti jų nugaras, jie greitai išsiaugino savo vadus.

Tauta buvo išgelbėta. Politinė nepriklausomybė — praeities didybės ir didvyriškumo pažadinta — buvo atlyginimas už ištikimybę tautos genijui.

Savo tautinės kultūros neturėjimas padaro mus nepaprastai imliais kitų kultūrų vertybėms. Nepavyko mums išstumti į pasaulinę areną nei savo mokslininkų, nei rašytojų, nei politikų. Daugiau sėkmės turėjome su menininkais. Gal buvo permažai laiko Savajai augšto lygio kultūrai sukurti reikalingi šimtmečiai. Net savoji istorinė praeitis — tokia didinga — neužbūrė mūsų rašytojų.

Tuo tarpu ji buvo įkvėpimo šaltinis nemažam skaičiui kitų tautų didžiųjų rašytojų. Ir dabartinė tautos tragedija labai mažai atsispindi mūsų kūryboje Nors ji begaliniai svarbi netik mūsų jaunuomenei, mums, vyresniesiems, bet ir aplinkinių tautų nuteikimui. Aš esu lietuvis. Mano tautą nuo pat jos istorijos pradžios lydi tragizmas. Tai tampa svorio netekimas vyšnių upelis md dalimi išaiškinama tuo, kad mūsų tautos gentys įsikūrė tarp germanų scilos ir slavų charibdos, o taip pat tuo, kad baltai yra skirtingi ir nuo slavų, ir nuo germanų.

Dar ir šiais laikais nacionalinis pradas daug lemia nustatyti santykius su kitais valstybiniais organizmais. Bet prieš keliolika šimtmečių kraujo giminystė formavo dorinius pradus, kuriais buvo saistomi santykiai su artimais ir tolimesniais kaimynais.

Mūsų tauta buvo skirtinga netik rasiškai, bet ir filosofiškai, t. Lietuvių tauta buvo ir ligi šiol pasiliko religiškai nuteikta tauta. Šiais relatyvizmo amžiais religija, tautiškumas ne vienur tapo relatyvėmis ir saistomomis vertybėmis, kurios išpažįstamos ir ginamos tik tol, ir tik tiek, kiek tai dabarties žmogui apsimoka. Prieš keliolika šimtmečių žmonės buvo vairuojami kategorinio imperatyvo dorinėmis idėjomis.

Tik tokios mūsų bočių dvasinės savybės ir jų nerelatyvi dora leidžia suprasti jų ilgaamžes kruvinas, net dažnai neviltingas, kovas. Tik tuo mes galime išaiškinti kunigaikščių margerių, didingų živilių istorinių legendų gimimą. Mūsų tautinis skirtingumas, savita religija, besąlyginis nusistatymas išsaugoti, apginti savo esmę ir yra mūsų istorinės tragedijos užuomazga.

Ta tragedija turi pradžią, bet ji yra permanentinė ir šiandien sunku numatyti jos pabaigą Tos tragedijos aktai yra vienas už kitą baisesni, kruvinesni, šiurpulingesni Yra pagrindo galvoti, kad dabartinės mūsų tautos kartos vaidina vieną iš rūsčiausių tos tragedijos aktų Mes nežinome tikrai, kas dedasi už geležinės uždangos, bet mes su virpančia sąmone ir baugiai plakančia širdimi nujaučiame, kad ten raudonas, genocidinis teroras liepsnoja ir traška demoniškomis ugnimis Neturtas, prievarta, priespauda, vergų darbo prakaitas, smūgių kraujas apšlakstė gimtąją žemę Dabartinė padėtis mūsų tėvynėje netik baisi, bet ji gresia mūsų tautai pražūtimi ir nugrimzdimu į nebūtį.

Kuomet ateityje grius geležinė uždanga ir laisvojo pasaulio svorio netekimas vyšnių upelis md žmogus patirs svorio netekimas vyšnių upelis md naikintojų darbus ir žalą, padarytas mūsų tautos kūnui — jis ap-stulps Bet kankintoju pasibiaurėjimas niekuomet neatlygina aukai padarytų skriaudų!

Raudos, aimanavimai istorinių įvykių neformuoja ir nelemia. Istorija lemia ir sprendžia su žvilgsniu, nukreiptu į amžių perspektyvas. Tautos išlieka gyvos, o valstybės nepriklausomos tik tol, kol yra kas jas gina, kol yra kas už jas miršta. Tik tos idėjos lemia ir kuria, kurias gaivina gyvo ir paprasti būdai kaip numesti šlaunų riebalus nepavergto žmogaus kraujas Mūsų visų širdys turi plakti ne tik sau, bet ir pavergtos tautos išlaisvinimui ir kenčiančių lietuvių išgelbėjimui.

Mūsų nepakankamas įsijungimas į tautos gelbėjimą gali būti priežastimi, kad paskutinis nepriklausomybės atgavimas buvo lyg paskutinis ugniakuro suspindėjimas prieš galutinį užgesimą Ūdrijos bažnytkaimyje, Alytaus apskrityje.

Mokėsi nuo — m. Lietuvos Meno mokykloje ir nuo iki m. Paryžiaus Pasaulinės parodos liet. Prancūzijos respublikos prezidento apdovanotas Garbės Legiono ordinu, karininko laipsniu. Hanau stovyklos pabaltiečių skyriaus organizatorius, Lietuvių d-jos pirmininkas, Raudonojo Kryžiaus vicepirmininkas, New Yorko apygardos Lietuvių bendruomenės vicepirmininkas. Freiburge Brsg.

Taikomosios Dailės instituto įkūrėjas, direktorius ir dėstytojas. Meno Reikalų Tarėjas prancūzų zonoje Augštaja-me komisariate ir svečio teisėmis docentas Mainzo Meno ir Statybos mokykloje. Už nuopelnus Vokietijoje gavo Vliko garbės premiją. Savo atskiras kūrinių parodas turėjo: m.

Paryžiuje, m. Rygoje, m. Freiburge, m. Baden Badene ir Tuebingene, m. Konstancoj, m. New Yorke ir Maine universitete, m. Atžymėjimus už savo kūrinius gavo: m. Pasaulinėje Paryžiaus parodoje du aukso medalius už grafiką ir garbės diplomą už vidaus dekoravimą, Lietuvos Valstybinę premiją už grafiką, The Paint Club Philadelphia Honorable Mention už litografiją ir m.

Jonynas yra narys P. Dailininkų s-gos New Yorke. Žmogaus dualizmas ir blaškymasis tarp proto ir jausmo, tarp dvasios ir materijos, mus saisto ir nustato santykiavimą su mus supančiu pasauliu bei antruoju pasauliu, esančiu už mūsų apčiuopiamo konkretumo ribų. Būdamas dailininkas turiu susikūręs savo dvasinį pasaulį, kuris yra mano gyvenimo nedalomoji dalis.

Kaip šis mano pasaulis arba aš pats santykiauju su religija, morale, kultūra ir lietuvių tauta, man pačiam būtų nelengva nusakyti. Kaip aš į šiuos esminius žmogaus savumus žvelgiu, čia mėginsiu trumpai pasisakyti. Tikslu prisipažinti, kad gilesnis meno problemų pažinimas mane daugiau artina su gilesniu Dievybės įžvelgimu ir pačiu tikėjimu. Man sunku įsivaizduoti vispusišką kūrėją, kuris atmestų Augščiausiojo Kūrėjo buvimą.

Šioms problemoms spręsti aš daugiau vadovaujuosi jausmu nei protu. Tikėjimas, kaip ir menas, man yra dvasinė apraiška ir kaip tokia ji man priklauso jausmų pasauliui. Moralė yra to dvasinio pasaulio nedalomoji dalis. Nors moraliniai dėsniai kiekvienam žinomi ir jaučiami, tačiau ne kiekvienas individas jų vienodai paiso.

Ne dėl moralės iš esmės, bet dėl pažiūros kitimo į moralės dėsnius atsiranda didesnis nuomonių skirtumas. Čia ne vienas kūrėjas gali būti pakaltintas, kad drįso nusistovėjusią pažiūrą keisti numesti riebalus nuo krūtinės laužyti.

Mados, filmai, meno ir literatūros gali hula hoop prarasti pilvo riebalus dėl savo formos, turinio, naujų aspektų žvelgimu - skrodimu į žmogų neretai peržengia ir pažeidžia moralės varžtus.

Dauguma šių išsišokimų prieš moralę atsiranda prekybiniais sumetimais. Pastarieji su menu teturi tiek bendro, kiek meninės formos ir priemonės pasitarnauja komerciniams tikslams paslėpti.

Meno formų ir priemonių gausumas gali lengvai talpinti kiekvieną kūrėją į krikščionybės moralės ribas. Kultūra — margaspalvė žmonių ir amžių, džiaugsmo ir kančių beauganti uola. Šioje uoloje vienos tautos anksčiau, kitos vėliau įtiesė ir tebetiesia savo dvasinių išgyvenimų klodus. Kultūra — augštoji dvasinė temperatūra, kurioje visos priemaišos po tam tikro laiko išnyksta, palikdamos tik dvasinių vertybių pastovų liejinį.

Kaip brangieji metalai yra atsparūs laiko ir klimato veikimui, taip ir dvasinėje srityje yra atspari kultūra. Suprantama, kodėl žmonės ir tautos deda visas pastangas, kad išlaikytų galimumą kurti.

Kūrybingume yra tautų nemirtingumas. Visos politinės valdymosi formos, kurios slopina arba neleidžia individui laisva sava kūryba reikštis, yra nukreiptos prieš tautos gyvybę. Tautos laisvės varžymas arba jos atėmimas yra žiaurios kolektyvinės žmogžudystės aktas. Pastangos šiuos nusikaltimus paslėpti arba pateisinti yra nusikaltimų sąrašo didinimas.

Tokių faktų akivaizdoje pavergtos tautos visas dėmesys ir jėgų koncentravimas privalo būti nukreiptas į dvasinių vertybių kūrimą.

Visi tie, kurie sąmoningai ar nesąmoningai užmerkia akis prieš šių faktų tikrovę, laikytini fiziniai egzistuojančiais pusžmogiais. Lietuvių tauta, kurdama savo dainas ir pasakas, kryžius, bažnyčias, raštuotus audinius, medžio puošniuosius apyvokos reikmenis, medžio raižinius ir skulptūras, per tiek amžių ir nevilčių išliko gyva. Iš šių dvasinių turtų sau stiprybę ir gyvybę sėmė Donelaičiai, Rėzos, Poškos, Valančiai, Kudirkos, Basanavičiai ir nepriklausomybės kovų savanoriai.

Nelikime apsivogę ir palikime ateities kartoms ne savo mirties testamentą, bet ateities lietuvio gyvybei palaikyti būtinas lietuviškosios dvasios kultūrines svorio netekimas vyšnių upelis md. Man tebeatrodo, kad mūsų tremtinio arba emigranto pasirinktas kelias visų pastangomis gali būti paverstas tautai išganinga misija. Baigė Suvalkų gimnaziją su medaliu m. Studijavo Berno ir Freiburgo un-tuose Šveicarijoje m. Chemijos doktoratą Ph. Nuo Vokietijoje - 48 Pabaltijo un-to profesorius ir chemijos f-to pro-dekanas.

Atvyko į JAV m. Jo mokslines studijas spausdino žurnalai: Zeitschrift fuer anorganische und allgemeine Chemic, Z. Parašė veikalą drauge su agr. Špoku ir stat. Tarpe ir metų užpatentavo 11 vienuolika išradimų, keletą tarp jų ir Du Pont de Nemours Co.

Priklauso Amerikos mokslininkų draugijai Sigma Xi, Amerikos un-tų porfesorių draugijai, Amerikos Chemijos draugijai, Illinois Valstybės Mokslų akademijai, Lietuvių Profesorių dr-jai Amerikoje buvo jos pirmininkas m. Kaipo visuomenininkas, veikė Vilniui Vaduoti sąjungoje, šauliuose, buvo Žinijos knygų leid. Kaipo tiksliųjų gamtos mokslų ir cheminės technologijos atstovas, kalbėsiu daugiau apie moderniojo mokslo išdavas, ir kas iš to išplaukia.

Mokslas ir technika padarė nepaprastą pažangą, tik gaila, kad kartu nėjo moralės pažanga bei tinkamas ir dvasinių vertybių respektavimas. Mokslas nėra vien tik nusistovėjusių žinių rinkinys, jis yra sistema ir tyrimo pažangos padarinys.

Daug kas dar neištirta, ir dar gal ir nevisi dėsniai jau žinomi. Mokslininkų uždavinys susekti tuos dėsnius. Jie nėra kažkas nekintamo, kaip būdavo mokoma gimnazijoje. Mes darome indukcijas, dedukcijos tiriamos bandymais, ir tas svyravimas tarp logiško ir empiriško patirties sudaro mokslinio metodo esmę. Fizikos ir kiti empiriniai mokslo dėsniai nėra galutinė tiesa, nors gal ir arti tiesos. Juose daromos pataisos, kai susirenka naujų eksperimentinių duomenų.

Gal vieną dieną prieisime prie to, kad visus negyvosios gamtos reiškinius galėsime išaiškinti keliais pagrindiniais dėsniais. Bet kaip išaiškinti pačius dėsnius? Tais laikais, kai atrodė, kad pagrindiniai dėsniai buvo vien tik mechanikos dėsniai, žmonės ir net mokslininkai galėjo manyti, kad tie mechanikos dėsniai yra savaime suprantami, prie kurių buvome pripratę kasdieniniame gyvenime, kaip pvz.

Tačiau vadinamieji pagrindiniai fizikos - chemijos dėsniai per pastaruosius 50 metų labai pakito. Su kvantų mechanika į atomo mokslo terminologiją įėjo vad. Iki tol buvo manoma, kad visai galimas deterministinis pasaulio supratimas. Vadinasi, seniau buvo manoma, kad galima apibrėžti nustatyti padėtį ir greitį kiekvieno atomo bei kiekvieno elektrono atome.

Gyvosios medžiagos egzistencija įneša komplikacijų į determinizmo teoriją. Ar atomai ir elektronai juda pagal paprastus fizikos dėsnius gyvame kūne, ir, jei kai kurios molekulės ir atomai neklauso fizikos dėsnių, kodėl jie taip daro tik gyvame organizme? Pagal kvantų mechanikos dėsnius, mes niekad neturėsim pakankamai duomenų apie nors ir vieno atomo judesį organizme ir negalėsime išpranašauti jo elgesio ateičiai.

Dar daugiau, taikant gyvam organizmui šią galvoseną, mes net ir pralenkiame tąjį kvantų mechanikos netik-rumo principą, nes juo daugiau norime sužinoti apie atomų būklę gyvame organizme, juo labiau esame priversti griebtis gana žiaurių pakeitimų organizme atliekant matavimus ir darant tyrimus, kas įneša dar daugiau netikrumo elemento į duomenis dar virš netikrumo principo, žinomo iš kvantų mechanikos. Pavyzdžiu imkime kad ir mažiausią biologų objektą, virusą, kuris tiriamas elektroninio mikroskopo pagalba.

Mes tematome ten tik negyvą virusą, nes gyvas virusas negali pergyventi bombardavimo greitaisiais elektronais, kurie naudojami mikroskope. Mes tematome tik viruso liekanas. Tuo būdu iš moderniosios fizikos ir chemijos požiūrio mechanistinis bei deterministinis gamtos aiškinimas netenka prasmės.

Dar blogiau mechanistams sekasi aiškinti problemas, kur susiduriama su kūno ir sielos problema. Materialistinis mokslas neįstengia išaiškinti šios problemos, nes neturi tam reikalingų tirti metodų. Tatai naudinga labiau žmonijos ir žmogiškumo priešams, negu mūsų laisvajam gyvenimo būdui.

Jei žmogus tėra tik mechanizmas, laisvė neturi prasmės kaip sovietuose. Determinizmas nepalieka vietos laisvei. Pagal jį, vien tik esamojo momento atomų konfigūracija nustato ateitį.

Mūsų mintys ir veiksmai rytoj priklausys tik nuo šios dienos būsenos — nuo miriado medžiagos ir energijos dalelių judesio Daug neurologų ir smegenų chemijos specialistų bandė spręsti kūno - sielos dualizmo klausimą. Tačiau daugelis jų sutinka, kad mintis nepasiduoda moksliniam metodui kiek jis mums žinomas iki šioleiir kad tyrimų duomenys nėra pakartojami.

Gal mes čia jau irgi priėjome prie panašios padėties, kur kyla priežastingumo klausimas, kaip kad kvantų teorijoje yra su netikrumo principu? O kaip gi išmatuoti mintį, idėjas ir emocijas, sudarančias pasaulį, kuriame mes gyvename? Pagaliau, ar mokslas, kaip sakė Francis Bacon, yra tiesos, ar realybės paveikslas?

Ar tiktai realybės vaizdas, perduodamas smegenims per labai gležną nervų sistemą? Čia reikia priminti, kad ir svorio netekimas vyšnių upelis md šiuo atžvilgiu naudojasi pasitikėjimu arba tikėjimu, kaip ir religija kurios kai kurie nekenčia per nesusipratimą ar fanatizmą : jie turi tikėti realybės vaizdams, lyg tikrovei, jie net tiki ir jų priimtajai logikai kurių gali būti kelios sistemos.

Jų — tų mokslininkų — galvojimas atrodo jiems sveikas, nes taip jiems atrodo. Jie tiki savo galvojimui, nes jis yra pagrįstas premisomis, kurios jų priimamos be įrodymų, ar dėlto, kad jų negalima įrodyti. Žymiausias smegenų chemijos tyrėjas, dr. Page, sako, kad kūno - sielos dualizmo problema negali būti išspręsta vien tik materijos prasme, ir nuo to sprendimo priklausys žmonijos likimas.

Smegenų funkcija nėra vien tik protoplazmos funkcija. Ta funkcija turi dvi puses — medžiaginę ir transcendentinę numesti 30 kilogramų riebalų biologijos filosofijon abu tuodu pradai turi būti įjungti: materialinis pradas, kuris yra mūsų mokslo sritis, ir nematerialiniai atributai, kurie sudaro mūsų vertybes.

Tik abiejų junginys panaikins tą baisią prarają, kuri taip neprasmingai išskyrė mokslą ir žmogaus vertybes, padarydamas mokslą žmogaus ir Dievo priešu. Vien tik mokslas nedavė ir neduos žmonijai laimės, ypač kai jo bei technikos pažanga neina greta su moralės pažanga bei dvasinių vertybių pabojimu.

Pasak Bertrand Russelio, nevienodumas pažangoje tarp žinojimo ir vertybių bei moralės beveik privedė žmoniją netoli savęs susinaikinimo ribos. Tai vis tos augščiau minėtos materialistų sudarytosios bedugnės tarp mokslo ar tariamojo mokslo ir religijos padarinys. Dabar vis daugiau mokslininkų pasisako prieš tą bedugnę.

Antai, P. Atrodo, kad dabar padaryta pažanga išlyginti tai duobei tarp mokslo ir religijos. Argumentai būdavo imami iš knygelių, parašytų dažnai gamtos mokslų beveik neragavusių populiarizatorių. Kartais ir didesnio garso mokslininkai duodavosi įtraukiami į panašias diskusijas. Zoologijos prof. Haeckelis net falsifikavo klišes, norėdamas įrodyti savaimingą gyvybės atsiradimą iš jūros dumblovad.

Tai buvo laikai! Nežinau, ar šiandien tai pasitaiko šiame krašte. Unum est necessarium — arčiau prie tikrojo mokslo, religijos ir dvasinės kultūros. Mums, lietuviams, dar ir kita vertybė svarbu išlaikyti ir plėtoti, tai tautybė.

Materialinės gėrybės nėra gyvenimo tikslas, tik priemonės ugdyti kultūrą bei dvasines vertybes. Mokslas neduoda pilnos pasaulėžiūros, juo labiau jis neatstoja etikos, moralės. Organinė tų vertybių visuma svorio netekimas vyšnių upelis md pilnutinį žmogų. Viena tokių vertybių yra šeima ir tauta.

Ir savo tautą pametęs žmogus yra lyg viena grandis, atkritus nuo grandinės kamieno, nereikalinga ir bevertė ne tik tai pačiai grandinei, bet ir pačiam sau, ir kitoms grandinėms, į kurias tegali būti įterpta tik dirbtinėmis priemonėmis. Tik per tautinę organinę sąrangą realizuosime ir savąją asmeninę vertę bei būsime naudingi ir visai žmonijai. Beje, dar viena pastabėlė tektų padaryti: turėkime prieš akis vieną labai svarbų reikalą — būkime vieningi ir susiklausę bent tautos reikaluose.

Į šios žemės pakraštėlį, kuris ribojosi su Kietaviškių Pociejų dvaro irgi išdraskytų, konfiskuotų žemių paribiu, čia iškirtus sužėlusius krūmynus ir jau praaugusius ąžuolynus, medžius, kartu su likimo draugais eiguliais nuo Paparčių Liupsevičiais ir nuo Cineikių Kerteniais įsakyta kurti naują Girelės vardu pavadintą kaimą.

Čia, šiame žemės pakraštėlyje, toli nuo kelių, gal buvusiame Oginskių žvėrinčiuje, šalia Lūžiškių užusienio ir teko kurtis trims vadinamiems karališkiesiems eiguliams — Laurynui Kliukui, Vincui Kerteniui ir Baltramiejui?

Girelės miško pietvakariniame pakraštyje buvo įsikūręs Lužiškių užusienis, sodyba su 14 gyventojų, Jurijaus Lukaševičiaus šeima.

Užusienis yra paminėtas m. Lukaševičiaus ir B. Šiugždos, buvo 53 dešimtinės žemės. Į žemes šalia Piliakalnio ir tarp Kareivonių kaimo ir Lužiškių vienkiemio kėlėsi naujojo Girelės kaimo žmonės. Girelės kaimas 19 a. Girelės kaimas XIX a. Pirmoji sodyba vakarų pusės prie naujo kelio buvo Kliuko Lauryno, toliau į rytų pusę statėsi Kerteniai. Toliau keliukas sukosi pietų pusėn ir ėjo į kalniuką, tenai kūrėsi Liupsevičiai. Jų šeimos buvo didelės, sodybų daugėjo, šeimos plėtėsi.

Tai buvo — m. Kai viename mete lijo ir lijo viskas supuvo. Nei gyvuliam, nei žmonėm. Antrame mete žmonės vieni kitiem patarinėjo sodinti bulves aukštesnėse vietose, nes, jei žemai prigers, tai nors aukštesnėse liks.

Bulves sodino aukštesnėse vietose. Tai kai užėjo sausros, taip nieko ir neliko. Ir vėl nei žmonėm, nei gyvuliam. Išdžiūvo šuliniai, prūdai. Gyvuliai, jei neišpjovė, tai patys nyko. Laimingas, jei pajėgei išlaikyti karvutę, tai nors vaikeliai paragavo lašelį pieno. Bulvės, jai buvo kaštono dydžio, tai buvo labai gerai. Čia prie Kietaviškių — Burbiškių kelio, dar tebestovi senas išsikerojęs ąžuolas, čia šlapios balos pakraščiu dar menu, bėgo takelis šiaurėn link jaunesniojo, parimusio kitoje, šiaurinėje balos pusėje.

Į dešinę, stipriai apžėlusiais balos pakraščiais, tankiu žolynu susisiekiančiais su dirbamu lauku, link griovio, apaugusio alksniais ir beržais, stovėjo trečiasis. Lyg pro rūką dar menu jį. Paskui jo nebeliko.

Senieji dar minėjo ketvirtąjį, stovintį netoli kelio dešinėje pusėje. Toji bala, apsupta keturių ąžuolų ir vadinosi Gojelio vardu. Kelias pro Gojelį šovė įkalnėn tokiu gelsvu smėliuku, jog net javai šiame laukelyje neaugo. Pasėti išdygdavo ir siūbavo išgeltę pačia pažeme.

Ir šiandieną šitame kalnelyje niekas neauga, jis baigia užaugti krūmynais, o iš keturių ąžuolų belikęs vienintelis, plačiai išskleidęs šakas tebeošia prie kelio. Jau senokai čia prie naujai išvažinėto keliuko triūsė keletas pasamdytų vyrų, statė trobas. Tik kai trobesiai buvo tiek aptvarkyti, kad juose jau buvo galima kurtis, atidardėjo vežimai su baldais, gyvuliais, visa namų ūkio manta.

Prie paskutinio vežimo buvo pririštos dvi karvės, vežimuose gulėjo keletas surištų avių, kriuksėjo kelios kiaulaitės, nes tolimo kelio jos negalėjo eiti pačios, stovėjo didžiuliai gardai su vištomis, antimis. Antrame vežime kartu su suolais, lovomis, skryniomis ir spintomis sėdėjo vyriausias septynmetis sūnus Svorio netekimas vyšnių upelis md ir labai didžiavosi prieš keturmetį brolį Antaną, kuris, dar negalėjo važnyčioti arklių ir su tėvu ir seserimi sėdėjo pirmame vežime, irgi pakrautame visokio namų gėrio.

Kam šiandien reikalingas menas, arba Kvietimas pokalbiui Apie meną ir kultūros vertybes pas mus kalbama nedaug, o jei ir kalbama, tai toli gražu ne iš esmės, bet kažkaip aptakiai. Šis įspūdis stiprėja matant, kas pernelyg dažnai pateikiama kaip meno kūrinys. Nemanau, kad reikėtų čia pateikti šio žodžio apibrėžimą, nes išsamų jo reikšmės aiškinimą galima rasti dažnoje enciklopedijoje ar enciklopediniame žodyne. Taigi menas yra gana sudėtinga kūrybinė veikla, reikalaujanti ne tik kūrybinio įkvėpimo, bet ir veiksmo. Labiausiai tenka apgailestauti, kad mūsų jaunoji karta menkai suvokia, kas yra tikrasis menas.

Įdomu važiuoti nepažįstamais laukais, keliais, pamiškėmis, vežimai dardėjo nelygiais keliais tolimą apie ies kilometrų kelią, tai nuovargis greitai pasiekė savo — Jokūbėlis saldžiai užsnūdo prisiglaudęs prie medinės lovos lentų, bet arkliai paklusniai sekė paskui priekyje einantį vežimą ir negalėjo išklysti svorio netekimas vyšnių upelis md kelio, tik galutinį trečiajį vežimą važnyčiojusi motulė Ieva svorio netekimas vyšnių upelis md vaiko, paprašė sustoti, kad padėtų jam po galvele pagalvę.

Ir traukė keliais keleliais mažasis karavanas — Laurynas Kliukas, išvarytas iš gimtųjų vietų keliavo į tremtį, važiavo į naują vietovę toli nuo pagrindinių kelių, vieškelių, važiavo su šeimyna apgyvendinti negyvenamą vietovę šalia apleisto piliakalnio, kur iškirtę miškus ir krūmynus miškininkai eiguliai turėjo įsikurti ir pradėti naują jau žemdirbio gyvenimą.

Čia jam buvo atmatuota 30 hektarų svorio netekimas vyšnių upelis md, o ją sutvarkyti, išvalyti ir apdirbti jau buvo jo paties reikalas. Nežinia, ar džiaugėsi, ar valdžią keiksnojo senos miškininkų eigulių giminės palikuonis, priverstinai iškraustytas iš gimtųjų vietų, nukeltas toli nuo kelių, nuo gimtųjų miškų.

Teks įprasti. Tik privažiavę būsimą sodybą, čia jau stovinčius naujus namus, jie sustojo ir neskubėjo iškrauti vežimų, dairėsi aplinkui po statybų prišnerkštą kiemą, po aplinkui besitęsiančius laukus, po baltus beržynus, numesti svorį čia apsčiai priaugę.

Susirūpinusi Ieva jau dairėsi kur geresnė žemė daržams, kur lygesnis laukas bulvei. Pirmieji iš vežimų iššokinėjo smalsučiai vaikai, jie bėgiojo ir visko klausinėjo, jiems buvo įdomu, tarsi nujausdami, kad čia jiems teks visą amželį svorio netekimas vyšnių upelis md. Trobos naujos, tvartai dideli, kluonas atokiau — teks ūkininkauti. Pušynai čia neošia, už kalnelio ąžuolai, jų daug, beržai visur, balti beržai. Ieva iškelia iš pintinės jazmino krūmą ir pasodina jį gale trobos atokiau nuo lango — tai prisiminimas iš namų… Namai?

Pirmąjį darbą ji jau padarė. Paskui pradės dairytis. Diena po dienos vaikščios, mins pirmas pėdas šioje žemėje, svarstys, spėlios kas čia jų laukia… Vyrai plušėjo. Teko samdytis meistrus ne tik statyboms, reikėjo šulinio vandeniui, reikėjo molinės duonkepės krosnies.

Gerai kad molio viename piliakalnio kalnelyje rado tokio, kuris laikys ilgai ir išdegęs bus tvirtas kaip mūras. Žemė čia dosni, ne tik moliu — statyboms samanas rovė raistelyje, baltieji kiminai labai tinkami rastų tarpams užpildyti irgi savojoje žemėje.

O kai vasarą pasipils uogos, rudeniop — grybai, dar malkų pilni savi raiteliai, tik pjauk, kapok, Jokūbo širdis rimsta — gyventi galima. Žemės daug, ir vėl — trūksta rankų, trūksta darbo jėgos, vienam sunku pjauti medžius, krūmus, rauti kelmus, deginti šaknis, plėšti žemę iš laukinės gamtos glėbio. Pinigų ne per daugiausia, tik būtiniausiems darbams.

Pagelbsti Ievos brolis, atvažiavęs lieka visai vasarai, pagelbsti ir Lauryno giminė, tik kad toli, labai toli, nepribėgiosi ten atgal, jei atvažiuoja, tai ir su vežimu, ir su arkliu gelbsti kelias dienas, kokią savaitę. Ir stumiasi pirmyn — žiema ne už kalnų, ateis šalčiai. Vėl regiu viziją — visi trys vaikai bėgioja po platų kiemą tarp trobos ir kluono, visur landžioja, mažasis Antanukas rėkia — jis nespėja su vyresniaisiais ir paleidžia dūdas, ko jiedu slepiasi, bet niekas neturi laiko jo guosti, visi užsiėmę savo darbais, motina sukasi po trobą nežinodama kaip sustatyti baldus.

Tiek čia jų ir tėra — pora suolų, kelios kėdės, stalas, maža spintelė indams, spinta rūbams, ai, lovos, lovos. Plati didelė jiems, bet kur gi ją statyti? Įleidžia šunį, tas pasisuka po trobą, pasisuka ir sprunka pro praviras duris, niekur neprigulė, kur dabar ta geroji vieta lovai? Netekusi kantrybės Ieva pati nutaria kur jai bus geriau.

Ir stumdo viską pagal save. Tiek čia to stumdymo, aišku, stalas priekyje kampe tarp langų, čia šviesu, pakabins ant sienos Marijos paveikslą, ant kitos — Jėzaus širdies, bus jauku, už stalo kampu suolai.

Kėdės priekyje, priešais stalą, jos visa trobos puošmena, brolio staliaus dovana vestuvių proga. Apkloja lovas austinėmis, margai, grožisi — gražu. Ir pagalvių keletas, berniukų lovos šalia kitos sienos, arčiau pečiuko, mergaitės lovelė po langu ir viskas.

Ant pečiaus dar niekam nereikia miegoti, galės pasišildyti žiemos vakarais. Grįžta vyrai iš lauko — jie kasa šulinį, deda ąžuolinius tašytus rentinius, darbas nelengvas, išlipo užkąsti. Ieva, pametusi savo pamąstymus atidengia krosnies angą, priepečkin iškelia didelę terlą bulvinio šiupinio, krečia į molinukus, neša iš priemenės pieną, duoną, duoda į stalą. Vyrai, pamatę naujas medžiu kvepiančius baltas grindis, išsigąsta molinų savo kojų, meta kadokus priemenėj ir eina tik su kojinėmis.

Kuriasi gyventi. Ir nerimui laiko nelieka. Kai nuvargsti per dieną, tai poterio nėra kada sumesti, vidury žodžio, vidury minties užmiegi.

Jokūbas jau giriasi Ievai radęs vietą pirčiai. Tolėliau link piliakalnio auga labai gražus ąžuolas, šalia laukų — beržai, o už jų griovys iš raistelio. Vanduo teka žemyn link pievų prie piliakalnio, tenai labai šlapia, telkšo jau ne pelkės, bet labai šlapia pieva, viksvom apžėlusi. Va šitą upelį užtvenkus, iškasus gilesnę kūdrą, kuri greit prisipildys vandens ir vieta bus tinkama suręsti pirtelę. Laukuose mėtosi akmenys, jų čia visur mėtosi, mažesnių ir didesnių, pirčiai tinkamų.

Vėl teks kviestis meistrą, pirtį statyti reikia mokėti, žinoti kokie akmenys tinka, kaip juos sudėti į krosnį, kaip ją pastatyti, kad garą laikytų. Pirmąją žiemą naujoje vietoje šeimyna praleido ramiai. Trūko pašaro gyvuliams, per darbus nebuvo laiko paruošti daug pašaro, gavo nusipirkti, pirko ir javų, bulvių, pirmieji derliai buvo nekokie, žemė riebalų degintojas terbaik 2021 m neįdirbta, mėšlo dar neturėjo.

Daug visokiausių trūkumų išgyveno, metai pasitaikė labai nederlingi, derlius irgi prastas, todėl perkant užkilo kainos. Laurynas visai išbaigė atsivežtus pinigus, bet išgyveno, o pavasaris žada naują derlių, gyvuliai išėję į laukus atsigaus. Pirtis jau pastatyta, kūdra iškasta, nors vanduo joje labai rudas, matyt sunkiasi iš šalia esančio durpingo beržynėlio, tačiau praustis galima, beržo vantų nestinga, vanduo kvepia.

Prisileidžia sulos bačkas, užraugia su avižomis. Nerimas neapleidžia Lauryno — pievos prie piliakalnio labai šlapios, visą pavasarį jas merkia vanduo, nebus žolės. Po sena egle kunkuliuoja šaltinis, prie visų raistelių beržynėlių stovi balos vandens, nežinia ar jis kada nuseks kai nubėgimo nėra.

Kur aukštėliau, praeitą vasarą Laurynas pastebėjo užaugusį vilkašeryną, dabar vos sniegui nutirpus išdegino, gal prasikals geresnė žolė bus pašarui. Piliakalnyje, iš kažkokių užaugančių liūnų, lyg pelkių išteka upelis, jo pietiniai šlaitai labai aukšti, statūs, šiauriniai nuolaidesni. Jeigu pavyktų iš savo žemės iki to upelio iškasti griovį, tikrai pievos būtų nusausintos, augtų pievų žolė.

Laurynas anksti pavasarį, vos žemėje išeina pašalas, imasi darbo. Reikia iškasti apie metrų ilgio griovį, siauro neiškasi — čia molėta žemė, užplauks, tai tenka kasti ne tik giliau, bet ir plačiau. Taip kiekvieną laisvą valandą skuba link miško, pasiėmęs kastuvą pluša iki devinto prakaito. Darbas juda lėtai, tačiau Laurynas užsispyręs. Atvažiuoja giminaičiai, vėl gelbsti ir prie griovio kasimo ir prie lauko darbų, juk pavasaris nelaukia, viską reikia padaryti laiku, antraip derliaus nelauk.

Iš jam atmatuotų 30 hektarų daug raistelių, miškelių, tačiau dirbamos irgi virš gyvenimo nulaužti riebalų nuostolius —ties, reikia pasiraityti rankoves norint tiek žemelės apdirbti rankomis su arkliuku. Vaikai maži, pagalba dar menka, gal paskui akėčias Jokūbėlis jau gali pavaikščioti, o Antanėlis tai tik kelmams kūrenti tinka.

Bet vis šiokia tokia pagalba. Vaikai vis šalia tėvo — tai paduok, tai nunešk, tai pakelk. Visi juda, nors pagalba menka, bet linksmiau. Dar metai, kiti ir užaugs, sustiprės. Mergaitė vyresnė, tai ji motinos darbams — sodinti, palaistyti, vištas prižiūrėti, gyvulius ganyti. Visi užimti. Kartais Laurynas nusibraukia prakaitą ir nusiminęs susimąsto — už ką jam tokia dalia teko? Eigulio gyvenimas buvo daug lengvesnis, žinoma ir tenai reikėjo apdirbti savo žemę, tvarkyti gyvulius, tačiau pagrindinis jo darbas buvo miškų priežiūra, už tai jis gaudavo algą, turėjo namus, ūkį, gyveno daug lengviau.

Čia gi — vien tik žemė, o kaip iš jos padaryti rublį? Gyvulių prieauglis? Javų derlius? Visa tai matysime rudenį, o dabar? Pinigai visai baigiasi, gal kokį kiaušinį ar sviesto luitelį pardavus ir gauna rublį kitą, bet tiek mažai, kai nuolatinės algos nėra… O gyventi turi.

Gerai, kad ne vieniši šioje svieto užmirštoje salelėje — rytų pusėje prie naujo keliuko kuriasi likimo draugo, irgi eigulio Kertenio šeimyna su gausiu vaikų būreliu. Moterys greitai susipažįsta, utaruoja, dalinasi bendrais rūpesčiais, tik laiko labai maža, nėr kada.

Už Kertenių sodybos keliukas sukasi į pietus ir link kalnelio irgi kairėje pusėje jau stovi Liupsevičių trobos. Ir tik sekmadieniais jie susitinka ir būreliu traukia į Kietaviškių bažnyčią.

Bažnyčia tolokai, už keletos varstų, tai einant ir pasišnekėti užtenka laiko. Visų jų likimai panašūs, visi iškelti iš gimtųjų namų, atskirti nuo giminių, savų, visi užimti statybų, kūrimosi naujoje žemėje rūpesčiais.

Vyrai, buvę eiguliai, visą gyvenimą praleidę miškuose tariasi kaip dirbti žemę, ūkininkauti. Moterų bėdos visur tos pačios — vaikai, namai, gyvulėliai, daržai. O viršgalvų sukasi, bėga, mainosi debesys, švilpauja vakariniai vėjai. Toli prie vakarinio horizonto už plačių erdvių slėnių stūkso buvusieji Oginskių dvarų pastatai, mūriniai dviejų aukštų XVII a. Oginskių dvaro rūmai. Prie Strėvos upės, galbūt ir prie dabartinių Mūro Strėvininkų, m.

XVI a. Mūro Strėvininkus valdė Stravinskiai. Iš šios Stravinskių giminės yra kilęs pasaulinio garso rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. Stravinskis autobiografijoje rašė, kad jo protėviai Lenkijon atklydo iš Pabaltijo kraštų. Biruliškių kuopinio susirinkimo centrui priskirti jau Bogdanui Oginskiui priklausę Strėvininkai. XVII a. Kadangi Oginskiai palaikė m.

Gabrielius Juozapas Oginskis, gimęs m. Gabrielius Oginskis išvykęs mokytis į Paryžių dalyvavo Napoleono karo žygiuose, tikėdamasis su jo pagalba atkurti napriklausomą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Napoleono kariuomenės lietuviškosios Garbės gvardijos, kurią sudarė iš Lietuvos kilmingų šeimų kilę karininkai vadas, pulkininkas. Gabrielius Oginskis buvo vienas sukilimo Lietuvoje vadų, nuo m.

Trakų apskrities sukilėlių vadas. Sukilimui pralaimėjus emigravo į Paryžių. Oginskio dvaras konfiskuotas, rūmuose įrengtos caro kareivinės ir karo ligoninė, manufaktūra uždaryta. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Kietaviškių žemes valdė kunigaikščiai Giedraičiai, iš kurių dvarą perėmė Oginskiai. Dvaras buva pastatytas ant Spenglos upelio kranto, labai gražioj vietoj, dar nebuvo malūno, nei tvenkinio. Pagal istorinius šaltinius Kietaviškėse jau m.

Šitos vietos senas pavadinimas — Duoneliškės. Abiejose pusėse už keletos kilometrų stovėję dvarai buvo sunaikinti, žemes ir Kietaviškėse likusius pastatus apgyvendino čia įkurdinti rusai, o Strėvininkus — caro kariuomenė, kazokai. Girelės kaimas Kietaviškių pradžios mokyklos mokytojas Aleksandras Šeštokas m. Pateikėjas — Pranas Liupsevičius, gimės Girelėje.

Gojelis — raistelis. Šlapias, kupstuotas, apie 0,5 ha dydžio. Apie metrų į vakarus nuo Girelės. Kupstynė — bala. Apskrita, šlapia, diamteras — 40 metrų. Apie metrų į šiaurės rytus nuo Girelės kaimo. Kliukų raistelis — raistas. Šlapias, augęs krūmokšniais. Apie m2 dydžio. Į vakarus nuo Girelės. Juodžemis — raistas. Šlapias, apaugęs krūmais, keturkampis. Apie m į šiaurės vakarus nuo Girelės. Ilgaraistis — bala. Ilga, siaura, šlapia bala, apie 50 arų dydžio. Apie metrų į rytus nuo Girelės kaimo.

Tankumybė — miškelis. Auga įvairūs medžiai. Apie metrų nuo Girelės johnas lapė numeta svorio į šiaurę. Sedybų raistas — bala. Visuomet šlapia, pailga, apie 3 ha dydžio. Apie metrų nuo Girelės kaimo į šiaurės rytus. Užkluonių raistelis — raistelis. Pailgas, apaugęs krūmokšniais šlapias, apie 2 ha dydžio.

Rytiniame Girelės kaimo gale. Uživono žemė — žemės sklypas. Priemolis, apie 17,5 ha dydžio. Nuo Girelės kaimo į vakarus 1 km. Pirmoji sodyba prie nuo vakarų pusės einančio kelio buvo Kliuko. Jis turėjo du sūnus — Jokūbą ir Antaną. Jokūbas ir Antanas gyveno šalia, jų sodybas skyrė vos šimtas metrų, girdėjau senos bobutės pasakojimą, kad jie turėję seserį, kuri neva ištekėjo už neturtingo berno nuo Žąslių, gal buvo pažįstami ir todėl jai tėvas neskyrė pasogos, nedavė kraičio ir net nesigiminiavo, tačiau kažkokie ryšiai buvo.

Teta iš Kudonių pasakodavo apie giminaičius prie Žaslių, atrodo, važiuodavo į atlaidus. Vėliau, jau mums, anūkams praaugus, iš Žaslių atvažiuodavo giminaitis Jonas, buvome ir mes pas juos apsilankę, tačiau sovietmečiu nebuvo mados kalusinėti apie giminystės ryšius, taip ir nepasidomėjome pas savo senolę, kuri gal ir žinojo.

Toliau į rytų pusę gyveno Kerteniai. Jų šeimos buvo didelės, sodybų daugėjo, šeima plėtėsi. Palei kelią abiem pusėm stovėjo 4 ar 5 sodybos.

Toliau keliukas sukosi pietų pusėn ir ėjo į kalniuką, tenai buvo įsikūrę Lepševičių sodybos. Jų buvo 5.

Girelės kaimas

Jokūbas Kliukas turėjo vienintelę dukrą Marijoną, ji ištekėjo už Janavičiaus iš Gojaus kaimo ir turėjo gausią šeimyną — 4 sūnus ir dvi dukteris. Pranutė Janavičiūtė buvo nutekėjusi į Perkūnakiemio kaimą už Antano Kazakevičiaus ir statant Lietuvos elektrinę, grįžo gyventi į paliktus, svetimų apgyvendintus senelių namus Girelės kaime.

Jie užaugino tris vaikus — sūnus Alvydą ir Mindaugą, dukterį Ireną. Dabar duktė Irena Jančiauskienė su šeima gyvena senelių paliktoje žemėje, pasistačiusi naujus namus, įkūrusi naują sodybą. Sūnus Alvydas ūkininkauja senelių žemėje, gyvena Kareivonių kaime, Mindaugas dirba girininku prie Vilniaus. Mano dėdė Jonas Kliukas, važiavo į Ameriką užsidirbo pinigų ir nupirko žemes su sodyba, kaip sakoma iš kažkokio ten tuo metu gyvenusio ruso iš Lužiškių ir perdavė gyventi savo broliui Kazimierui, pats išvažiavo gyventi į Kauno miestą, kur Žaliakalnyje buvo nusipirkęs namus.

Nepriklausomybę atgavus, žemes a. Birutė ir Jonelis dar gyvi, gyvena Kaune, palikuonių turi tik sūnus Vytautas. Dėdė Kazys ir gyveno toje viengalėje troboje, kurion įėjus buvo priemenė, už jos — viengalė pirkia.

Priekinėje pirkios dalyje buvo molio asla, stovėjo didelė duonkepė, stovėjo suolas, ant jo kibiras vandens ir kitokie rakandai. Toliau be jokios pertvaros buvo sudėtos lentinės grindys, stovėjo suolai, stalas, dešinėje pusėje stovėjo spinta, ji skyrė užpečkyje stovėjusias lovas nuo stalo.

Pečiaus gale stovėjo sumūryta kuknelė, tarp spintos ir kuknelės buvo atviras tarpas. Po grindimis buvo didelis rūsys, vadinamas sklepas daržovėms ir bulvėms laikyti. Dėdės šeimoje gyvi augo trys vaikai — Antanas, išėjęs į rusų kariuomenę, negrįžo, vedė ir liko gyventi prie Uralo. Dukra Aldona gyvena Elekrtėnuose, sūnus Jona nevedė, jau miręs. Antrą kartą vedęs Eleonorą Ratkevičiūtę iš Karveliškių kaimo mano diedukas Antanas Kliukas turėjo dar du vaikus — dukterį Emiliją ir sūnų Praną.

Malvina gyveno Strėvininkuose, buvo ištekėjusi už Stasio Naudžiūno, pasistatę namus išaugino dukterį Nijolę ir sūnų Kęstutį. Ona apsivedė su Bernardu Jančiausku iš Kareivonių kaimo ir gyveno Elektrėnuose, išėjusi į pensiją grįžo į Kudonių kaimą, atkūrė tėvų ūkį, užaugino dukterį Ireną ir sėkmingai šeimininkauja.

Pranas, mano tėvas buvo vedęs Ceciliją Piliponytę iš Kertauninkų kaimo visą amžių pragyveno Girelės kaime ir užaugino tris vaikus — sūnų Algirdą, dukterį Oną Rasutą ir sūnų Vytautą Alvydą.

Algirdas su Vytautu Alvydu gyvena Vilniuje, sukūrę šeimas, išauginę vaikus, augina anūkus. Duktė Ona Rasutė ištekėjusi už žemaičio nuo Plungės a. Algimanto Šakio, gyvena Elektrėnuose. Turi du sūnus — Gytį, gyvenantį Vilniuje ir Rytį, gyvenantį Elektrėnuose ir tris anūkus. Seniau dažnai mirdavo maži, todėl ši dalia neaplenkė ir mano giminės, tačiau apie juos mažai būdavo šnekama. Mūsų baba Eleonora buvo labai gera gaspadinė, ūkininkė, senų pažiūrų, skaityti nemokėdama gerai išmanė gamtos rato rėdą, gyveno pagal senuosius dzūkų papročius, šventė visas šventes, gydėsi tik žolynais ir sakydavo, kad nereikia verkti mirusio mažiuko — bus pas dievą aniuolėlis.

Ona Rasutė Šakienė, Elektrėnai Prie pat keliuko per kaimą Ieva pasodino tris liepaites — teošia, težydi. Kiek to darbo, rankų nepraskėsi, širdis vis vien nerami ir ašarą jau ne vieną nubraukia Ieva ir nerimas vis šalia širdies… Iš gimtųjų vietų išvaryta, ilgesiu sudžiūvo Ieva, ji negimdys daugiau vaikų, nuvyto lyg pati jaunystė, nors pats amžiaus grožis.

Lauryno tėvas Juozapas augino aštuonis vaikus, ir senelis Matas — aštuonis, o jie, kiek atsivežė iš gimtinės, tiek ir turėjo. Visą save jie atiduoda šitai žemei, nuo ryto iki vakaro, nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Ir vėl. Ratas po rato. Tiesa, dokumentuose yra įrašas, kad buvusi Jokūbo sūnaus krikštamotė.

Jie draugavo su Kudonių teta Emilija Laimutiene, atvažiuodavo, kvietėsi į Žaslius, į atlaidus. Jokūbas Vyresnysis Lauryno Kliuko sūnus Jokūbas gimęs m. Kietaviškių bažnyčioje susituokė su ūkininku Ignu Janavičiumi iš Gojaus kaimo, ir turėjo gausią šeimą, — keturis sūnus ir dvi dukteris. Kadangi Jokūbo sūnūs neišgyveno, senatvėje žemę jis užrašė žentui Ignui Janavičiui. Žemė Girelės kaime Janavičiai nuomojo, paskui prasidėjo karai, suirutės, kolchozai nusavino ir tik po laisves atgavimo žemę atgavo anūkas Alvydas Kazakevičius.

Marijonos Kliukaitės Jabnavičienės duktė Pranutė Janavičiūtė buvo nutekėjusi į Perkūnakiemio kaimą už Antano Kazakevičiaus o Perkūnakiemyje pradėjus statyti elektrinę, Pranutė Janavičiūtė Kazakevičienė su šeima grįžo gyventi į motinos gimtinę, į svetimų apgyvendintus senelio Jokūbo, vadinamo Kubo namus Girelės kaime. Kazakevičiai perstatė senas trobas, sutvarkė sodybą. Dabar duktė Irena Kazakevičiūtė Janavičienė su šeima gyvena senelių paliktoje žemėje, pasistačiusi naujus namus, įkūrusi naują sodybą senelių gyventoje vietoje.

Kazakevičių sūnus Alvydas ūkininkavo senelių žemėje, gyveno Kareivonių kaime, m. Sūnus Mindaugas dirba girininku prie Vilniaus.

Sūnus Gintautas tragiškai žuvo automobilio katastrofoje, jo šeima gyvena Vilniuje. Po melioracijos darbų Bublių kaime, po sodybos sunaikinimo senatvę leido Kaišiadoryse pas sūnų Joną. Sūnus Stasys Janavičius, Kauno kunigų seminarijos studentas buvo suimtas ir už antitarybinę veiklą nuteistas 25 metams ir išvežtas į Sibirus, grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje.

Sūnus Vytautas Janavičius žuvo partizanaudamas Elektrėnų krašto apylinkėse, Gojaus miške, patekęs į kaimyno Žigučio sodyboje suruoštą pasalą.

Prie Elektrėnų bažnyčios pastatytame partizanų atminties paminkle yra iškalta jo pavardė. Sūnus Antanas Janavičius buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, pokaryje dirbo Antaviliuose, dirbo įvairius darbus, vėliau dirbo Akmenės invalidų namų direktoriumi. Motina Marijona Kliukaitė Janavičienė mirė m. Prismenu svorio netekimas vyšnių upelis md Jokūbo trobą, kurioje mano vaikystėje gyveno senukai Tamkevičiai.

Jokūbo troba buvo didelė ilga, didžiulės priemenės su visokiais rakandais sujungtos su tvartu. Namas buvo labai ilgas, pietų — šiaurės kryptimi, dengtas šiaudais, gyvenamojoje pietinėje pusėje stovėjo didelė molinė krosnis, priešais langus stovėjo suolai, didelis stalas, ant sienų šventi paveikslai, o lovos buvo atskirtos medinės juodos spintos ir stovėjo vadinamam užpečky.

Nežinau, kur buvo miegama vaikų, tikriausiai jie turėjo kažkokias loveles, gal priglaustas prie antros pusės spintos, gal kiti miegodavo ant šilto pečiaus, kas dabar papasakos.

Atokiau šiaurinėje sodybos pusėje stovėjo didelis, žemų stogu kluonas. Prie jo pasodintas gražus sodelis, tenai augo obelys, kriaušės, krašte — eilė slyvų, vadinamų vengrutėmis.

Jas džiovino žiemai. Ir obuolius džiovino, ir kriaušiukes, menu dar augo sena puslaukinė kriaušė ant abiejų brolių sklypų ribos, turėdavo tiek kriaušiukių, kad net žemėje gulėjo kaip patalas.

Papuvusios jos buvo labai skanios, jas džiovino pečiuje didelėse svorio netekimas vyšnių upelis md, visa žiemą ant pečiaus stovėjo maišai tų kriaušiukių, galėjome valgyti kiek panorėję. Dabar namai perstatyti, sutvarkyti, gyvena Irena Kazakevičiūtė Janavičienė su vyru Mindaugu. Jie išaugino sūnų Kastytį ir dukterį Gintarę. Jos sodyboje vyko Girelės kaimo žmonių susitikimas. Antanas Jaunesnysis Lauryno Kliuko sūnus Antanas, gimęs m. Vismaluose, irgi m. Išaugęs, turėdamas 17 metų buvo paimtas į caro kariuomenę ir — m.

Laipsnis pirmą kartą atsirado m. Įstatymiškai įteisintas m. Karių statute. Kanonieriaus laipsnis panaikintas m.

Pareigos — užtaisyti pabūklą, nutaikyti į taikinį, iššauti. Šaudyti, kartu su handlangeriais sukioti pabūklą, iššovus atridenti jį atgal. Ruošiantis važiuoti kanonieriai prikabindavo pabūklą prie vežimo pirmagalio, o baigus važiuoti — jį atkabindavo. Lygiavamzdės artilerijos laikais kiekvienas lauko pabūklas turėdavo 2—4 kanonierius, o ėmus naudoti graižtvinius pabūklus kiekvieno pabūklo įgula turėdavo vieną kanonierių. Geriausiems kanonieriams suteikdavo bombardyro laipsnį.

Kanonieriaus uniforma Grįžęs iš caro armijos Antanas Kliukas m. Kudonių kaime. Santuokoje m. Šeimoje prasidėjo bėdos. Vienas po kito kasmet gimė vaikai — Marijona m. Visi palaidoti Kareivonių kaimo kapinėse. Pavargęs nuo bėdų, ligų ir mirčių, 45 metų našlys kanonierius Antanas Kliukas m. Karveliškių kaime. Eleonora Ratkevičiūtė kilusi iš Karveliškių kaimo, Ratkevičiaus Igno pirmoji duktė.

Jos kaip numesti svorio mma kovai Markauskaitė iš Kareivonių kaimo matomai mirė gimdydama antra vaiką, nes Eleonora augo prie pamotės ir jos vaikų. Anksti netekusi motinos, ji buvo kieto būdo, nepaprastai darbšti, ištverminga. Karveliškių laukai, kuriuos už tarnybą caro armijoje gavęs jos senelis rekrūtas buvo smėlėti, žvyruoti, žemė buvo nederlinga, bet didelė tėvo šeima nebuvo tinginiai, todėl iš tos žemės jie paėmė viską, ko žmogui reikėjo pragyvenimui.

Tėvas Ignas Ratkevičius buvo stambus svorio netekimas vyšnių upelis md ir buvo gerbiamas kaime. Kalbėjo lenkiškai, todėl ir Eleonora puikiai mokėjo lenkų vietinę, gudų kalbą, potieriavo iki senatvės lenkiškai, o atitekėjusi į lietuvišką Girelės kaimą šnekėjo lietuviškai, matomai ir Karveliškėse šia kalba buvo kalbama. Ji nemokėjo skaityti nei rašyti, nes buvo mergaitė ir jai teko auginti visus pamotės vaikus, kurių gimė visas būrys, jokių mokyklų arti nebuvo, jos mokslais niekas nesirūpino, nes reikėjo dirbti žemę, ganyti gyvulius, auginti seseris ir brolius.

Atitekėjo į namus, kur būta džiovos, o tais laikais tai buvo neišgydoma, labai užkrečiama liga.

\

Kas padėjo jaunai Antano žmonai nesusirgti ir neužsikrėsti namuose, kur ši liga nužudė mažuosius vaikus ir jauną šeimininkę? Ar angelo sargo palaiminga ranka sustabdė juodą negalią, apsiautusią Kliukų giminę? Buvo kažkokios kalbos apie užkeikimus ar kažką, bet Eleonora pamynė šiuos pramanus savu tikėjimu, svorio netekimas vyšnių upelis md, nedidelio ūgio, greita ir mikli, kaip vėjas išsklaidė visus gandu, išsiplovė visus trobos kampus, išbarstė žolynais, išvėdino spintas, sudegino senus drabužius ir nugalėjo ligą.

Jos neliko. Sūnūs Jonas ir Kazimieras, jau praaugę pusberniai irgi išaugo gyvi ir sveiki. Jauna, smarki šeimininkė greitai apvaldė visą ūkį, m.

Jau sena būdama juokaudavo su seserim Emilija, kuri buvo atitekėjusi į Gomantas ir jos abi artimai draugavo. Šeima augino daug gyvulių, turėjo karvių, veršelių, augino avis, kiaules ir veislines, jos atsiveda paršiukų, tai ir sau ir parduoda keletą, dar kelis praaugina ir išsikepa kokiom šventėm pečiuje. Mokėjo gaspadinauti.

Vištų pulkai, viščiukus irgi perino, kartais višta atveda slapukų — užsislepia kur po lapais, susideda kiaušinių ir dingsta — reiškia tuoj parves slapukų būrį iš kokios pašiūrės.

Džiovintų vaisių — obuolių, kriaušaičių, slyvų maišai stovėdavo ant pečiaus, riešutų tarbelės kabojo ant sienos prie pečiaus, daržovių visokių pilna kamara — kopūstų bačka, agurkų, geltonų griežčių, vadinamų kručkų, bulvių pilni sklepai, javų pilni aruodai. Dar prisimenu senąsias girna kamaros kampe. Gyveno visko kupini. Bet darbo, darbo… Žinoma, buvo ir šventės, atlaidai.

Eidavo atlaiduosna toli, net Vilniaus Kalvarijas aplankydavo, nors iki Vilniaus buvo virš 50 kilometrų, bet Kietaviškių bažnyčioj organizuoja grupelę, buvo tokie vadinami pravadvykai, jie žinojo kelius tiesiogiai link Vilniaus, tai, sako, surenka grupelę apie 12 žmonių, susitaria, tada pasiima maisto, lašinių, kokio kumpio ar skilandžio, prisiverda kiaušinių, duonos puskepalį, susideda vandzlalį ir eina. Per dieną nenueidavo, sako, nakvodavo pas kokius gaspadorius ant šieno klojime, priimdavo keliauninkus, o ryte jau ir pasiekia Vilnių.

Tenai meldžiasi, gieda, sako, labai gražūs atlaidai. Paskui jau vėl atgal tais pačiais keliais ir pas tą patį ūkininką vėl pernakvoja ant šieno. Va, kaip keliavo seniau. Dar mėgdavo ir Pivašiūnus aplankyti, o arti namų, tai visur — ir Žiežmariai, ir Semeliškės, ir Žasliai… O sumuš sviesą, pririnks kapą kiaušinių, dar kažką ir pasikinkiusi bričkelę į turgų.

Ir rublis ir malonumas. Turgūs buvo Semeliškėse, Žiežmariuose, turgūs dideli, gausūs ir parsiduodi, ir nusiperki ko reikia. Antanas Kliukas, nebuvo labai darbštus, gal pasiligojęs, tai ji ir laukuose ir namuose, visur jos pilna, motinos komanda buvo visur.

Reikėjo atidalinti vyriausius Antano sūnus, tai padalino — Jonui Kietaviškėse nupirko krautuvę, Kaziui — šipkartę į Ameriką. Kaip tenai buvo, ar Kazys nedrįso važiuoti, kad jie abu apsikeitė — Kazys paėmė Kietaviškių krautuvę, Jonas — išvažiavo į Ameriką. Paskui caroarmijos kanonierius, turėdamas 59 metus, pasiligojęs mirė m.

Jis buvo palaidotas šalia pirmosios žmonos Rozalijos ir vaikų. Visi jie palaidoti ilsisi Kareivonių kaimo kapinėse, kur ilgai stovėjo aukštas dzūkiškas giminės kryžius, dabar jis nupuvęs ir vieta užaugusi žole, baigia užsilaidoti svetimų. Likusi našle Eleonora daugiau netekėjo, pati valdė žemę, ūkį, tvarkė vaikus, buvo labai darbšti ir valdinga. Pati tvarkė svorio netekimas vyšnių upelis md tik ūkį, bet ir vaikų likimus.

Pasakoja anūkė Ona Laimutytė Jančiauskienė — mūs baba Eleonora Ratkevičiūtė Kliukienė buva labai stipri, niekad nebuva pas daktarus, vis basa, jau gruodas, šalta, o ji basa. Ar pas kiaułas, ar kur. Stiprios sveikatos buva, tik senatvėj prarada atmintį. Visus vaikus augina. Ji buva gimus Ratkevičiūtė iš Karveliškių, maža lika našlaiti, jos mama, Markauskutė iš Kareivonių miri kai ji buva visai maža, tada atėja pamoti ir buva daug vaikų, tai ji visus augina.

Ištekėja už našlia Antana Kliuka Girełės kaiman, daug vyresnia, jis jau turėja du paaugusius sūnus, Joną ir Kazį, kiti maži buva mirį ir jo žmona irgi buva mirus. Mūsų baba išaugina du vaikus — mano mamą Emiliją ir dėdę Praną. Kai Kudonyse buva labia ankšta, didelė šeimyna, namai maži, tik viena nedidelė pirkelė, o dar dieduko Vinco sesuo Rozalija, dar duktė Anė, Petro sesuo netekėjus, tai mes mergaitės dažnai būdavom pas babą Girelėj.

Eleonora Kliukienė pragyveno ilgą amžių, nė karto nebuvo pas gydytojus, o kai senatvėje jai skaudėdavo galvą, anūkai norėjo nuvežti ją pas Kietaviškių felčerį Bacenską, kad duotų kokių nėštumo metu turi mesti svorį vaistų, ji paklausė ar reikės nusirengti.

Ir nevažiavo, tai anūkė Malvina jai atnešdavo visokių tablečių, taip ir pragyveno apie 90 metų. Paskutiniais gyvenimo metais sirgo smegenų skleroze, buvo praradusi atmintį. Mire namuose, buvo prižiūrima marčios Cecilijos, kartais ateidavo duktės Emilijos dukterys Malvina ir Ona.

Įdomu tai, kad jausdama mirtį, senoji Eleonora pati išsirinko sau kapui vietą šalia tvoros, toli nuo Kliukų giminės kapelių, sakydama, kad iš čia matosi Kietaviškių bažnyčėlė ir šalia jos gulsis sesuva Emilija, jos senis, tegul guli su savo boba ir vaikais. Mirus, šis jos prašymas buvo išpildytas ir ji guli viena, atsiskyrus nuo savų, tik sesuo Emilija gale galvos pasilaidojo, o kai kapinės buvo pratęstos, tvoros neliko ir šalia jos laidojasi svetimi žmonės.

Šeimai teko dideli išbandymai — mažieji vaikai ir motina vienas po kito mirė nuo tuo metu negydomos džiovos. Motina Rozalija mirė turėdama 35 metusir tik dviems jos vaikams pavyko išgyventi. Vyresnysis Jonas liko be motinos 14 metų, Kazimieras — 12 metų paaugliai. Tėvui vedus antrą žmoną Eleonorą Ratkevičiūtę, vaikai augo prie pamotės tėvo ūkyje.

Jie dirbo visus ūkio darbus, prižiūrėjo gyvulius. Tėvas m. Kazimieras grįžo prie žemės, kurią jam užleido brolis Jonas, o Jonas vėl išvažiavo į Ameriką. Antrą kartą grįžęs iš Amerikos Jonas pirko namą Kaune ir žemę prie Žaslių, Girelės kaiman jis negrįžo, m. To užteko, kad užėję rusai, jų sovietinis saugumas pokaryje Jonui neleido dirbti Kaune. Todėl jis buvo įsidarbinęs Taujėnuose šalia Ukmergės kažkokiam malūne.

Nežinia, ar jis tikrai padėjo partizanams šelpdamas juos miltais, ar tai buvo pretekstas, o svorio netekimas vyšnių upelis md kažkieno skundas, bet Jonas m. Tie metai šeimai buvo labai sunkūs. Motinai reikėjo išmaitinti vaikus, ji ėmėsi pyragėlių kepimo verslo, tačiau milicija gaudė, neleido prekiauti. Kieme turėjo mažytį daržą, jame augino būtiniausias daržoves, bandė net laikyti vištas. Giminės irgi mažai galėjo padėti, pokaris buvo sunkus ir kaime, todėl duktė Aldona turėjo mesti mokslus ir eiti dirbti.

Tremtyje Jonas išbuvo iki m. Krikščioniškos valstybės kūrimas yra taipgi moralinė pareiga. Kas šalinasi nuo savo politinės pareigos, tas bendradarbiauja nusikaltime, kad gėris, kuris jo dalyvavimu galėjo būti padarytas, nebuvo atliktas, ir dėlto toksai dvigubai kaltas dėl blogio, kuris dėl jo abejingumo atsirado valstybėje. Kas liečia Lietuvą, tai — ji man pasidarė antra tėvynė ir mano gyvenimo turinys.

Ten radau savo gyvenimo draugę, Oną Jakaitytę, ten gimė mano vaikai, ten trejetą jų palaidojau. Ten išgyvenau savo kūrybingiausius metus, ten radau retų talentų, prietelių ir asmenybių, kurių atmintis ir dabar apšviečia mano gyvenimo kelią — Paltaroką, Reinį, Matulevičių, Būčį, Jakštą, Šalkauskį, Dovydaitį, Pečkauskaitę, Krupavičių, Pakštą Man negaila nė vieno prakaito lašo, kurį liejau dėl pavasarininkų ir ateitininkų per nuolatines savo keliones skersai ir išilgai kraštą.

Mano širdis ir dabar plaka tam jaunimui, nes niekur kitur tokių idealistiškų jaunuolių neberadau. Netekimą Lietuvos skaudžiai atjaučiu Bet liūdesys negali virsti nuliūdimu. Kas išliko po baisios audros, tas turi veikti — veikti ir už tuos, kuriuos jau dengia žemė, veikti už tuos, kurie okupuotoje Lietuvoje gyvi palaidoti, veikti už tuos, kurie kankinami Sibire veikti ypač už tuos, kurie laisvame pasaulyje yra tapę vergais pinigo, smagumų geidulių ir iš kurių atminties vis labiau išnyksta tas kraštas, kuris jiems davė gyvybę, veikti kiek gerasis Dievas dar leidžia.

Kas gyvena iš Viešpaties jėgos, tas amžinai gyvena ir jo negali ištrenkti nei patys baisiausi įvykiai. Dėl to mūsų negali parblokšti nei pasaulinis bolševizmo pavojus, kuris graso susprogdinti visas užtvaras. Mes nugalime šios žemės tikėjimą nepalyginamai galingesniu tikėjimu, siekiančiu anapus, nes juk žemė, pasaulis ir laikas — visi jie priklauso amžinybei.

Bajorų k. Vidurinę mokyklą baigė Širvintose, o gimnaziją—Kėdainiuose. Filosofiją - teologiją studijavo Kauno Kunigų seminarijoj ir Teologijos - Filosofijos fakultete. Kunigu įšventintas m. Kaune ir priklauso Kaišiadorių vyskupijai.

Iki m. Būdamas užsieny gilino studijas Muensterio i. Belgijoj dirbo su liet. Nuo m. Kurį laiką dėstė Mont - Laurier kun.

Yra išvertęs su kun. Mankeliūnu T. Šiaipjau gyva būtis siekia tik gyventi, bet žmogus siekia daugiau — gyventi turiningai. Paprastai niekas nelieka gyventi visiškoj tuštumoj ir pasineša vienokio ar kitokio turinio linkme. Čia gi žmonių keliai ir išsiskiria, nes susiduria su įvairiomis vertybėmis, kurios nevienaip apsprendžia gyvenimo turinį.

Mat, jos nėra priverčiamai uždedamos iš viršaus, o pasirenkamos pagal subjektyvinį ir objektyvinį mastą.

Rosma LT K Populiarum jam peln roman tri logija Nemylimi", Svetimi", Pasmerkti" bei dilogija Auk saviriai". Intriguojaniame romane Kaunas.

Besilaikantiems pirmoj eilėj objektyvinio masto, kurį atranda žmogiškoji išmintis, atsirėmusi į pačių vertybių esmę ir antgamtinį Apreiškimą, atsiveria visa vertybių sąranga kaip nuostabios darnos pasaulis — kosmos. Besivaduojantiems tiktai subjektyviniu mastu, vertybių pasaulis pasirodo daliniu savo veidu ir tai ne hierarchine eile, kuri yra darnos laidas. Kai žmogus, siekdamas savo gyvenimą padaryti turiningą, realizuoja savyje vertybes pagal jų hierarchinę tvarką bei svarbą, tampa pilnutiniu žmogumi, bet kai jis laikosi vien savo skonio, palinkimo, pasisavina tik svorio netekimas vyšnių upelis md vertybes bei jų nuotrupas, kurios nepajėgia padaryti jo gyvenimo turiningo tikra prasme.

Iš čia ir kyla žmogaus blaškymasis, gyvenimo tuštumo bei neprasmės jausmas, absurdinio žmogaus filosofija, taip būdinga mūsų laikams. Pastaroji bando spręsti žmogaus ir būties problemą, matydama tik fragmentinį čia - buvimą, neturintį atramos buvime -anapus.

Ji giliai ir pagaunančiai analizuoja egzistencija bet nepajėgia suvesti jos į pilnutinę sintezę ir atidaryti akiračio į būties pilnatį, nes nesiremia Absoliutine Būtimi ir Jos vertybėmis. Visos sistemos, kad ir įmantriausios, jeigu jos neturi šio pagrindo, prieina liepto galą, — yra priverstos fatališkai skelbti gyvenimą neprasmingu, absurdišku, užuot tą terminą sau pritaikiusios.

Yra net tokių, kurios respektuoja Absoliutinę Būtį ir Jos vertybes, tačiau toli gražu nepajėgia duoti laukiamo gyvenimo turinio ir nuveda jieškančius apsivyliman. Sistema, kad ir logiškiausia, lieka tik sistema, protinė konstrukcija, minties griaučiai, ir todėl nepajėgia uždegti žmogaus, juo labiau jo perkeisti. Tai pasakytina net ir apie krikščioniškąją filosofiją, kuri savo plačiąja sinteze pralenkia visas sistemas ir yra pajėgi pagrįsti pilnutinio turinio gyvenimą.

Jeigu betgi nebūtų Gyvojo Kristaus, tai filosofija, kad ir krikščioniška, nepajudintų žmogaus gelmių — nei vienas Saulius netaptų šv. Pauliumi, nei vienas Augustinas — šventuoju Augustinu. Krikščionybės jėga glūdi ne jos sistemoje, ne jos teisiniuose kodeksuose, o jos dvasinėje ugnyje, jos antgamtiniame prade - malonėje, kuri palenkia žmogų realizuoti savyje ir absoliutines, ir relatyvines vertybes ir tuo būdu gyventi tvarkingai.

Krikščionybėje žmogaus idealas nėra debesyse kybanti tobulybė, kuria žavimasi tik iš tolo, o idealas, realizuojamas konkrečiame gyvenime. Mūsų silpnybė ir yra ta, kad mes to idealo arba visai nematome arba jį regime taip iš tolo, kad net nelaikome jį galimu. Jei krikščionybė, kaip visuma ir žmogų bei pasaulį perkeičianti jėga, šiandieną nesireiškia visu savo pajėgumu, tai ne todėl, kad ji savo esmėje būtų išsekusi, bet todėl, kad krikščionys neišdrįsta būti krikščionimis, tais kristoferiniais žmonėmis, kurie nesitenkina fragmentiniu krikščioniškumu ir siekia dabarties gyvenimą padaryti turiningą.

Be šių pastarųjų žmogus turėtų gyventi primityvų gyvenimą, dar labai prigludusį prie žemės, prie aplinkos, prie gyvūnų. Kultūrinių vertybių puoselėjimas svorio netekimas vyšnių upelis md jį iš to primityvaus prieraišumo gamtai ir atskleidžia jo dvasinį pasaulį, kuriame jis pasijunta esąs daugiau - žmogus. Jis praregi naują šviesą, kuri anksčiau buvo paslėpta, ir atidengia savo paties ir gamtos paslaptis. Kurdamas kultūrines vertybes, jis pastebi, kad žmogaus dvasingume glūdi kažkas nepaprasto, mįslingo ir akinančio atkreipti savo dėmesį į augštesnį pasaulį.

Jame gali kilti mintis bei nuojauta: ar atskleistasis dvasingumas nėra atšvaita Būties, kurios čia pėdsakus tik kaip šešėlius užtinkame? Juk kultūrinė kūryba yra ryškiausioji žmogaus dvasios apraiška, kuri noromis nenoromis liudija ne tik apie mažąjį, bet ir Didįjį Kūrėją.

Be to, kultūrinė kūryba įgaliną žmogų išugdyti dvasines savo jėgas, kurios gali plačiai pasitarnauti ir absoliutinių vertybių realizavimui konkrečiame gyvenime. Kai kultūrinės vertybės sudedamos, kaip grūdas prie grūdo susidaro ištisas lobynas, kuriame yra išreikšta tauta.

Juo didesnis tasai lobynas, juo turtingesnė ir pajėgesnė yra tauta. Yra tautų, kurios savo kultūra maitina ištisą eilę kitų tautų. Mes, lietuviai, deja, tokio lobyno dar neturime. Džiaugsimės, jeigu esamo lobyno pakaks ateinančioms mūsų kartoms. Tautinės sąmonės bei gyvybės jos jieškos ne kur kitur. Todėl kultūrinė mūsų kūryba yra tautinės gyvybės klausimas. Pralaimėję politiniuose frontuose, galime, kad ir nenormaliose sąlygose, dar gyvuoti ir laukti laimėjimo, bet, pralaimėję kultūriniame fronte, būsime pralaimėję patys save ir tautos rytojų, kūno riebalų nuostolių modelis apgaubs tautinė mirtis.

Dabartinės mūsų kultūrinės pastangos anaiptol nėra prabanga, o rūpestis lietuviškojo gyvenimo tėkme. Tada, kai tauta yra bloškiama išsiskaidyman ir sunykiman, turi sukilti jos telkiamoji bei jungiamoji galia ir įveikti tą destruktyvinę bloškiamąją jėgą. Seimą, o vėliau į kitus seimus. Širdies Merg. Mokytojų seminarijos direktorė, o m. Taikomosios Dailės instituto ir Augšt. Technikos mokyklos Kaune vyresn.

Moterų draugijos pirmininkė. Dabar yra Pasaulio Liet. Katalikių Organizacijų sąjungos pirmininkė. Žmonija tiki, kad yra antžmogiška jėga, kuri sukūrė šį pasaulį. Tas tikėjimas — tai religijos pradas. Pripažinus visagalinčią esybę, t.

Dievą, prisipažįstame esą priklausomi nuo Jo. Priklausomybė veda į pajungimą žmogaus proto, valios ir širdies Dievui. Tai pareiškiame savo tikėjimu, dorybėmis ir meile. Kaip griaučiai palaiko žmogaus kūną, kad jis nešliaužiotų žeme, taip religija palaiko jo dvasią.

Religija rodo mums kelią, kuriuo turime eiti, kad pasiektume amžiną gyvenimą. Iš religijos išteka doriniai reikalavimai. Jie tampriai išreikšti 10 Dievo įsakymų, kurie įdiegti kiekvieno žmogaus sąžinėje.

Kristus nurodė žmonėms dorybių kelią, mokydamas mylėti artimą, kaip patį save. Katalikų Bažnyčios moralės mokslas pateikia taisykles, kurių prisilaikant darysi gerą ir išvengsi blogio. Svarbu yra ugdyti savo religinį susipratimą, nes juo jis bus gilesnis, juo jautresnė bus sąžinė Sąžinės skatinamas ir valios padedamas galėsi suderinti savo mintis, norus ir veiksmus su paskutiniuoju žmogaus tikslu.

Full text of "Knygos : bibliografijos ir kritikos žurnalas, Nr. ()"
Ona Rasutė Šakienė gimė m.
Pradžioje buvo Žodis
Saugiausias būdas numesti svorį nėščia

Religija davė pradžią ir kultūrai. Kultūra svorio netekimas vyšnių upelis md ryšį ir su morale. Žmogus formuoja save ir aplinką, siekdamas Tiesos, Gėrio ir Grožio idealų. Išsilavinusį ir padorų žmogų vadiname kultūringu. Mokslas, menas, teisė — tai kultūros vaisiai. Iš jų apsprendžiame ir tautos kultūrinį lygį. Civilizacija priklauso kultūrai, bet liečia daugiau materialinius dalykus. Lietuvių tauta. Lietuvių tauta giliai religinga. Jos moralė — augšta.

Kultūros lygis — ne žemas; tai liudija mūsų tautos istorija, papročiai, apeigos, menas Viduramžiais lietuviai pasižymėjo dideliais žy-giais, o vėlesniais laikais daug kentėjo nuo svetimųjų tautų, nesumenkėjo dvasia. Atgavus nepriklausomybę, pasirodėme visiškai pribrendę laisvos valstybės gyvenimui. Šiandien, nors lietuvių tauta kenčia žiauriausią bolševikų priespaudą, bet garsėja pasaulyje savo geraširdiškumu, kurį parodė nacių persekiojamiems žydams ir savo buvusiems priešams — rusų bei vokiečių belaisviams.

Garbė priklausyti lietuvių svorio netekimas vyšnių upelis md. Tikiu, kad ateityje mūsų tauta bus vėl laisva ir joje dar labiau suspindės Tiesos, Gėrio ir Grožio idealai.

Tobolske, Sibire. Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą baigė m. Nepriklausomoje Lietuvoje tarnavo Pašto valdyboje, nuo m. Jungtinėse Amerikos Valstybėse nuo m. Parašyta: — poema Broliai, — eilių rinkinys AvE America! Aktyviai bendradarbiauja periodinėje spaudoje, rašydamas dažniausia literatūrinėmis temomis. Lietuvių Rašytojų draugijos ir Lietuvių Žurnalistų sąjungos narys. Redagavo teisininkų žurnalą Lietuvis Teisininkas — m.

Steigėjas ir pirmasis Los Angeles Lietuvių Mokslo instituto pirmininkas — m. Kalbėti apie idealą reikia juo labiausiai tada, kada apie jį nekalbama, kada kalbėti apie jį nėra madoj. Idealo siekiu yra persunkta mūsų skaisčioji kultūra, tas gražus ir kuklus įnašas į visuotinąją žmonijos kultūrą.

Laisvė, humanizmas, tėvynės meilė, aukos prasmė, tikėjimas anapus žėrėjimu — tai kertiniai mūsų kultūros rūmo akmenys. Nepaprasta tautos praeitis išaugino mus tikinčius idealu ir kovojančius dėl idealo. Tenesuteršia to dvasinio prakilnumo kasdienybės verpetai. Tik betarpiame ryšy su savo tautos istorija mes esame vydūniškieji sau žmonės. Kelių šimtmečių siautulyje lietuvių tauta patyrė aibes neteisės ir smurto.

Tai išaugino lietuvį kovotoju dėl idealo. Visi mūsų praeities ir kultūros kūrėjai per siektinus idealus suvokė savo tautos misiją — būti iškilia gaire tarp kitų. Idealo siekime mes sugebame jo visuotinumą sujungti su lietuviškumu. Altruistinė auka bei pasiaukojimas visada buvo bet kurio mūsų iškilesnio asmens veiklos centre. Lietuvių tautos ir lietuvių kultūros istorija, kaip deimantais, nusagstyta tais mums nemariais vardais, kurių pasiaukojimas padarė mus savitais ir turiningesniais.

Kasdienybės sūkuryje verta skelbti mūsų kultūrą esant prakilnią, nes tai yra tiesos skelbimas. Tas mano tvirtinimas bus ryškesnis, kada sugretiname mūsų tautinės kultūros apaštalus su kitų tautų garsenybėmis. Nelaimingos tautos, neturėdamos savo pranašų, seklėja dvasioje, kultūra išsigimsta į tam tikros pramogos formą, kuri puošni savo forma, bet beidėjinė savo turiniu.

Aš nepalaužiamai tikiu lietuvių tautos idealizmo nemarumu. Lietuvio žvilgsny jį norime matyti ypač ryškiai svetur, kad ir kaip dengtų jį tos svetimos dulkės. Kol lietuvis jaučiasi lietuvis esąs, jis yra bendradalyvis tos idealistinės pasaulėjautos, kurią skleisti pasaulyje yra lietuvių tautos misija.

Mes esame gyvenimo esmės entuziastai, todėl su tokia energija, su tokiu gyvybingumu išgyventi pirmieji tremties etapai, kai tuo tarpu mes matome, jog daugelis tautų susmunka ir išblėsta.

Tą pat idealistinę lietuvišką pasaulėjautą matome ir Lietuvoje — kad ir kaip ji slopinama ir naikinama, o visgi ji yra gyva, ir gyvens iki savo triumfo. Tikėti savo tautos dvasine jėga yra palaima kaip savame krašte, taip ir svetur. Tai yra mistiškas gyvybės šaltinis kiekvienam tautos nariui. Apvaizdos buvo lemta, kad lietuvių tauta pažintų krikščionybę ir persiimtų jos išpažinimu. Religija tapo lietuviui dvasinių vertybių šaltiniu.

Kadaise išpažinę idealistinę pagoniškąją pasaulėjautą, lietuviai perjautė Kristaus mokslą savo skaisčia idealistine prigimtimi. Krikščionybės paskelbti idealai įsisunkė lietuvių tauton nauju dvasinės gyvybės krauju. Dažnai man atrodo, kad prieš penkis šimtus metų pakrikštyti lietuviai labiau supranta krikščionybės esmę, kaip kiti, išpažįstą tūkstantmečius ir sutapatinę ją su forma be turinio. Religijoje lietuvis randa idealo ilgesį, tokį įprastą jo prigimčiai. Lietuvio religiniame jausme justi didžiojo Asyžiečio kvėpavimas, kuris šiltas šimtmečių šalty, žmogus čia stovi prieš Didįjį Idealą stebuklingoje šio gyvenimo misterijoje.

Mikrokosmas prieš Makrokosmą. Jakštiškai tariant, kūrėjėlis prieš Kūrėją. Žmogus ties stebuklinga plačiakrašte erdve, kupina perveriančio anapus žėrėjimo - - - Dievas man įteigė dvasią nerimstančią: sielvarte mirštančią, viesule gimstančią, dvasią naivią, kaip vaikiška pasaka, dvasią stačioko, kaip durianti ašaka, dangiškai skaisčią, kaip šventojo poterius, žemiškai sodrią, kaip meilę moteriai, ir, tartum degančius rūmus liepsna, pildo mane ta dvasia divina.

BIČIŲ KORYS: Bendruomenių kraštotyra

Kartais jinai lyg sadiste kankintoja, kartais švelni, kaip motulė maitintoja, kartais smerkiu tą dvilypį kentėjimą, tortas padeda numesti svorį ilgiuos to anapus žėrėjimo ir niekados tarp šešėlių gyvenimo aš nerandu pilnumos ir išganymo ir, tartum, paukštis auksiniame narve, vis kankinuos plačiakrašte erdve.

Tą kančią, slypinčią poveržyje pažinti ir pajusti idealą ir Didįjį Idealą, aš laikau tikra, vienintele laime, suteikta žmogui. Tas tikėjimas turtina mane ryšio pajutimu su žėrinčiu anapus, o taip pat ir su tauta, kuri man davė gyvybę.

Matelėnų k. Pradžios mokyklą baigė Jonišky tuomet Vilniaus apskr. Nuo metų mokytojavo Klovainių pr. Mokydamas mokėsi ir m. Spaudoje dirba nuo metų. Yra rašęs įvairiais psichologijos ir filosofijos klausimais ir išleidęs keliolika knygelių. Visi jo raštai išimti iš viešųjų bibliotekų Lietuvoje ir sunaikinti. Savo mokytojais ir įkvėpėjais J. Gobis laiko A. Jakštą, prof. Dovydaitį, vysk. Reinį, vysk. Literatiniam darbui naudojasi 8-mis kalbomis, iš kurių 6-mis kalbomis ir rašo.

Turimąjį mokslą atnaujinti vakarais lanko Los Angeles miesto kolegija Dievas yra žmogaus dvasinio gyvenimo pagrindas ir pagrindinis jo egzistencijos tikslas. Kas netenka tikėjimo asmeniniu Dievu, tas atsiduria gyvenimo plokštumoje — yra išmestas į gyvenimo paviršių ir netekęs jėgų kilti augštyn. Jei kultūros kūrėjas nenori savo širdies pakelti augštyn, jo kūriniai išeina plokšti, kaip pvz.

Filosofijos srovėse žmogus turi kelias charakteristikas: zoon svorio netekimas vyšnių upelis md, homo sapiens, homo faber, homo patiens. Šitą savybę labiausiai pabrėžia kolektyvistai komunistai ir fašistaikuriems Dievas ir Jo įstatymai nepageidaujami nei viešajame, nei privačiame gyvenime. Kolektyvinėje visuomenėje žmogus tiek tėra vertas, kiek jis savo darbu prisideda prie ūkio ir režimo kūrimo plačia to žodžio prasme.

Modernioji filosofija daugiausia kalba apie tai, kaip sukurti laimę šiame pasaulyje, tartum žmogui nereiktų nei kentėti, nei vargti, nei sirgti, nei būti kitų įžeistam, nei patirti sąžinės graužimą, nei mirti. Mirtis paprastai ateina per kentėjimus.

Savo gilumoje ir savo paskutiniame momente žmogaus gyvenimas žemėje yra kančia, pasija. Kentėdamas žmogus priauga prie savęs. Už linksmybės visada yra vulgariškumas, o už svorio netekimas vyšnių upelis md — tik kančia. Nei žmogaus ydos, nei jo dorybės, nei jo vertingi kūriniai negali būti be galo tęsiami, nes šis laikinasis gyvenimas tėra pasirengimas amžinybei, kur mūsų laukia atpildas už pozityvius ir negatyvius veiksmus šiame gyvenime. Mirtis yra slenkstis į amžinybę.

Įprasminti kančią ir mirtį, kaip ir visas mūsų kūrybines pastangas, tegalima Kristaus malonių pagalba. Be Dievo malonės žmogus savo kančia negali nei sau, nei kitiems pagelbėti. Nelaimingiausias žmogus yra ne tada, kada jis kenčia, bet tada, kada jis iš savo kančios negali pasidaryti išganingos aukos, nes šiuo atveju jo kančia yra tragingai beprasmė.

Heidelbergo universiteto internistas prof. Pfluegge ištyrė 50 nusižudymo atvejų ir rado, kad nusižudėliai nesirgo jokia fizine liga ir neturėjo jokių ekonominių ar profesinių nepasisekimų; jie nepakėlė begalinio nuobodulio; jų žmogiškas ilgesys buvo nepatenkintas, jie nerado savo gyvenimui tinka-mo turinio ir tik svorio netekimas vyšnių upelis md to nutraukė sau gyvenimo siūlą ; jei jie būtų tikėję, būtų turėję gyvenimo prasmę ir nebūtų nusižudę.

Žmogus nori mylėti ir būti mylimas. Tai yra ne proto, o širdies reikalavimas. Jau 3—4 metų vaikas labai vertina meilę ; meilės nepatyręs vaikas įgyja palinkimą į žiaurumą. Suaugęs žmogus dažnai apsivilia savo mylimaisiais ; apie erotinę meilę galima sakyti, kad ji ateina ir praeina, bet tikėjimas ja pasilieka iki mirties. Žmogus nori mylėti ką nors absoliutiškai vertinga; tatai verčia jį vienaip ar kitaip jieškoti Dievo, kaip pvz.

Žmogus niekad netrokšta to, ko gyvenime nėra. Jei žmogaus sieloje yra Dievo troškimas, tad turi būti tai, kas jo troškulį gali patenkinti. Dvasinį žmogaus troškulį gali patenkinti Kristus, Jo meilė žmogui, kaip laisvam ir geros valios asmeniui.

Kristus yra tobula meilė; tad kas nuo Jo meilės traukiasi, tas pats savo sielai daro begalinę žalą, rodo savo žiaurumą ir netenka egzistencialinio tikslo. Kam egzistencijos tikslas yra mylėti Dievą ir būti Jo mylimam, tam lengviau išgyventi gyvenimo nemalonumus ir fizinius kaip greitai numesti riebalinį pilvą. Net toks kietas ateistas, kaip Fr.

Frankl, ilgai kalintas Hitlerio koncentracijos stovyklose, pastebėjo, kad nežmoniškai sunkiose aplinkybėse pirmiausia palūžta tie kaliniai, kuriems trūksta gyvos religijos bei gyvo tikėjimo į Dievą. Kai ištisos valstybės pavirsta savotiškomis koncentracijos stovyklomis, daugiausia moralinio atsparumo parodo religingi žmonės. Žmogus, kaip asmuo, yra vienkartinis ir kitu asmeniu nepakeičiamas; iš šio fakto kyla jo atsakingumas už savo veiksmus.

Su šiomis savo savybėmis mes pereisime į amžinybę. Iš mūsų individualių savybių susidaro deimantų laboratorijos stiprūs riebalų degintojai tautos charakteris; juk tauta yra kolektyvi ir taip pat vienkartinė bei nepakeičiama individualybė.

Mūsų tauta, kaip kolektyvi individualybė, myli Dievą; ši meilė duoda jai jėgų priešintis deindividualizacijai, einančiai iš kolektyvistinių režimų, svetimųjų jai primestų. Baigė Šiaulių gimnazijąPetrapilio Technologijos institutą Studentaudamas priklausė lietuvių studentų Petrapilio dr-jos kairiajam sparnui.

Lietuvoj iki m. Tremties metu įsijungė į ateitininkų sąjūdį. Mokytojavo Bologoje, dirbo kaip inžinierius Omske; m. Detmoldo lietuvių gimnazijos mokytojas, — m. Pabaltijo un-to profesorius. JAV patentavo aparatą laivų siūbavimui tirti. Gausiai rašo periodinėje spaudoje. Išspausdintos jo studijos: Jėgų lygiagretainis ir dviejų lygiagrečių jėgų atstojamosios tiesiosios padėtisNuo nejudamo eterio iki reliatyvinės mechanikosKeletas pastabų materialinio taško judėjimo klausimuDėl A.

Jakšto kritikos: Einšteino paradoksai arba dabartinė mintijimo kryptis fizikojeLaivų stabilizacijos klausimas Šiandien labiau, negu bet kada anksčiau, ryškėja gilus žmogaus psichologijoje vyksmas, tas animalinių žmogaus jėgų su jo dvasinėmis jėgomis konfliktas.

Animalinis žmogus kelia maištą. Jisai yra išimtinai pasinešęs į laikinumą. Jisai vertina tiktai laikinuosius tikslus, kurie kinta pareinamai nuo laiko ir vietos. Tas kitimas animaliniam žmogui yra palaima, tiek bendruomenę, tiek atskirą individą gaivinąs šaltinis, kurio nustojus, ir individas, ir bendruomenė esą sustingsta — virsta lavonu.

Todėl animalinis žmogus bijo pastovumo. Jam absoliutinės idėjos yra nepriimtinos. Griežtai priešingai pasireiškia dvasinis žmogus. Jisai trokšta pastovumo, amžinųjų vertybių, amžinosios absoliutinės Tiesos, jisai ilgisi Dievybės, kad galėtų savo gyvenimą nelygstamai įprasminti ir laiduoti sau nemirtingumą.

Šiame ilgesy dvasinis žmogus įžiūri savo giliausią esmę, kuri griežtai skiria jį nuo kitų gyvų tvarinių. Mes, eiliniai žmonės, ne šventieji, nesame apdovanoti tiesioginės intuicijos galia pažinti Dievą. Bet nenuvainikavę savo intelekto, nepaneigę jo galios tikrovei pažinti, mes logikos dėsniais, kuriais protaujame, randame Dievo buvimo tiesą, kuri yra objektyvi ir visuotinė lygiai taip, kaip visuotiniai ir privalomi žmogui yra tie logikos dėsniai, kuriais žmogus protauja.

Jieškąs Dievo, geros valios ir pasitikįs intelekto galia, žmogus nesiduos sekularizmo pavergiamas, nepraeis pro šalį tų Dievo stebuklų, kurie ir mūsų laikais vyksta, nesidrovės paanalizuoti Liurdo, Fatimos ir kitų stebuklų, o ypatingai m.

Juk šie stebuklai yra skirti žmonėms į Dievą grąžinti. Nešališkas, aprioriniai prieš stebuklus nenusistatęs, žmogus, juos analizuodamas, užsidegs dar didesniu pasitikėjimu Kristumi ir Jo pažadais. Laimėjęs savo proto galia tikėjimą Dievui, žmogus karštoje maldoje sieks santykiavimo su Dievu, prašys, kad Dievas leistų jam intuityviai save pažinti, nors kiek dalyvauti Jo egzistencijoje. Jei malda ugdo žmogaus religingumą, jo santykiavimą su Dievu, jo meilę Dievui, tai jo pastangos tinkamai pagal Dievo įsakymą santykiauti su savo artimu ugdo jame moralę.

Tai yra sunkiausios pastangos, nes žmogaus animalinio ir dvasinio prado kovoje pergalės svarstyklės krypsta, dėl žmogaus silpnumo, animalinio žmogaus pusėn. Dažnai žmogų taip užgula gyvenimo dulkės, kad jisai ilgam laikotarpiui lieka visai pavergtas turto ir garbės troškimo, aistringai siekdamas savo troškulį tenkinti; bet jei jame nėra užgesęs įsisąmoninimas, kad be animalinio jisai yra apdovanotas dar ir dvasiniu pradu, jei jisai savo galvosena ir savo jausmais apčiuopia nors ir silpnai rusenantį jo širdyje šį pradą, jisai po ilgos žemesniojo prado viešpatavimo nakties laiks nuo laiko pabunda ir prisimena, kad jisai žemėje yra tik pakeleivis.

Tokiais šviesiais momentais jis skiria dalį savo lėšų reikalingam pagalbos savo artimui, suvaržo garbės troškimo aistrą, šiek tiek nuramina savo sąžinę Bet tai trunka neilgai, nes dažniausia jis ir vėl tampa animalinio prado vergu.

Ne tik aš, bet, manau, daugelis mūsų, prisimindami prabėgusius jaunystės, o gal ir subrendusio amžiaus, metus ir stengdamiesi objektyviai į juos pažiūrėti, rasime, kad toks yra mūsų silpnų žmonių gyvenimo kelias.

Žmonijos istorijos vyksmas visados ėjo šių dviejų — animalinio ir dvasinio — žmogaus prado konflikto ženkle. O šiandieną bolševikiniuose rytuose animalinis pradas aistringai siekia savo galutinio triumfo.

Daugybė mokslininkų ir menininkų stengiasi ten formuoti žmonių galvoseną ir jausmus, kad šis pradas triumfuotų. Bedieviškos valstybės milžiniškos lėšos ir baisi prievartinė jėga yra nukreiptos ten į tikslą — kurti naujas žmonių santykiavimo formas, kur viskas būtų standartinio pobūdžio, kur viskas būtų sumechaninta, nuasmeninta, suniveliuota.

Ten rytuose ugdomas lyg robotų - termitų kolektyvas, kuriam nieko nėra augštesnio, kaip jo biologiniai tikslai. Ši naujoviška rytų kultūra su fanatišku atkaklumu paneigia bet kurią asmenybės laisvę ir vaidmenį istorijoje, o taip pat ir betkurią kitokią egzistencijos prasmę, kaip tik materialinius tikslus.

Ji siekia sunaikinti vakarų seną krikščionišką kultūrą, kuri buvo sukurta genijų ir talentų, — kurios raidai lemiamos reikšmės turėjo ne kolektyvas ir ne minia, riebalų degintojo krūtinės skausmas tiek stambesnio, tiek smulkesnio masto mintytojai, idealistai ir įkvėpėjai — kuri ir toliau bus ugdoma didelių asmenybių ir iš jų semsis sau gyvybinių jėgų. Yra džiugu matyti, kad ir mūsų jaunoji kultūra yra pasinešusi eiti tais didingais keliais.

Turime nemaža idealistinės pakraipos menininkų. Turime grožinės literatūros atstovų, skulptorių, tapytojų, kurie nesitenkina grynu formizmu mene, grožiu dėl jo paties, bet siekia gražiomis formomis reikšti kilnias idėjas, ugdyti žmogaus dvasinį pradą.

Fantazijos žmogus — menininkas, kuris duoda naują meninę realybę, kuris siekia sukurti grynai subjektyvų be turiniojokios idėjos neįdvasintą vaizdą, neturi įtakos jokios kultūros ugdymui nei teigiama, nei neigiama prasme, nei kilnindamas žmonių santykius, nei juos smukdydamas. Grynas formizmas tuo atžvilgiu yra visai bejėgis. Tautiškumas nepriklausomoje Lietuvoje buvo išgyvenamas mūsų jausmais ir mūsų galvosena labai nevienodai: vieni jį siejo su krikščionybės, kiti su demokratijos idėja, o dar kitiems tai buvo visai savaranki, tik jausmais išgyvenama, su jokia kita idėja nesusieta vertybė.

Todėl dabar, kai gyvename išeivijoje, pastangos mūsų tautiškumą stabilizuoti yra ypatingai sunkios. Kad mūsų tautiškumas būtų patvaresnis, mes turime gaivinti jį moraline idėja, duoti jam pasaulėžiūrinį nugarkaulį. Tie mūsų lietuviai, kurie, netikėdami Dievu, tiki žmogumi, jo kilnumu, įžiūrės žmogaus prigimties nepalyginamame kilnume moralinį principą, kuris reiškiasi tautos gyvenime savarankiomis formomis ir įprasmina mūsų tautiškumą.

Mes, lietuviai krikščionys, taip pat siedami savo tautiškumą su moraliniu principu, išgyvename jį kaip į mūsų tautinį rūbą įvilktą Kristaus tiesą, Jo paliktąją mums didžiąją Svorio netekimas vyšnių upelis md ir artimo meilės idėją. Mes išgyvename šią vertybę taip, kaip išgyvena ją lietuviškas kaimas, kuriam ji yra neatskiriamai susieta su jo religingumu ir reiškia pilną ir vispusišką mūsų tautos dvasios polėkį gėrio ir grožio link.

Mums išeivijoje gyvenant įvairiuose kontinentuose ir tampant svetimų valstybių lojaliais piliečiais, lietuvybė švies visados, kaip dinamiškoji pasaulėžiūrinė vertybė, kurioje glūdi tam tikras buities problemos sprendimas ir kurioje teks jieškoti gairių būsimos laisvos Lietuvos santvarkai nustatyti.

Būdežerių km. Kazimiero Seserų kongregacijos gimnazijose — išėjusi augštesnį mokslą, studijavo VDU Humanitarinių Mokslų fakultete, Filosofijos skyriuje — Vėliau įvairiose įstaigose tarnautoja, literatūros vakarų dalyvė. LRD narė nuo m. Pirmieji literatūros darbai — eilėraščiai, novelės, apysakos — išspausdinti periodikoje m. Poezijos knygos: Akys pro vėduoklęPaslaptisŠirdis pergamente Amerikon atvyko m. Šeima, kūryba — pagrindiniai rūpesčiai tremtyje.

Religija, mano giliu įsitikinimu, yra žmogaus gyvenimo šviesa, prasmė ir tikslas. Kadangi religija yra visuotinio charakterio, todėl ji yra pilnutinio gyvenimo — dvasinio ir tautinio — kūrėja, įprasmintoja ir atbaigėja. Moralė be religijos yra nesusipratimas, nes religija yra moralinis ryšys žmogaus su Dievu. Kultūra yra savo vidaus ir išorės pasaulio nuolatinis skaidrinimas — ji yra įkūnytų vertybių regima forma, t. Moralės ir kultūros pažanga teka iš vispusiškai sąmoningo religingumo.

Lietuvių tautos idealas turi būti kiekvieno lietuvio idealas: lietuviais esame gimę, lietuviais būdami kultūrėsime, vis labiau suprasdami savo prigimties ir tautos pašaukimą.

Būkime dvasiškai ir tautiškai vieningi ir sąmoningi, nes kitaip palaidosime save ir mūsų jaunąją kartą. Ne partiniai ginčai turėtų mums rūpėti, bet vieningas darbas Lietuvos gerovei.

Tuščios pastangos vienas kitam akis badyti dėl praeities klaidų ar nesusipratimų; kartodami klaidas, gi nieko nesukursime! Tokiu būdu ir jaunimo tėvynės meilės neišmokysime. Jaunimas mūsų ir mūsų tautos ateitis. Nežudykime jo ir savęs partinio egoizmo nuodais. Kiekvienas egoizmas yra nuodingas, tačiau partinis — pats nuodingiausias, ypač dabar, tremtyje. Menas ir literatūra, nukrypę į rafinuotą ir kartu grubų modernizmą, nesužadins idealizmo jaunoje širdyje.

Yra išimčių, bet visumoje mūsų modernizmas vargu ar ką gero atneš? Katleriškių k. Mokėsi m. Utenos gim-je, m. Kauno kun. Kupiškio ir Biržų kapel.

svorio netekimas vyšnių upelis md

VDU Teologijos fakultete orient. III Pop. Misijos delegatūros lietuviams Vokietijoje jaunimo ir mokyklų reikalams patarėjas. Medellino Kun. Quebeco Lavalio un-te pedagoginių mokslų daktaras cum laude.

Ateitininkų federacijos, Kanados Liet. Kanados Kun. Vienybės pirm. KLB Krašto valdybos narys ir sekretorius. Parašė Dangaus tarnybojeVl. Solovjovo mokslas apie Romos popiežiaus primatąDidysis SvečiasVaiko Dievas ir religijaReliginė pedagogika rank-je.

Enciklopedijos bendradarbis. Gyvojo tikėjimo žmogus žino, kam jis gyvena. Jis taip pat jaučia, kad nėra našlaitis žemėje, nes turi Tėvą danguje, kuris jį myli. Didis ir prasmingas yra mūsų gyvenimas. Tai nuostabi giesmė, kurios klausosi žemė ir dangus. Tai vienintelė knyga, kurią rašo beraštis ir mokytasis, kasdien versdami po puslapį, kol mirties angelas ją perkelia į anapus. Tai kelias tarp dviejų aušrų: kai gimstame, mums nušvinta šios žemės rytmečio aušra, kai mirštame — ima šviesti ateinančios dienos aušros spinduliai.

Praeina žmogus, bet ne visas. Praeina žmogaus darbai, bet ne visi. Atiduodame laiką, kad laimėtume amžinybę.

svorio netekimas vyšnių upelis md

Atiduodame žmogiškumą už malonės dieviškumą. Atsisakome nuo vergo dalios, kad gautume Dievo vaikų laisvę. Deja, tik retas žmogus yra tas, kas privalo būti — nuolat tobulėjanti asmenybė. Apie mūsų Išganytoją pasakyta Luk. Taip turi daryti ir kiekvienas žmogus — auklėti save kiek galima fiziškai, dvasiškai ir religiškai. Mes turime didelį, tiesiog milžinišką uždavinį — pilnutinį savojo asmens ištobulinimą. Dvasinis gi auklėjimasis yra galimas per visą gyvenimą.

Per visas dienas žmogus gali kilti nuo dorinio menkumo iki karžygiškų dorybių augštumo, nuo šalto abejingumo iki nuoširdžiausio religingumo. Kiekviename amžiuje atviros durys į žmonijos mokslo ir meno šventoves. Dvasiškai tobulėti reiškia praturtinti save dvasinėmis vertybėmis — išplėtoti savo dvasines jėgas.

Savo santykiu su Dievu bei su religija žmogus iškyla virš šio matomo pasaulio ir įžengia į antgamtinę sritį. Juo jis labiau artėja prie Dievo — tobulo Gyvenimo, tobulos Tiesos ir tobulos Meilės, juo jis jaučiasi laimingesnis, nes artėja prie savo būties šaltinio. Kaip brangi savoji šeima, taip brangi savoji tauta. Kaip miela tėviškė, taip miela tėvynė, nes kasgi yra tauta, jei ne didžioji mūsų šeima, kasgi yra tėvynė, jei ne didžioji mūsų tėviškė?

Niekur žmogus nesijaučia taip savas, kaip tarp savųjų. Niekur nėra taip svetimas, kaip tarp svetimųjų. Niekur nėra taip kūrybingas, kaip kurdamas savo žemėje ir saviesiems. Niekur nėra taip laimingas, kaip gyvendamas ir mirdamas savo tėvynėje. Mes nešiojame savo širdyse mūsų tėvynės ateitį. Kokia Lietuva mūsų mintyse, mūsų svajonėse, tokia ji bus ir tikrovėje. Tauta yra gyva savo vaikų meile ir auka.

Tos idėjos nemiršta, dėl kurių daugelis miršta. Ir toji tauta nemiršta, dėl kurios daugelis miršta. Gyvens per amžius ir lietuvių tauta, nes jos vaikų mirtis išpirko jai gyvybę. Maža mano tėvynė — pilkųjų svorio netekimas vyšnių upelis md žemė, bet ji man gražiausioji žvaigždė šiaurės rytų danguje.

Ir mažai mano tautai yra didis kelias — jei ne į fizinę, tai į dvasinę didybę. Tikiu į jos didžią ir šviesią ateitį, į lietuviškojo genijaus kūrybiškumą. Kartų kartos per amžius nešė tautos gyvatos žiburėlį. Jis dega piliakalnių gelmėse, knygnešio, savanorio, partizano kape, senelio pasakoj, sesulės dainoj, Rūpintojėlio susimąstyme, lietuviškosios kalbos skambėjime.

Dieve, laimink tas rankas, kurios jį saugo ir globoja, kad pikti vėjai neužpūstų. Kaušėnų k. Baigęs Telšių gimnaziją ėjo studijas Teol. Daukanto Mokytojų seminarijoje.

Istorijos studijas gilino Muencheno, Berlyno universitetuose. Parašęs disertaciją apie Lietuvos valstiečių luomo išsivystymą m. Surinkęs medžiagą Prūsų valstybiniame archyve Berlyne ir Danzigo archyvuose, m. Dėstė VD un-te Teol - Filosofijos fakultete, m. Kaikurį laiką buvo Kultūros paminklų apsaugos konservatorius. Laikinosios Liet. Tremtyje m. Lietuvių Kat.