Apie ligą jis sužinojo metų pabaigoje. Laimei, kad tik keli, nes per pirmą nėštumą buvo priaugusi 20 kg, per antrą — 40 kg. Viskas buvo aišku ir paprasta. Juk pirmoji mano pacientė iš Lietuvos - kretingiškė Sigita - numetė net kilogramų ir yra įrašyta į Gineso rekordų knygą kaip daugiausiai svorio atsikratęs žmogus. Rytais būdavo sunku atsikelti, paprasčiausia veikla virto sunkenybe.

Samantą vėžys pakirto labai anksti: iš pradžių tik skaudėjo šoną Vėžį įveikusi Z. Prieš trejus metus diagnozuotas kiaušidžių vėžys pasitraukė, o šiandien Z. Zamžickienę galima vadinti šia aš nesu jaunas svorio netekimas susirgusių moterų advokate.

Teisininko išsilavinimą turinti vilnietė siekia, kad gydymą biologiniais vaistais gautų visos pacientės, kurioms jo reikia. Mat šis gydymo metodas kiaušidžių vėžiu sergančioms moterims nekompensuojamas. Pokalbis su Z. Zamžickiene — apie gyvenimą, kai ligoninė tampa namais, o chemoterapijos kursas dovanoja ne baimę, o džiaugsmą ir kai geras žodis yra ne mažiau galingas nei patys brangiausi vaistai.

Kaip jautėtės tuomet ir kaip jaučiatės dabar? Kiaušidžių vėžys, vėlyva stadija. Atrodė, kad po kojomis žemė prasivėrė. Į mane kiti žiūrėjo kaip į mirtininkę. Buvau pirmoji giminėje. Iš tolimesnių giminių kažkas sirgo, bet tai buvo daug vyresni žmonės. O man buvo eri. Nė karto nebuvau rimtai sirgusi.

Prieš akis — daug planų, daug darbų. Paklausiau gydytojų, koks mano likimas. Taip ir buvo.

Pusantrų metų gydžiausi. Antra tiek jau praėjo, kai atsisveikinau su gydytojais. Tik kartais nuvažiuoju pasitikrinti. Dabar laukia įprasti tyrimai, bet tikiu, kad viskas bus gerai. Bet jei anksčiau nekreipdavau dėmesio į organizmo siunčiamus signalus, dabar, vos tik pajutusi bent mažiausią skausmą, iš karto įsiklausau — o jeigu vėl kas nors negero? Kas labiausiai padėjo? Bengay deginti pilvo riebalus panašiai jaučiasi žmonės, kurie pasmerkiami sušaudyti.

• Dvasios meta svorį
• Socialinės pasekmės Depresijos poveikis sveikatai ir gyvenimui - Nuovargis April Skausmas organizme.
• Būdai kaip sudeginti riebalus
• Liekninantis padažas
• Sėkmės istorijos | slenyje.lt

Ir tuomet viskas tampa labai svarbu — tave gydantys gydytojai, supantys žmonės, tinkama informacija ir dar daugybė kitų dalykų. Pirmiausia turėčiau dėkoti likimui už tai, kad atsidūriau Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų ginekologų Viliaus Rudaičio, Violetos Poškienės, chemoterapeutės Skaistės Tulytės globoje.

Pasičiupau tą mintį ir nepaleidau. Nutariau, kad nelaidosiu savęs. Ištvėriau dvi chemoterapijas prieš operaciją, dar penkias — po jos. Dėkoju Dievui, kad mano organizmas nebuvo nualintas jokių ligų ar vaistų, todėl jis normaliai reagavo į chemoterapiją, kuri, kaip žinoma, naikina ne tik vėžines, bet ir sveikas ląsteles.

Geriausios dietos nėra. Laimingųjų gretose - ir žinomi Lietuvos žmonės, tokie kaip Algirdo Brazausko dukra Laima Mertinienė, ir paprasti mūsų šalies gyventojai, pavyzdžiui, Sigita iš Kretingos, netgi patekusi į Gineso rekordų knygą kaip daugiausiai svorio atsikratęs žmogus. Vienas paskutiniųjų laimėjimų kovoje prieš antsvorį priklauso klaipėdiečiui Alvidui Paulikui, per penkis mėnesius netekusiam pusšimčio kilogramų. Nūdien garsaus endokrinologo iš Latvijos lieknėjimo metodas - ne tik vienas populiariausiųjų, bet ir apaugęs įvairiais gandais.

Iš šalies gali pasirodyti keistai, tačiau kiekvieną vaistų dozę priimdavau kaip žingsnį pasveikimo link, nors nebuvo lengva ją priimti fiziškai. Praėjus trims savaitėms, kai reikėdavo leisti kitą dozę, į ligoninę vykdavau su nauja viltimi — tai dar vienas žingsnis į priekį.

Nusimindavau, jeigu kraujo rodikliai būdavo pablogėję, ir gydytojai atsisakydavo taikyti chemoterapiją. Paskutinio chemoterapijos kurso neskyrė dėl blogų kraujo rodiklių. Man liko vienintelė galimybė — biologinė terapija. Šiais vaistais gydžiausi metus. Palyginti su chemoterapija, buvo labai lengva.

Į procedūrą vykdavau kaip į šventę — žinojau, kad gausiu vaistų, dėl to sveiksiu ir sumažės vėžio atsinaujinimo tikimybė.

• Ar tėvas gali prarasti tėvų teises
• Skundai produkto sudėtis ekspertų nuomonė kaina Salvinas Follixin tabletės, kurių užduotis yra natūralus stimuliavimas plaukų augimą.
• Greitas svorio kritimas po gimimo
• Deginant riebalus rankose
• Depresijos poveikis sveikatai ir gyvenimui, Ptsd svorio netekimas apetito

Noriu pabrėžti: vaistų poveikis yra ne tik biologinis poveikis organizmui. Ligoniui tai didžiulė psichologinė parama.

Kai žinai, kad tave gydo vaistais, mažinančiais vėžio atsinaujinimo tikimybę, jautiesi daug tvirčiau. Tikėjimas ir tvirtybė padeda sveikti, tačiau jos labai trūksta onkologiniams ligoniams.

Kita vertus, ir tyrimai rodo, kad šie vaistai prailgina moters gyvenimo trukmę arba leidžia ligai atsitraukti. Todėl labai sunku suprasti, kodėl biologinė terapija tapo neprieinama? Kodėl ji nekompensuojama?

Dieta „Minus 60“ 60 metų svorio metimas

Ir kažin ar dabar kalbėtumės čia, jūsų kabinete? Jais buvo gydoma ne viena moteris, kuriai nustatyta vėlyva kiaušidžių vėžio stadija. O dabar tokios galimybės neturi niekas. Šie vaistai neskiriami ir nekompensuojami. Net nežinau, kaip pasakyti diplomatiškiau, tačiau tai yra žiauru. Gyvenu, dirbu gana įtemptą darbą, jaučiuosi sveika ir energinga. Gyvenu tik dėl to, kad buvau gydoma šiais vaistais. Per tą laiką, kai šių vaistų tapo neįmanoma gauti, galėjo gyventi dar kelios ar keliolika moterų.

Kaip gyventi su skaudžia tiesa: sužinojau, kad nesu savo vaiko tėvas

Teisėjas, priimdamas sprendimą įkalinti nusikaltėlį, įsivaizduoju, irgi drebančia aš nesu jaunas svorio netekimas pasirašo nuosprendį. Kam gydyti ir sustoti pusiaukelėje? Nebus chemoterapijos — žmonės greičiau numirs. Jeigu viena ranka suteikiate žmogui viltį pradėdami jį gydyti, kodėl kita ranka atimate?

Žinau, kad ne visoms pacientėms tinka šie vaistai. Bet jeigu tinka — jie išgelbėja gyvybę. Gydydamasi jais galėjau dirbti, dėl jų neslinko plaukai, nors jutau kitokį šalutinį poveikį — skaudėjo kojas, kilo kraujospūdis. Ar kolegos žinojo, kad sergate? Taip nutiko, kad tuomet pagal įstatymus manęs niekas negalėjo pavaduoti.

Aš jau sėkmingai susirgau depresija, kur ėda ir toliau varo mane iš proto. Bijau, kad neišprotėčiau, nes tiesiog jaučiu, kad kartais ima važiuoti stogas.

Kartais pasiimdavau nedarbingumo pažymėjimą, kartais dirbdavau, nelygu, kaip jausdavausi. Pati spręsdavau, kaip elgtis. O iš pradžių, kai susirgau, nutariau: esu institucijos vadovė, jeigu apie ligą nepasakysiu kolektyvui, tai sukels nerimą, spėlionių.

Dėl to sukviečiau bendradarbius ir pasakiau, kas man yra. Man tekdavo lankytis Seimo posėdžiuose, bendrauti su Seimo nariais. Jeigu negalėdavau dalyvauti, pasakydavau atvirai, kad gydausi, sergu sunkia liga.

Ar nebuvo sunku priimti užuojautą? Ten visi tokie pat, visi tave žino, supranta, pažįsta. Sugrįžus iš ten čia sunku rasti savo vietą. Net kolegos, pažįstami bijodavo paklausti, kaip aš jaučiuosi? Suprantu — jiems nedrąsu. Dažnai pati pradėdavau pasakoti nenorėdama, kad esantys šalia pasijustų nejaukiai.

Apie širdies ligas pas mus kalbama, o apie vėžį kalbėti dar nedrąsu, nes gyva mintis: ekologiška kryptis susirgai, vadinasi, esi mirtininkas.

Ar bendravimas su kitais įkvepia vilties? Ar atvirkščiai — žlugdo verkšlenimais? Žinoma, būdavo liūdnų minčių, tačiau tikėjimo nepraradau. Ir kitus įkvėpdavau.

60 metų svorio metimas

Gal tik po to, kai gydytojai konstatavo, jog esu sveika, susiėmiau už galvos ir suvokiau, per ką perėjau. O tuo metu turėjau būti stipri.

Namuose — trys vyrai. Nors sūnūs suaugę, visi vyrai atrodė už mane silpnesni.

Į visas chemoterapijas eidavau viena — nenorėjau, kad mane lydėtų artimieji. Man vienai užteko to, ką ten patirdavau, ką matydavau, — kam tai matyti ir mano artimiesiems? Jie juk man nepadėtų, tik kankintųsi. Jų pagalba man buvo reikalinga namuose — visi trys stengdavosi mane kuo nors sudominti, suteikti optimizmo. Ir ligonių sutikau įvairių. Jaunesni, kiek pastebėjau, turi daugiau optimizmo, jie labiau kovotojai. O vyresnės moterys atsisėsdavo ant lovos ir liūdnai linguodavo susitaikiusios su mintimi, kad lieka laukti tik mirties.

Ligoniai labai pažeidžiami, jiems trūksta pozityvių dalykų.

Sėkmės istorijos

Kabinasi kiekvieno šiaudo ir palūžta išgirdę bet kokią negatyvią informaciją. Aš ir pati tai patyriau. Kaip ir visi, susirgusi kritau į informacijos internete paieškas, ir ką radau? Straipsnį, kad man liko gyventi dvi savaitės. Kol esi sveikas, tokia neigiama informacija neveikia, bet kai sergi, blogas šleifas driekiasi dar dvi dienas.

Sergantis žmogus — tarsi vaikas. Jau geriau aplinkiniai meluotų ir sakytų, kad viskas bus gerai.