Vien nuo minties apie dantis kūną užplūdo adrenalinas, pirštai ėmė dilgčioti. Kalnų ožka pralaimėjo.

Jis tvirtai įsitvėrė Q. Dėl Q jis 38 tikras. Tad j eigu Q yra Q. Čia jis iškratė pypkę dviem ar trim skambiais barkštelėj imais į avino ragą - vazos rankeną ir mąstė toliau. Jam į pagalbą atėj o savybės, kurios būtų išgelbėjusios laivo įgulą, likusią siaučiančioje jūroje su šešiomis galetomis ir ger­ tuve vandens, - ištvermė ir teisingumas, toliaregiškumas, at­ sidavimas, išmanymas.

Tad R yra. Virš įtempto jo žvilgsnio sumirksėj o uždanga, nelyginant odinis driežo akies vokas, ir užtemdė raidę R. Tą tamsos blyksnį jis girdėjo žmones sakant: jis nevykėlis, R ne jo nosiai. Jis nie­ kada nepasieksiąs R. Pirmyn prie R, dar kartą. Jam ir vėl į pagalbą atėjo savybės, kurios gūdžioje ekspedi­ cij oj e per ašigalio regiono ledines dykras būtų pavertusios j į vadovu, vedliu, patarėju, kurio temperamentas, nei sangviniš­ kas, nei melancholiškas, ramiai numato, kas jų laukia, ir žvelgia tiesai i veidą.

Vėl sumirksėjo driežo akis. Jam ant kaktos iššoko venos. Pelargonija vazoje tapo stulbinamai ryški, ir tarp jos lapų jis nenoromis išvydo tą seną, akivaizdų dviejų žmonių rūšių skir­ paupio svorio netekimas hamptonas vieni yra atkaklūs nežmoniškos jėgos ėjikai, kurie, ištver­ mingai klumpindami, p akartoj a visą abėcėlę iš eilės, visas dvidešimt šešias raides nuo pradžios iki galo; kiti - talentin­ gieji, įkvėptieji, kurie stebuklingai sumeta visas raides vienu žybsniu - tai genij aus kelias.

Jis ne genijus, į tai nepretenduoja, bet jis gali arba galėtų turėti j ėgų tiksliai iš eilės pakartoti visas abėcėlės raides nuo A iki Z. Bet dabar įstrigo ties Q. Tad pir­ myn prie R. Ji vogčia apniko jausmai, kurie nebūtų padarę gėdos vado­ vui, kai šis, pradėjus snigti ir kalno viršūnei pasislėpus miglose, supranta, kad jam reikia atsigulti ir numirti prieš išauštant ry­ tui, šie jausmai papilkino j am akis ir vos per dvi sukiojimosi 39 terasoje minutes padarė iš jo bespalvį, sudžiūvusį senį.

Tačiau j is nesigulsiąs - susirasiąs kokią stačią uolą ir ten, nukreipęs akis į audrą, iki pat galo stengdamasis žvilgsniu perskrosti tamsą, mirsiąs stovėdamas. Jis niekada nepasieksiąs R.

Jis sustojo kaip įbestas prie vazos su virstančia per kraštus pelargonij a. Kiek žmonių iš tūkstančio milij onų, klausė jis savęs, vis dėlto pasiekia Z? Žinoma, pasmerkta būrio vadas gali savęs to klausti ir, neišduodamas žengiančių įkandin jo, atsakyti: "Turbūt vienas. Tad ar galima jį kaltinti, kad nėra tas vienas, j eigu jis sąžiningai triūsė ir au­ kojo geriausius gebėjimus, kol nebeliko ką aukoti?

O kiek laiko truks jo šlovė? Net ir mirštančiam herojui prieš mirtį leistina klausti, kaip apie jį vėliau kalbės žmonės. Jo šlovė truks gal du tūkstančius metų. O kas yra du tūkstančiai metų? Iš tikrųjų, kas tai yra žvelgiant į amžių dykras nuo kalno viršūnės?

Net šis akmenėlis, kurį paspiri batu, pergyvens Šekspyrą. Jo paties švieselė ne itin ryškiai švies metus ar dvejus, o paskui susilies su kokia nors didesne šviesa, o ta - su dar didesne. Jis žvelgė į tamsą, šakų raizginius.

Tad kas gi galės kaltinti to pasmerkta būrio vadą, kuris juk vis dėlto užkopė pakankamai aukštai, kad pamatytų metų dykrą ir žvaigždžių žūtį, j eigu prieš mirčiai su­ stingdant galūnes jis šiek tiek sąmoningai pakeis nutirpusius pirštus prie kaktos ir išsitemps, tad atėjęs ieškotojų būrys ras j į mirusį savo poste šaunia kario poza?

Ponas Ramzis išsitempė ir stovėjo prie vazos labai tiesus. Kas gali jį kaltinti, jeigu šitaip atsistojęs jis pamąsto apie šlovę, ieškotojų būrius, akmenų piramidę, dėkingų sekėjų su­ krautą ant jo kaulų?

Galų gale kas gali kaltinti pasmerktos eks­ pedicijos vadovą, jeigu, išdrįsęs eiti iki galo, išeikvojęs jėgas iki paskutinio lašo ir užmigęs, nepaisydamas, pabus ar ne, dabar 40 iš nesmarkaus dilgčioj imo kojų pirštuose suvokia esąs gyvas ir visai tam nesi priešina, o prašo užuojautos, viskio ir kad kas nors tuoj pat išklausytų jo kančių istoriją?

Kas gali jį kaltinti? Kas gi slapčia paupio svorio netekimas hamptonas, kai herojus nusimeta šarvus ir su­ stoj ęs prie lango žvelgia į žmoną ir sūnų, o šie, iš pradžių labai tolimi, palengva vis artėja, kol lūpos, knyga, galva atsiduria xtreme max riebalų degintojas pat jo, nors vis dar žavūs ir nepažįstami dėl jo begalinės viena­ tvės ir amžių dykros, ir žvaigždžių žūties, ir galiausiai, įsidėj ęs pypkę į kišenę nulenkia prieš ją savo didingą galvą, - kas gali jį kaltinti, jeigu j is išreiškia pagarbą pasaulio grožiui?

Bet sūnus j o nekentė. Nekentė už tai, kad prie jų priėjo, kad sustojo ir žiūrėjo į juos, kad jiems sutrukdė; nekentė už egzal­ 7 tacij ą ir didingus gestus, už jo majestotišką galvą, už reiklumą ir savimaną nes štai stovi jis ir reikalauja dėmesiobet labiau- siai nekentė tėvo j ausmų tarškėjimo čirškėjimo, kuris, aplink juodu vibruodamas, drumstė tobulą jo santykių su motina paprastumą ir sveiką protą. Įbedęs žvilgsnį į knygą, jis tikėjosi priversti tėvą eiti šalin, pirštu rodydamas žodį, tikėjosi susi­ grąžinti motinos dėmesį, kuris, jis pykdamas žinojo, susvyravo, kai tik tėvas sustojo.

Bet ne. Niekas neprivers pono Ramzio eiti šalin. Jis čia stovėjo ir reikalavo užuojautos. Ponia Ramzi, sėdėjusi laisvai, apglėbusi sūnų ranka, susi­ kaupė ir, kiek pasigręžusi, sakytum, pamėginusi keltis, iškart sviedė į orą energijos pliūpsnį, purslų stulpą, tuo pat metu atro­ dydama žvali ir gyvybinga, tarsi visi jos energijos srautai būtų susiliej ę į vieną j ėgą, liepsnoj ančią ir tvieskiančią nors sėdėjo rami ir vėl pasiėmė mezginįir į šį nuostabų vaisingumą, į šią gyvybės versmę ir fontaną nėrė fatališkas vyro sterilumas, lyg žalvarinis snapas, bergždžias ir nuogas.

Jis norėjo užuojautos. Ponia Ramzi žybsėjo virbalais. Ponas Ramzis, nenuleisdamas akių nuo jos veido, pakartojo esąs ne­ miesto žodyno lieknėjimas. Ji atstūmė šiuos žodžius.

Jis norėjo užuoj autos, pirmiausia kad jį patikintų esant genijų, o paskui įsivestų į gyvenimo ratą, sušildytų ir paguostų, atkurtų pojūčius, bergždumą paverstų vaisingumu ir visas namo pa­ talpas pripildytų gyvybės: svetainę, už svetainės - virtuvę, virš virtuvės - miegamuosius, o už jų - vaikų kambarius: juos reikia apstatyti baldais, reikia pripildyti gyvybės.

Čarlzas Tanzlis laikąs jį didžiausiu šiuolaikiniu metafiziku, pasakė ji. Bet jam to buvo maža. Jam reikėj o užuojautos. Jam reikėjo patikinimo, kad ir jis gyvena gyvenimo sūkuryje, kad yra reikalingas, ir ne tik čia, bet visame pasaulyje. Žybsėdama virbalais, pasitikinti savimi, tiesi, ji sukūrė svetainę ir virtuvę, jas nutvieskė šviesa, patarė jam atsipalaiduoti, viską apvaikščioti, mėgautis. Ji j uokėsi, mezgė. Stovėdamas paupio svorio netekimas hamptonas ai tarp kelių visas su­ stingęs, Džeimsas jautė, kaip visa jos stiprybė suliepsnoj a tik tam, kad ją sugertų ir užgesintų žalvarinis snapas, sausringas vyro kardas, negailestingai vis kertantis ir kertantis, reikalau­ jantis užuojautos.

Jis esąs nevykėlis, pakartojo. Na, tai žvalgykis, įsijausk. Žybsė­ dama virbalais, dairydamasi aplinkui, pro langą, po kambarį, į patį Džeimsą, ji patikino jį be menkiausio abejonės šešėlio - savo juoku, savitvarda, išmanymu kaip auklė, nešdama žvakę per tamsų kambarį, patikina kaprizingą vaiką- kad tai realu: namas pilnas, sodas žydi.

Jeigu jis nedvejodamas ja tikėsiąs, jam nieko neatsitiksią; kad ir kaip giliai jis apsikastų, kad ir kaip aukštai užkoptų, nė sekundės neliksiąs be j os. Šitaip giriantis gebėj imu apglobti ir apsaugoti, jai pačiai beveik neliko nė kiauto, iš kurio galėtų pažinti save - viskas buvo išeikvota, išleista, ir Džeimsas, stovėdamas sustingęs jai tarp kelių, j autė, kaip ji kyla 42 it rausvai pražydęs vaismedis, aptaisytas lapais ir šokančiomis šakomis, ir į jį sminga ir kerta žalvarinis snapas, sausringas j o savimylos tėvo kardas, reikalaujantis užuojautos.

Kupinas jos žodžių, kaip vaikas, kuris patenkintas užsnūsta, jis galų gale tarė, žiūrėdamas į ją su nuolankiu dėkingumu, atsi­ gavęs, atjaunėjęs, kad eisiąs pasivaikščioti, pasižiūrėsiąs, kaip vaikai žaidžia kriketą. Ponia Ramzi, regis, tuoj pat susiskleidė, vieni žiedlapiai užsivėrė ant kitų, ir visas darinys išsekęs sukrito į save, tad j paupio svorio netekimas hamptonas pakako j ėgų tik saldžiai pasiduodant braukti pirštu per Grimų pasakos lapą, kai, tarsi spyruoklės, kuri visa išsiplėtė ir palengva liaujasi pulsuoti, virpulys, joje tvinkčiojo sėkmingo sukūrimo ekstazė.

Jam nueinant, atrodė, kad kiekvienas šio pulso tvinksnis sieja ją su jos vyru ir abiem teikia tokią paguodą, kokią tarsi teikia viena kitai dvi skirtingos gaidos, viena aukšta, kita žema, kai kartu nuskambėjusios susilieja. Tačiau, sąskambiui nuščiu­ vus ir j ai vėl grįžus prie pasakos, ponia Ramzi jautėsi ne tik kūniškai išsekusi ji visada taip jausdavosi - ne per patį įvykį, o vėliaubet jos fizinį nuovargį nuspalvino kažkoks lyg ir ne­ malonus kitos kilmės j ausmas.

Bet nepasakytum, kad, garsiai skaitydama pasaką apie žvej į ir jo pačią, būtų aiškiai žinojusi, iš kur tai radosi; o ir neleido sau išreikšti žodžiais nepasiten­ kinimo, kai, versdama lapą nutilusi ir išgirdusi, kaip dusliai, gūdžiai krenta banga, suvokė, kad tai radosi iš štai ko: jai ne­ patiko, nė sekundės, jaustis geriau už savo vyrą, be to, buvo nepakenčiama su juo kalbant nebūti visiškai įsitikinusiai savo žodžių tiesa.

Universitetai ir žmonės, kuriems jo reikia, pa­ skaitos bei knygos ir nepaprasta j ų svarba - visu tuo j i nea­ bej oj o nė akimirkos, tačiau jai kėlė nerimą jųdviejų santykiai, tai, jog jis taip atvirai kreipiasi į j ą, kad visi gali pamatyti, nes 43 tada žmonės kalba, kad j is priklauso nuo jos, nors jiems rei­ kėtų žinoti, kad iš jųdviejų j is nesulyginamai svarbesnis ir tai, ką ji duoda pasauliui, lyginant su tuo, ką duoda jis, yra visai nereikšminga.

Uploaded by

Tačiau vėlgi buvo dar vienas dalykas - ji nega­ lėjo sakyti jam tiesos, bijojo, pavyzdžiui, apie šiltnamio stogą ir kiek kainuos jį suremontuoti, gal kokius penkiasdešimt svarų, ir dėl jo knygų - ji bijojo, kad jis gali numanyti, ką ji šiek tiek įtarė, kad jo pastaroj i knyga, na, nėra jo geriausia j i tai nuvokė iš Viljamo Bankso ; ir ji slėpė kasdienius mažmožius, o vaikai tai matė, ir jiems tai buvo našta, - visa tai menkino tą didelį, tyrą dviejų gaidų sąskambio džiaugsmą, ir dabar tas garsas užgeso jai ausyse apgailėtinai nykiai.

Ant knygos lapo krito šešėlis, ir ji pakėlė akis. Prašliurino Augustas Karmaiklas, kaip tik dabar, tą akimirką, kai buvo skaudu prisiminti žmonių santykių netobulumą, tai, kad net gražiausieji turi ydų ir neišlaiko išbandymo, kurį ji primetė, mylėdama savo vyrą, su sau būdingu tiesos troškimu; kai buvo skaudu jaustis įsitikinusiai savo netikumu ir dėl tų melagysčių, dėl tų perdėj imų nepajėgiai atlikti priedermių, - kaip tik šią akimirką, kai paupio svorio netekimas hamptonas taip niekingai graužėsi, prašliurino Karmaiklas geltonomis šlepetėmis, ir kažkoks kipšas sugundė ją šūktelėti jam einant pro šalį:.

Vartojo opijų. Vaikai sakė, kad nuo to pageltonavo jo barzda. Jai tik buvo aišku, kad tas bėdžius nelaimin­ gas, kasmet pas juos apsilanko ieškodamas prieglobsčio; tačiau kasmet ji j;mtė tą patį: j is ja nepasitiki. Ji sakydavo: "Aš einu į miestą. Gal jums paimti pašto ženklų, popieriaus, tabako? Jis ja nepasitiki. Tai jo žmonos 44 darbas. Jis buvo apkiautęs, apsibarstęs švarką, įkyrus kaip senas žmogus, kuriam visiškai nėra ką veikti, ir ji išvarė jį iš kambario.

Šlykščiai, kaip jai būdinga, tarė: "Dabar mudvi su ponia Ramzi norim truputį pasikalbėti", ir poniai Ramzi tiesiog prieš akis iškilo begaliniai jo gyvenimo vargai. Ar jam užtenka pinigų nusipirkti tabakui? Ar turi jos prašyti - pusės kronos, aštuoniolikos pensų? Ak, nesinorėjo nė galvoti apie smulkius jo kenčiamus pažeminimus. Ir dabar j is visada kodėl, ji nenutuokė, tik manė, kad tai kažkaip pareina nuo tos moters vengė jos.

Niekada jai nieko nepasakoj a. Bet ką gi ji daugiau galėj o padaryti? Jam buvo skirtas saulėtas kambarys. Vaikai su juo elgėsi gerai. Ji niekada nedavė nė ženklo, kad j is nepageidautinas.

Nėrėsi iš kailio, kad jam įtiktų. Gal jums reikia pašto ženklų, gal jums reikia tabako? Jums ši knyga ga­ lėtų patikti, ir taip toliau. O juk vis dėlto - vis dėlto čia ji ne­ jučia pasitempė visu kūnu - tas retas atvejis, kai suvokė savo grožį - vis dėlto paprastai jai nebūna sunku sukelti žmonių simpatiją; pavyzdžiui, Džordžas Maningas, ponas Volesas - garsūs žmonės, o juk ateina vakarą kitą ramiai prie židinio pasišnekučiuoti su ja viena.

Norom nenorom ji nešėsi savo grožio deglą - įsinešdavo jį iškėlusi į kiekvieną patalpą, kur tik eidavo; ir vis dėlto, kad ir kaip jį paupio svorio netekimas hamptonas, kad ir kaip vengdavo neišvengiamos to manfaato riebalų deginimas monotonijos, j os gro ­ žis buvo akivaizdus.

J a žmonės gėrėjosi. Mylėj o ją. J i įženg­ davo į patalpas, kur sėdi gedėtojai. Jai regint liedavosi ašaros.

Ją žeidė, kad jis jos vengia. Ir juk negarbingai, neteisingai. Tatai ją trikdė, juolab kad prisidėjo prie nepasitenkinimo savo vyru, - tas jausmas, apėmęs, kai Karmaiklas su tomis geltonomis šliurėmis, su knyga po pažastim prašliurino į jos klausimą teatsakydamas galvos linktelėjimu, - kad ji kažkaip įtartina ir kad tie jos no­ rai duoti, padėti tėra tuštybė. Tad gal ji tenkindama savimeilę instinktyviai nori padėti, duoti, kad žmonės galėtų sakyti apie ją: "0, ponia Ramzi!

Brangioj i ponia Ramzi. Ponia Ramzi, kas gi kitas! Ar ne to slapčia ji nori, ir todėl, kai Karmaiklas jos vengia, kaip štai šią akimirką, dūlindamas į kokią nors kertę, kur jis be galo kuria nepabaigiamus akrostichus, ji instinktyviai jautė ne tik kad ją atstūmė, bet kad parodė, kokio menkumo joje esama ir kokie ydingi žmonių santykiai, kokie niekingi, savanaudiški, net ir geriausiais atvej ais.

Tokiai menkai ir išsisėmusiai, visai nebe tos išvaizdos skruostai įdubę, plaukai pražilękuri keltų džiaugsmą, verčiau j ai sutelkti dėmesį į pasaką apie žvej į ir j o pačią i r taip numaldyti t ą jautrumo kamuolį j oks kitas j o s vaikas nebuvo toks jautrus - sūnelį Džeimsą.

Jūros vanduo buvo ramus, bet drumzlinesnis kaip aną kartą ir nuolat mainėsi, gaudamas čia šviesiai ar tamsiai mėlyną, čia pilką spalvą. Atsistojęs ant kranto, žvejys tarė. Poniai Ramzi nesinorėj o, kad jos vyras sustotų kaip tik šią akimirką. Kodėl jis nenuėj o, kaip žadėjęs, žiūrėti vaikų kri­ keto? Jeigu Šekspyro nebūtų buvę, klausė jis, ar pasaulis būtų labai sky­ ręsis nuo dabartinio?

Ar civilizacijos pažangą lemia didieji talentai? Ar paprasto žmogaus dalia dabar lengvesnė negu faraonų laikais? Tačiau ar paprasto žmogaus dalia, klausė jis savęs, yra tas kriterijus, kuriuo mes matuoj ame civilizacijos vertę? Ko gero, ne. Ko gero, didžiausiam gėriui reikia, kad eg­ zistuotų vergų klasė. Metro liftininkas yra amžina būtinybė. Ši mintis j am kėlė pasibjaurėjimą. Jis krestelėja galvą. Kad to išvengtų, jis ras kokį nors būdą suniekinti menų dominavimą.

Jis aiškins, kad pasaulis egzistuoja vidutiniam žmogui, kad menai - tik papuošalas, užkartas ant žmonių gyvenimo, - jie jo neišreiškia.

Ir Šekspyras nėra būtinas. Dorai nesumodamas, kam j am reikia menkinti Šekspyrą ir tiesti pagalbos ranką žmogui, amžinai stovinčiam prie lifto durų, nudrėskė nuo gyvatvorės lapą.

Kitą mėnesį visa tai reikės išdėstyti jaunuo­ liams Kardife, pamanė j is; čia, savo terasoje, jis tik rankioja trupinius ir piknikauja metė taip irzliai nuskintą lapąkaip raitelis, pasilenkiantis nuo žirgo nuskinti puokštę rožių, arba žmogus, kuris prisikemša kišenes riešutų, dykai bastydamasis nuo vaikystės pažįstamais keliukais ir laukais. Viskas įprasta - šis posūkis, ši lipynė, šis takas per laukus.

Jis ištisas valandas taip praleisdavo vakarais su pypke, mąstydamas pirmyn atgal, iš vieno į kitą seną pažįstamą keliuką ar pievą, kur viskas buvo 47 apkibę istorijos ženklais - čia tos karinės kampanij os, ten to valstybės veikėjo gyvenimo, - eilėraščiais ir pasakojimais, taip pat figūromis - šio mąstytoj o, ano kario, - viskas labai gyva ir aišku; tačiau keliukas, laukas, pieva, vaisingas lazdynas ir žydinti gyvatvorė galų gale atvesdavo jį prie dar vieno kelio posūkio, kur j is visada nulipdavo nuo žirgo, pririšdavo jį prie medžio ir patraukdavo vienas pėsčiom.

Jis priėjo vej os gyva­ tvorę ir pažvelgė žemyn i ilanką. Tokia jo lemtis, toks jo ypatumas - ar j is to nori, ar ne­ nori, - šitaip išeiti i žemės ruoželi, lėtai graužiamą j ūros, ir ten stovėti atsiskyrus, it vienišas jūrų paukštis. Tai j o stiprybė, jo dovana - staiga nusimesti visą balastą, susitraukti ir suma­ žėti, kad atrodytų nuogesnis ir jaustųsi menkesnis, net fiziškai, tačiau nepraradęs nė trupučio minties jėgos, ir šitaip stovėti ant tos savo atbrailėlės žvelgiant į žmonių neišmanymo tamsą: kaip mes nieko nežinome, o jūra graužia pagrindą, ant kurio stovime, - tai jo lemtis, jo dovana.

Tačiau kai nulipęs nuo žirgo numesdavo šalin visus gestus ir blizgučius, visus riešutų ir rožių laimikius ir susitraukdavo taip, kad užmiršdavo ne tik šlovę, bet ir savo vardą, net ir toje vienumoj e j is išlaiky­ davo budrumą, nesigailintį j okio fantomo ir nesimėgaujanti j okia vizij paupio svorio netekimas hamptonas, ir kaip tik toks jis ikvėpdavo Viljamui Banksui protarpiais ir Paupio svorio netekimas hamptonas Tanzliui nuolankiaio dabar ir žmo­ nai, pažvelgusiai i jį ir pamačiusiai stovinti vejos pakraštyje, nepaprastą pagarbą ir gailesti, taip pat dėkingumą, kaip kad i vandens vagą ibestas mietas, ant kurio tupia žuvėdros ir kuri skalauj a bangos, linksmiems laivo keliautojams sužadina dė­ kingumo j ausmą už tai, kad jis vienišas apsiėmė žymėti vagą užplūdusiuose vandenyse.

Nusigręžė nuo žmonių neišmanymo, žmo­ nių lemties ir pagrindą, ant kurio stovime, graužiančios j ūros vaizdo, nors, jeigu būtų atidžiau įsižiūrėjęs, tai gal būtų jį kai kur nuvedę; ir paguodą rado tokiose menkose smulkmenose, lyginant su didinga, ką tik prieš jį iškilusia tema, kad buvo linkęs greitai tuo atsikratyti, tai suniekinti, tarsi būti nutver­ tam laimingam kančių pasaulyj e sąžiningam žmogui būtų šlykščiausias nusikaltimas.

Ir iš tikrųjų - jis daugiausia j aus­ davosi laimingas: turi žmoną, vaikų, už šešių savaičių pažadėjo "šį tą papaistyti" studentams Kardifo universitete apie Loką, Hjumą, Berklį ir Prancūzijos revoliucijos priežastis. Tačiau tai ir mėgavimasis tuo, savo sukurtomis frazėmis, jaunystės ais­ tra, žmonos grožiu, garbingais įvertinimais, gautais iš Svonzio, Kardifo, Ekseterio, Sauthemptono, Kiderminsterio, Oksfordo, Kembridžo, - viskas buvo niekintina ir slėptina po fraze "šį tą papaistyti", nes iš esmės jis nepadarė to, ką galėjo padaryti.

Tai buvo kaukė - prieglobstis žmogui, bijančiam savo jausmų, ne­ galinčiam pasakyti: "štai tas man patinka - štai toks aš esu"; Viljamui Banksui paupio svorio netekimas hamptonas Lilei Briskou tai atrodė gana apgailėtina ir neskoninga - jie stebėjosi, kam reikalingi tokie slapukavimai, kodėl j am visada reikia pagyrų, kodėl tokio drąsaus mąstymo žmogus gyvenime toks drovus, kaip keistai jis tuo pat metu garbus ir juokingas. Mokyti ir pamokslauti - ne žmogaus j ėgoms, manė Lilė. Ji krovėsi daiktus.

Jeigu esi egzaltuotas, kaip nors vis tiek paupio svorio netekimas hamptonas liepto galą. Ponia Ramzi per lengvai jam duoda, ko jis nori. Tokiu atveju permaina turėtų labai prislėgti, tarė Lilė. Jis ateina atsitraukęs nuo savo knygų ir pamato mus, žaidžiančius ir plepančius niekus. Tik pagalvokit, kokia permaina lyginant su tuo, apie ką jis mąsto, tarė ji. Tada sustojo kaip įbestas ir tylėdamas žvelgė į jūrą.

Paskui vėl nusigręžė. Tūkstante­ riopai gaila. Lilė buvo sakiusi, kad jis ją gąsdinąs - taip staigiai keičiasi jo nuotaikos. Taip, tarė ponas Banksas, tūkstanteriopai gaila, kad Ramzis negali elgtis truputį panašiau į kitus žmones. Mat jam patiko Lilė Briskou ir su ja jis galėjo visai atvirai ap­ tarinėti Ramzį. Kaip tik dėl šios priežasties jaunimas neskaito Karlailio. Irzlus senas bambeklis, prarasdavęs kantrybę dėl at­ aušusios košės, kodėl j is turėtų mums pamokslauti?

Tūkstanteriopai gaila, jeigu manai - o jis taip manąs, - kad Karlailis buvo vienas didžiausių žmonijos mokytojų. Lilei buvo gėda prisipažinti, kad ji neskaičiusi Karlailio nuo mokyklos laikų. Bet, jos nuomone, ponas Ramzis dar simpatiškesnis dėl to, kad jeigu jam suskaudo mažąjį pirštą, tai jau pasaulio pabaiga.

Jai kliūva ne tas. Nes ką gi jis gali apgauti? Jis visai atvirai prašosi, kad jį girtų, kad juo gėrėtųsi, j o gudrybės nieko neapgauna. Tačiau jai nepatinkąs jo ribotumas, aklumas, sakė ji žiūrėdama jam pavymui.

Zinoma, jis dirba darbą. Vis dėlto jam norėjosi, kad Lilė pritartų, jog Ramzis yra, kaip jis pasakė, "truputį veidmainis".

Pakėlus akis - štai auskarai kurie padeda numesti svorį Ramzis: artėja prie jų mosuodamas rankomis, nerūpestingas, išsiblaškęs, atitrūkęs. Oi, ne - nuoširdžiausias žmogus, patikimiausias štai jisaigeriausias; bet, nuleidusi žvilgsnį, pamanė: jis pasinėręs į save, tironiškas, neteisingas, - ir toliau buvo nuleidusi žvilgsnį, nes tik taip galėjo išlaikyti ramybę apsistojusi pas Ramzius.

Pakeli akis ir pažvelgi į juos tiesiai - juos užlieja tai, ką ji vadina "įsimylėjimu". Jie tapo da­ limi tos nerealios, bet skvarbios ir jaudinančios visatos - pa­ saulio, regimo meilės akimis. Prie jų glaudėsi dangus, per juos giedoj o paukščiai. Ir kas dar labiau jaudina - matydama poną Ramzį nenumaldomai artėjantį ir nueinantį, o ponią Ramzi sėdinčią su Džeimsu už lango, ir slenkantį debesį, ir linkstantį medį, ji taip pat jautė, kad gyvenimas, paprastai sudėtas iš mažų atskirų nutikimų, išgyvenamų vienas po kito, pasidarė rangy­ tas ir vientisas, kaip banga, kelianti tave su savimi ir bloškianti žemyn, nutrenkianti štai ten paplūdimy.

Ponas Banksas tikėjosi, kad ji atsakys. Ir ji jau buvo besa­ kanti kai ką kritiško apie ponią Ramzi, kad ji savaip irgi gąsdina, yra valdinga ir panašiai, bet tada ponas Banksas užbėgo jai už akių savo susižavėjimu. Tiesiog susižavėjęs - turint galvoje jo amžių, jau šešiasdešimt, valyvumą, beasmeniškumą ir tartum jo vilkimą baltą mokslininko apsiaustą. Šitaip spoksoti, kaip Lilė matė jį spoksantį į ponią Ramzi, - tai susižavėjimas, Lilei atrodė, prilygstantis dešimčių jaunų vyrų meilei ir galbūt po­ nia Ramzi niekada nesužadino meilės dešimtims jaunų vyrų.

Tai yra meilė, galvojo jinai, apsimesdama per kelianti savo drobę, distiliuota ir filtruota; meilė, niekada nemėginusi sugriebti savo obj ekto, bet, kaip ta meilė, kurią matematikai jaučia savo sim­ boliams arba poetai savo frazėms, skirta skleistis po pasaulį ir tapti žmonijos laimėjimų dalimi. Taip ir yra. Pasaulis būtinai būtų turėjęs šia meile dalintis, jeigu ponas Banksas būtų ga­ lėjęs pasakyti, kodėl toji moteris jį šitaip žavi, kodėl jos, sūnui 51 skaitančios pasaką, reginys j am turi lygiai tokį pat poveikį kaip mokslinio uždavinio išsprendimas, tad jis ramiai mąsto apie tai ir jam regisi, kaip įrodžius kokią nors absoliučią tiesą apie augalų mitybos sistemą, kad barbarybė pažabota, chaoso viešpatija sutramdyta.

Toks susižavėjimas - o kaipgi kitaip tai pavadinti?

Nieko svarbaus - kažką apie ponią Ramzi. Tai nublanko šalia šio " susižavėj imo", šio tylaus žvilgsnio, už kurį ji j autėsi nepa­ prastai dėkinga, nes niekas jos taip neguodė, taip nelengvino gyvenimo keblumų ir taip stebuklingai nekėlė jo naštos kaip ši tauri galia, ši dangaus dovana, ir kol tai truko, to taip pat nesinorėjo sutrikdyti, kaip nesinori sulaužyti saulės spindulio, ramiai gulinčio ant grindų.

Tai, kad žmonės gali taip mylėti, kad ponas Banksas puo­ selėj a tokius jausmus poniai Ramzi j i dirstelėjo į jį susimąs­ čiusį- tai padeda, pakylėja.

Ji šluostė teptukus vieną po kito į seną skudurą, tyčia negrabiai. Slėpėsi nuo pagarbos, gaubian­ čios visas moteris, jautėsi pagirta.

Document Information

Tegul jis spokso, ji dirstelės į savo paveikslą. Nors imk ir apsiverk. Jis blogas, blogas, be galo blogas! Zinoma, galėjo nutapyti kitaip - spalvą buvo galima atski esti ir pablyškinti, formas nuskaidrinti: taip būtų regėjęs Ponsfortas. Betgi ji regėjo ne taip.

Ji regėjo spalvą, liepsnojančią plieno karkase, ant katedros skliautų gulinčio peteliškės sparno šviesą. Iš viso to liko tik kelios padrikos žymės, užkeverzotos ant dro­ bės. Paveikslo niekas nematys, jis net nebus pakabintas, ir čia ponas Tanzlis sušnibždėjo jai į ausį: "Moterys nemoka tapyti, moterys nėmoka rašyti.

Nežinojo, kaip tai būtų išreiškusi, bet būtų pasisakiusi kaip nors 52 kritiškai. Aną vakarą j ą suerzino jos valdingumas.

Žvelgdama į ją tarsi Bankso akimis, ji pamanė, kad jokia moteris nega­ lėtų taip dievinti kitos moters, kaip dievina j is, - jos gali paupio svorio netekimas hamptonas ieškoti prieglobsčio po ta danga, kurią ponas Banksas ištiesė joms abiem.

Žiūrėdama jo žvilgsnio kryptimi, ji pridūrė kitokį spindulį, galvodama, kad ji palinkusi prie knygosbe abejo, žaviausias žmogus, galbūt geriausias, bet ji ir skiriasi nuo čia matomo tobulo savo pavidalo. Tačiau kodėl skiriasi ir kaip skiriasi? Kuo ji skiriasi? Kokia jos dvasia, ta esmė, iš kurios, radęs pirš­ tinę sofos kampe, dėl pakrypusio piršto neginčijamai žinotum, kad tai jos?

Ji greita kaip paukštis, tiesi kaip strėlė. Ji įnoringa, griežta žinoma, Paupio svorio netekimas hamptonas priminė paupio svorio netekimas hamptonas, aš galvoju apie j os santykius su moterimis, o pati esu daug jaunesnė, nereikšminga būtybė, gyvenanti netoli Bromptono gatvės. Ji atidarė miegamųjų lan­ gus. Uždarė duris. Lilė mintyse bandė įsijausti į ponios Ramzi ritmą. Atvykusi vėlai naktį, lengvai pabeldusi į tavo miegamojo duris, susisupusi į senus kailinius mat jos grožio fonas visada buvo toks - skubotas, bet tinkamasji iš naujo suvaidins bet ką - Čarlzą Tanzlį, pametusį skėtį, poną Karmaiklą, šliurinantį ir šnarpščioj antį, poną Banksą, sakantį "pražūsta daržovių druskos".

Visa tai ji mitriai įpavidalina, net su piktybiškais perdėj imais, ir, pasitraukusi prie lango, apsimesdama, kad j ai jau metas eiti, - aušta, ji mato tekančią saulę, - grįžteli atgal, intymiau, bet vis dar juokdamasi, tvirtina, kad ir j ai, ir Mintai, j oms visoms reikia ištekėti, nes visame pasaulyj e, nors ir kokie laurai jai būtų metami bet poniai Ramzi buvo nusispjaut į jos tapybąnors ir kokias pergales ji laimėtų matyt, poniai Ramzi 53 j i nestigo- ir tada ji nuliūsta, apsiniaukia, sugrįžta prie kė­ dės, - nėra ko nė ginčytis: netekėjusi moteris pasidaryk pats riebalų nuostolis lengvai spus­ tclėjo jai rankąnetekėjusi moteris netenka to, kas gyvenime geriausia.

Namas atrodo pilnas miegančių vaikų ir įsiklausiusios ponios Ramzi, pridengtų šviesų ir lygaus kvėpavimo. Oi, bet, sakė Lilė, juk ji turinti tėvą, namus, netgi, jei būtų išdrįsusi, tapybą. Bet visada tai atrodo palyginti taip menka, taip mergiška. Vis dėlto, nakčiai slenkant ir baltoms šviesoms praskiriant užuolaidas, kartkarčiais ir kokiam paukščiui su­ čirškiant sode, desperatiškai sukaupusi narsą, ji prašėsi išbrau­ kiama iš visuotinio dėsnio, maldavo, j ai patinką būti vienai, būti savimi, ji tam dalykui nesukurta; ir tada jai teko susidurti su rimtu, neprilygstamos gelmės akių žvilgsniu ir paprastu po­ nios Ramzi įsitikinimu dabar j au j i buvo vaikiškakad j os brangioj i Lilė, j os Briskutė, yra kvailiukė.

Tada, ji prisiminė, paguldė galvą poniai Ramzi ant kelių ir juokėsi, ir juokėsi, ir juokėsi, juokėsi kone isteriškai, galvodama apie ponią Ramzi, nesudrumsčiamai ramiai tvarkančią likimus, kurių visiškai nesupranta.

Štai ji sėdi, paprasta, rimta. Dabar ji jau atgavusi gebėjimą ją jausti - iš to pakrypusio pirštinės piršto. Tačiau į kokią slaptą gelmę čia buvai prasiskverbusi? Lilė Briskou ga­ liausiai pakėlė akis, ir štai ponia Ramzi - nė nenutuokianti, iš ko ji juokėsi, vis dar tvarkanti likimus, bet dabar j au nelikę nė lašo įnoringumo, vietoj jo - skaidrumas, kaip erdvė, kurią galų gale atidengia pasitraukę debesys - nedidelis dangaus plotelis, miegantis prie mėnulio.

Ar tai išmintis? Ar tai pažinimas? Ar tai vėlgi grožio apgau­ lingumas, kai visi suvokiniai pakeliui į tiesą įstringa auksiniame tinkle? O gal ji savyje priglaudusi kokią nors paslaptį? Juk ne­ gali visi gyventi padrikai, vien šia diena, kaip j inai. Bet jeigu 54 žmonės žino, ar gali papasakoti, ką žino?

Sėdėdama ant grindų apkabinusi ponios Ramzi kelius, šypsodamasi nuo minties, kad ponia Ramzi niekada nesužinos šio spaudimosi priežasties, ji įsivaizdavo, kaip moters, su kuria liečiasi fiziškai, sąmonės ir širdies menėse, nelyginant karalių kapų lobiai, stovi plokštės su šventais įrašais, kurie, jeigu būtų įskaitomi, papasakotų viską, bet jie niekada nebus atvirai parodyti, niekada nebus pavie­ šinti.

Koks gi tas menas, prieinamas meilei ar gudrybei, kuriuo būtų galima prasibrauti į tas slaptąsias menes?

Kokia priemonė padėtų neatskiriamai susilieti, kaip vandenims, supiltiems į ąsotį, su savo garbinamu objektu? Ar tai gali pasiekti kūnas, ar protas, subtiliai įsimaišęs į painiausius smegenų vingius, ar šir­ dis? Ar meilė, kaip žmonės tai vadina, gali sulieti ją su ponia Ramzi į vieną visumą? Nes ji troško ne pažinti, o susilieti, ne įrašų plokštėse, ne to, ką galima užrašyti kokia nors žmonėms žinoma kalba, o paties intymumo, kuris ir yra pažinimas, gal­ voj o ji, padėjusi galvą poniai Ramzi ant kelių.

Nieko neįvyko. Ir vis dėlto ji žinojo, kad ponios Ramzi širdyje sukaupta pažinimo ir išminties. Tad kaipgi, klausė ji savęs, ga­ lima šį ar tą sužinoti apie žmones, j eigu jie tokie užsisklendę? Tiktai kaip bitė, išviliota į orą lytėjimui nei skoniui neprieinama saldumo ar aštrumo, žmogus skverbiesi į kupolo pavidalo avilį, vienas leidiesi į tuščias oro platybes virš pasaulio šalių, o pas­ kui skverbiesi į avilius, pilnus dūzgesio ir krutėjimo, - avilius, kurie yra žmonės.

Ponia Ramzi atsistojo. Lilė atsistojo. Ponia Ramzi nuėj o. Keletą dienų - kaip kad po sapno junti kažkokią subtilią permainą žmoguje, kurį sapnavai, - aplink ją tvyrojo, labiau nei visi jos pasakyti žodžiai, tas dūzgesys, ir, sėdėdama pintiniame krėsle prie svetainės lango, Lilės akyse ji buvo įgi­ jusi didingą pavidalą - tokį kaip kupolo.

Bet dabar, j ai tebežiūrint, ponas Banksas liovėsi. Užsidėjo akinius, žengtelėja atgal. Pakėlė ranką. Kiek primerkė vaiskias žydras akis, ir tada Lilė keldamasi pamatė, ką j is sumanė, ir susigūžė kaip šuo, ma­ tydamas prieš save pakeltą ranką. Būtų griebusi paveikslą nuo molberto, bet tarė sau: reikia. Ji susiėmė, kad ištvertų siaubingą išbandymą - matyti, kaip žmogus žiūri į jos paveikslą.

Reikia, sakė ji, reikia. Jeigu jau jį kam nors lemta išvysti, ponas Banksas baugina mažiau už kitus. Tačiau kad bet kokios svetimos akys matytų j os trisdešimt trejų metų nuosėdas, kiekvienos dienos sąnašas, sumišusias su kažkuo slaptingesniu, ko ji visą tą laiką nekalbėjo ir nerodė, buvo kančia.

Kartu tai be galo jaudina. Ramiau ir tyliau nebuvo įmanoma. Išsitraukęs lenktinį pei­ liuką, ponas Banksas pabaksnojo į drobę kaulinėmis kriauno­ mis.

Ką j i norėjusi pavaizduoti trikampiu purpuriniu siluetu, "va čia"? Tai ponia Ramzi, skaitanti Džeimsui, atsakė j i. Ji žinanti, dėl ko jis prieštarausiąs, - niekas čia neatpažins žmogaus si­ lueto. Bet ji nesiekusi panašumo, paaiškino. Tai kam apskritai čia ji juos įterpė? Tikrai - kam? Gal tik todėl, kad ten, aname kampe, buvo šviesu, o šičia jai reikėj o tamsos. Nors tai buvo paprasta, akivaizdu, kasdieniška, ponas Banksas susidomėjo.

Vadinasi, motiną ir vaiką - visuotinio garbinimo objektus, o šiuo atveju motina garsėja grožiu, - galima, jų ne­ sumenkinant, paversti purpuriniu šešėliu, svarstė jis. Bet tai nėra jų atvaizdas, tarė ji. Bent jau įprastine prasme. Juos pagerbti galima ir kitaip. Pavyzdžiui, šešėlių ir šviesų derme. Motiną ir vaiką galima paversti šešėliu jų nesumenkinant. Ten šviesa, todėl 56 čia reikėjo šešėlio. Jis galvojo. Buvo susidomėj ęs. Kaip moks­ lininkas, jis tai priimąs kuo palankiausiai.

Dalykas tas, kad visi jo nusistatymai esą kitoje pusėje, paaiškino j is. Didžiausias jo svetainės paveikslas, dailininkų giriamas ir vertinamas bran­ giau, negu jis sumokėjęs, vaizduoja žydinčias vyšnias Keneto krantuose. Prie tų krantų jis praleido savo medaus mėnesį. Lilė turinti apsilankyti ir pamatyti tą paveikslą, tarė j is.

Bet dabar. Svorio netekimo arbatos maišeliai čia esąs spalvinių masių santykių, šviesos ir šešėlių klausimas, kurio, tiesą sakant, jis anksčiau niekada nesvarstęs, norėtų, kad j am paaiškintų - ką gi j i no­ rėjusi pavaizduoti? Ir jis parodė prieš juos atsivėrusį vaizdą. Ji pasižiūrėj o. Ji negalinti paaiškinti, ką norėjusi pavaizduoti, net pati to nematanti be teptuko rankoj e. Ji vėl atsistoj o taip, kaip stovėj o tapydama, padūmavusiomis akimis, išsiblaškiusi, visus savo moteriškus įspūdžius pajungė kažkokiai bendres­ nei idėjai, vėl atsidavė tai vizijai, kurią anksčiau aiškiai matė, o dabar jos reikia apgraibom ieškoti tarp gyvatvorių ir namų, motinų ir vaikų, - savo paveikslui.

Ji prisiminė, kad paupio svorio netekimas hamptonas buvo, kaip sujungti šią masę dešinėje su kairiąja. Tai esą galima padaryti skersai nutiesiant šakos liniją, štai taip, arba perkirsti tuštumą pirmame plane kokiu nors objektu galbūt Džeimsuštai taip.

Bet yra pavojus, kad taip darydama j i gali pažeisti vi­ sumos vienovę. Ji nutilo - nenorėjo j am įkyrėti. Lengvai nuėmė drobę nuo molberto. Bet paveikslą jau pamatė, jis iš jos paimtas. Šis vyras pasida­ lino su ja slaptų slapčiausiu dalyku. Ir, dėkodama už tai ponui Ramziui ir poniai Ramzi, šiai valandai ir šiai vietai, pripažin­ dama, kad pasaulyje esama galios, apie kurią ji net nepagal­ vojo, kad ta ilga galerija galima eiti ne vienai, o susikibus už parankių su kitu žmogumi - keisčiausias pasaulyje jausmas, 57 ir svaigiausias, - užšaudama dažų dėžutės sąsagą ji spragtelėja smarkiau negu reikia, ir šis spragtelėj imas tarsi visam laikui apjuosė ratu dažų dėžutę, pievą, poną Banksą ir tą patrakėlę Kamę, skuodžiančią pro šalį.

Man tavęs reikia minutėlei! Kur, kur? Gal į kokią vizij ą - kriauklelės, karučio, pasakų karalystės už gyvatvorės, - o gal tai greičio didybė, niekas nežinojo. Bet kai ponia Ramzi antrą kartą su­ šuko: "Kame! Apie ką ji svaj oja, svarstė ponia Ramzi matydama ją sto­ vinčią, tokią panirusią savo mintyse, kad teko pakartoti pave­ dimą: "Paklausk Mildred, ar sugrįžo Endrius, panelė Doil ir ponas Reilis.

Ką Kamė perduos virėj ai? Mindžikuodama Kamė pakartojo žodžius: - Ne, nesugrįžo, ir aš pasakiau Elenai, kad nurinktų arba­ tėlės indus. Vadinasi, Minta Doil ir Polas Reilis nesugrįžo. Tai galėj o reikšti tik vieną dalyką, pamanė ponia Ramzi. Jinai j į priėmė arba atstūmė. Tai, kad jiedu po pietų išėjo pasivaikščioti, nors ir kartu su Endriumi, ką gi galėtų reikšti, jeigu ne tą, kad ji nu­ sprendė - ponios Ramzi o jai labai, labai patiko Minta nuo­ mone, teisingai, - priimti tą gerą žmogų, gal ir ne proto bokštą, bet juk, pamanė ponia Ramzi, suvokdama, jog Džeimsas tampo ją už rankos, ragindamas toliau balsu skaityti " Apie žvej į ir jo pačią", širdyje ji nepalyginamai labiau vertina mulkius negu protingus vyrus, rašančius disertacij as, tokius kaip Čarlzas Tanzlis.

Kad ir kaip būtų, dabar tai jau turėjo vienaip ar kitaip susiklostyti. Vyras vis dar miegojo. Juk ištisas popietes maklinėj a dviese su juo po apylinkes - Endrius jau bus nurūkęs prie savo krabų, paupio svorio netekimas hamptonas bet gal su j ais Nensė. Ji pa­ bandė prisiminti, kaip j iedu atrodė po pietų stovintys prie prieškambario durų. Štai ten stovėjo, žvalgėsi į dangų, spėliojo, koks bus oras, ir ji pasakė, iš dalies manydama išsklaidyti jų drovėj imąsi, iš dalies - paskatinti eiti nes jos simpatija buvo Polo pusėje : - Niekur nė mažiausio debesėlio, - ir čia išgirdo, kaip tas nebrendėlis Čarlzas Tanzlis, išėjęs j iems iš paskos, sukikena.

Bet ji tyčia taip pasakė. Ar ten buvo Nensė, ar ne, ji nebuvo tikra, mintyse dairydamasi nuo vieno į kitą.

Ji skaitė toliau: - "Ką tu išsigalvoji, žmonel! Aš visai nenoriu paupio svorio netekimas hamptonas karalius! Eik pas plekšnę, aš būtinai noriu tapti karaliene. Kamė išdūmė. Ponia Ramzi skaitė toliau j ausdama palengvėjimą, nes jųdviej ų su Džeimsu skonis sutapo ir abiem patiko būti kartu.

Rimti n egaliu namie : E i n pati man i š galvos, Aš su p rašymu nuo j o s. Jeigu nieko neįvyko, jai reikės rimtai pasikalbėti su Minta.

Nes ji negali maklinėti po visą apylinkę, net jeigu su jais Nensė ji vėl nesėkmingai bandė įsivaizduoti taku tolstančias jų nugaras ir j as suskaičiuoti. Ji j aučia atsakomybę Mintas tėvams - Pelėdai ir :Žarstekliui.

Skaitant jai galvoje šmėstelėja šios pačios sumanytos pravar­ dės. Vaje, vaje, tarė sau ponia Ramzi, ir kaip j ie paleido į pasaulį šitą vėj apūtą dukterį, šitą padaužą Mintą su skyle kojinėje? Kaip ji gyvuoja toje pretenzingoje atmosferoje, kur tarnaitė dulkių semtuvėliu vis išneša papūgos pribarstytą smėlį ir beveik apie nieką dau­ giau nešnekama, tik apie to paukščio žygius - gal ir įdomius, betgi ribotus. Suprantama, kad ją kviesdavosi pietų, arbatėlės, vakarienės, galiausiai paviešėti pas juos Finlėjuj e, dėl to kilo nesutarimų su Pelėda, jos motina, o tada vėl apsilankymai, vėl pokalbiai ir vėl smėlis, ir galų gale ji tiek primelavo apie papū­ gas, kad visam gyvenimui pakaktų taip sakė vyrui tą vakarą grįždama iš to pobūvio.

Tačiau Minta atvažiavo. Taip, at­ važiavo, pagalvojo ponia Ramzi, jausdama, kad painioj e šios minties gijoje bus koks nors dyglys, ir išnarpliojusi rado jį: viena moteris kartą j ą apkaltino, kad ji iš j os "atėmė dukters meilę"; o kažkurie ponios Doil žodžiai jai priminė šį kaltinimą. Ji no­ rinti dominuoti, visur kištis, verčianti žmones daryti tai, ko j i norinti, - tokie kaltinimai jai buvo metami, i r jie atrodė labai neteisingi. Ką ji gali padaryti, paupio svorio netekimas hamptonas atrodo "va taip"?

Niekas ne­ gali jai priekaištauti, kad ji stengiasi padaryti įspūdį. Ji dažnai gėdinasi savo varganos išvaizdos. Ir jau tikrai nėra valdinga, nėra despotiška. Tai šiek tiek pasakytina apie jos požiūrį į li­ gonines, kanalizaciją ir pieninę. Dėl tokių dalykų jai užverda kraujas, gavus progą jai norėtųsi griebti žmones už pakarpos ir atverti akis. Visoje saloje nė vienos ligoninės.

Pienas, Londone nešamas jums prie durų, tiesiog rudas nuo nešvarumų. Tai turėtų būti uždrausta įstatymu. Įkurti čia pavyzdinę pieninę ir ligoninę - šiuos du dalykus ji norėtų padaryti pati. Tačiau kaip? Su visais tais vaikais? Kai jie paaugs, gal ji turės laiko, - kai visi lankys mokyklą.

Ak, bet ji visai nenorėjo, kad Džeimsas, o ir Kamė, būtų bent diena vyresni. Šiuodu ji norėtų visada išlaikyti tokius kaip dabar ­ neraliuotus · kipšelius, mieliausius angelėlius, tik kad niekada jiedu neišaugtų iki ilgakojų pabaisų. Tokio praradimo niekas neatsveria. Kai dabar ji skaitė Džeimsui: "Stovi kareivių sargyba su trimitais ir būgnais", - ir jo akys apniuko, ji pagalvojo: kodėl jiems reikia užaugti ir prarasti visa tai?

Jis gabiausias, j autriau­ sias iš jos vaikų. Bet jie visi daug žadantys, pamanė ji. Pru - su žmonėmis tikras angelas, ir dabar kartais, ypač vakarais, kvapą užima nuo jos grožio.

Endrius - net jos vyras pripažįsta jo ne­ paprastą gabumą matematikai. O Nensė su Rodžeriu - šičia jie laukinukai, kiaurą dieną duodasi po apylinkes.

Na, o Rozos per didelė burna, bet auksinės rankos. Kai žaidžia šaradas, aprangą paruošia Roza, ji viską moka, labiausiai mėgsta dengti stalus, taisyti puokštes, bet ką. Jai nepatinka, kad Džasperis šaudo paukščius, bet tai tik toks tarpsnis, visi jie pereina tarpsnius.

Kodėl, klausė ji remdamasi smakru Džeimsui į galvą, jie taip greitai užauga? Kodėl ima lankyti mokyklą? Jai norėtųsi visada turėti kūdikį. Su kūdikiu ant rankų ji laimingiausia. Tada žmo­ nės, jeigu nori, tegul sau kalba, kad ji despotiška, dominuojanti, valdinga, - j ai nė motais. Ir, lūpomis liesdama j am plaukus, pagalvojo: jis niekada nebebus toks laimingas, - bet sudraudė save prisiminusi, kaip tokie jos žodžiai supykdė vyrą.

Vis dėlto tai tiesa. Dabar jie laimingesni negu bet kada ateity. Dėl dešim­ ties pensų arbatos servizo Kamė laiminga keletą dienų. Ji gir­ dėjo, kaip jie, vos tik pabudę, bilda ir krykštauja jai virš galvos.

Jie atidūmė koridoriumi. Tada durys atsilapojo ir jie supuolė vidun, sveikai išraudę, išplėtę akis, žvalūs, tarsi šis atėjimas į valgo! Kiekvienas su savo mažyčiu lobiu. Tad ji nusileido žemyn ir pasakė savo vyrui: kodėl jie turi užaugti ir visa tai prarasti? Jie niekada nebebus tokie laimingi. Ir jis supyko. Kam taip niūriai žiūrėti į gyvenimą?

Tai neprotinga. O juk keista, ir ji tuo tikėjo - kad su visu savo niūrumu bei desperacija jis laimingesnis, apskritai viltingiau nusiteikęs negu ji. Mažiau atviras žmonių rūpesčiams - gal dėl to.

Visada gali pasinerti į savo darbą. Bet juk ir ji anaiptol nebuvo "pesimistė", kaip jis priekaištavo. Tik ji mąstė apie gyvenimą - ir j ai prieš akis nu­ tįso laiko atkarpėlė, jos penkiasdešimt metų. Štai jis priešais ją - gyvenimas. Gyvenimas: ji mąstė, bet minties neužbaigė. Pažvelgė į gyvenimą, nes aiškiai jautė jo buvimą, kažką tikra, kažką asmeniška, kuo ji nesidalina nei su vaikais, nei su vyru. Tarp jųdviejų vyko kažkoks sandėris, kur ji buvo vienoje pusėje, o gyvenimas kitoje, ir ji visada stengėsi įveikti jį, kaip ir jis ją; o kartais jiedu aiškindavosi kai ji sėdėdavo vienaj i prisiminė buvus puikių susitaikymo scenų; bet, nors ir kaip keista, ji turi pripažinti, kad šis dalykas, vadinamas gyvenimu, dažniausiai jai atrodo baisus, priešiškas - tik suteik jam progą, tuoj šoks ant tavęs.

Tos amžinos problemos - kančia, mirtis, skurdžiai. Net ir čia visada būna kokia nors nuo vėžio mirštanti moteris.

Išmušta iš savo apmąstymų, ji suteikė prasmę žodžiams, kurie ilgą laiką jos sąmonėje tūnojo beprasmiški. Bet ji nė už ką negalėj o įsi­ vaizduoti, kas tai. Jis virpėjo, tirtėjo. Visa jo tuštybė, visas pasitenkinimas savo didybe jojant per mirties slėnį savo vyrų priešaky nuožmiam it griaustinis, narčiam it vanagas, sudužo, virto niekais.

Ir vis dėlto ji sakydavo visiems savo vaikams: jūs tai atlaikysit. Ji at­ kakliai tą kartojo aštuoniems žmonėms o sąskaita už šiltnamį bus penkiasdešimt svarų. Dėl šios priežasties, žinant, kas jų laukia - meilė ir užmojai, ir apgailėtina vienatvė nykiose vie­ tose, - ją dažnai apimdavo jausmas: kodėl jie turi užaugti ir viso to netekti? Ir tada ji tarė sau, mosuodama kardu prieš gyvenimą: nesąmonė. Jie bus visiškai laimingi. Ir štai, galvojo sau, vėl jaus­ dama gyvenimo grėslumą, stumiu Mintą tekėti už Polo Reilio; 63 mat kad ir ką manytų apie savo dalią, o juk turėjo patirčių sau jų dabar neminėjokurios nebūtinai ištiks visus kitus, jai vis magėj o - pernelyg greitai, ji pati žinojo, tarsi tai būtų ir j ai išei­ tis - kartoti, kad žmonės turi susituokti, susilaukti vaikų.

Ar ji čia klysta, klausė savęs, apžvelgdama savo elgesį per pas­ tarąsias pora savaičių ir svarstydama, ar nebus spyrusi Mintos apsispręsti, o juk jai tik dvidešimt ketveri. Jai buvo neramu. Ar ji iš to nesijuokė? Ar tik vėl nebus užmiršusi, kokią didelę įtaką daro žmonėms? Santuokai reikia. O tiedu turi? Trobos, medžiai treškėjo ir lūžo, kalnai drebėj o, uolų skevel­ dros riedėj o į jūrą, dangus buvo aptrauktas juodais debesimis, griaudė ir žaibavo, bangos su baltomis putų viršūnėmis buvo didumo sulig kalnais.

Buvo vėlu. Jai tai byloj o šviesa sode, o gėlių balimas ir kažkokia pilkuma lapuose susimokę kėlė nerimo jausmą. Iš pradžių ji nesumojo, iš kur tai. Paskui prisiminė: Polas, Minta ir Endrius paupio svorio netekimas hamptonas negrįžę. Ji vėl susigrą­ žino prieš akis mažą grupelę terasoje, prie prieškambario durų, stovinčią ir žiūrinčią į dangų. Endrius turėjo tą savo tinklą ir pintinę.

Vadinasi, ketino gaudyti krabus ir kitką. Vadinasi, ga­ lėjo būti užlipęs ant uolos, galėjo būti atkirstas potvynio. Arba, jiems grįžtant vorele vienu iš takelių virš uolos, kuris nors galėjo paslysti. Tada būtų nusiritęs ir užsimušęs. Darėsi visai tamsu. Tačiau ji pasistengė, kad baigiant pasaką jos balsas nė kiek nepakistų, ir, užvertusi knygą, tardama paskutinius žodžius lyg būtų pati juos sugalvojusi, pridūrė žiūrėdama Džeimsui į akis: 64 - Ir jie sėdi ten abudu dar lig šios dienos.

Tai ir viskas, - tarė ji ir pamatė jo akyse, gęstant susidomėjimui pasaka, randantis kažką paupio svorio netekimas hamptonas - kažkokį klausimą, blankų, tarsi atspindį šviesos, kuri iškart paskatino jį žiūrėti ir stebėtis.

Atsigręžusi pažvelgė anapus įlankos, ir ten, riebalus deginančios natūralios žolelės juk aišku, per bangas periodiškai nu­ driekdamas pirmiausia du trumpus blyksnius, o paskui vieną lygų ilgą, švietė švyturys.

Jau uždegtas. Po akimirkos j is jos paklaus: "Ar mes plauksim į švyturį? Bet, nešamas Mildred, j is vis dar žiūrėjo per petį, ir ji buvo tikra, kad jis galvoja: rytoj neplauksim į švyturį; ir ji pamanė: jis prisimins tai visą gyvenimą.

Ne, - mąstė j i atrinkdama kai kuriuos jo iškirptus paveiks­ II lėlius: šaldymo kamerą, žoliapjovę, poną su fraku, - vaikai niekada neužmiršta. Kaip tik dėl to labai svarbu, ką sakai, ką darai, ir jai palengvėj o, kai jie nuėjo miegoti.

Kol kas jai apie nieką nereikėjo galvoti. Ji galėjo būti pačia savimi, su savimi. Galvoti - dabar dažnai jausdavo šį poreikį, - galvoti; na, ne, net ir ne galvoti.

• Prarasti viršutinius šlaunų riebalus
• Нет, - услыхала Николь голос Алиеноры, донесшийся из кармана.
• Какие-то совершенно новые овощи.
• Geriausias būdas greitai numesti svorį
• Ar jūs galite numesti pilvo riebalus riedlente
• Арчи сказал людям, что пора уходить.
• Мы должны избавить Его от наших гомоцентрических ограничений.

Patylėti, pabūti vienai. Visas buvimas ir da­ rymas - ekspansyvus, švytintis, balsingas - išgaravo; ir tu su iškilminga nuotaika susitraukei iki buvimo savimi, pleištiška tamsos šerdimi, nematoma kitiems. Nors ji tebemezgė ir sė­ dėj o tiesiai, jautėsi kaip tik taip; ir ši jos savastis, atsikračiusi saitų, gavo laisvę keisčiausiems nuotykiams. Kai gyvenimas valandėlę atsitraukia, potyrių skalė atrodo beribė. Ir visiems vis užeina tas neribotų išteklių jausmas, pamanė ji: vienas po kito - j inai, Lilė, Augustas Karmaiklas - matyt, pajunta, kad mūsų šmėklos, tai, iš ko kiti mus pažįsta, yra tiesiog vaikiškos.

Jos akiratis jai atrodė beribis. Kiek daug vietų, kurių ji nėra mačiusi: Indijos lygumų; įsivaizdavo save pastumiančią į šoną storą odinę kurios nors Romos bažnyčios užuolaidą. Ši tamsos šerdis gali keliauti bet kur, nes niekas jos nemato. Niekas jos negali sustabdyti, galvojo ji ir džiūgavo.

Tai yra laisvė, tai yra ramybė ir - labiausiai laukiamas - susi­ paupio svorio netekimas hamptonas, atvanga ant stabilumo pakylos. Atilsį visada randi ne būdamas savimi, kaip ji patyrė čia ji mikliai sušvytravo virba­ laiso kaip tamsos pleištas. Prarasdamas asmenybę, prarandi nerimastį, skubą, bruzdesį; ir jai visada pro lūpas verždavosi pergalės prieš gyvenimą šūksnis, kai viskas susisiedavo šioje ramybėje, šiame atilsyje, šioj e amžinybėje; ir čia ji atitrūkusi nuo minčių metė žvilgsnį tolin, pasitikti to švyturio blyksnio, ilgojo lygaus blyksnio, paskutinio iš trijų, savojo, mat, visada šią valandą žiūrėdama į juos apimta šios nuotaikos, negali ne­ prisirišti ypač prie vieno iš visų matomų daiktų; ir šis daiktas - ilgasis lygus blyksnis - buvo jos blyksnis.

Ji dažnai, būdavo, šitaip sėdi ir žiūri, sėdi ir žiūri, rankose laikydama darbelį, kol galiausiai tampa tuo, į ką žiūri, - pavyzdžiui, šia šviesa. Ir tada ten iškildavo kokia nors frazė, štai taip glūdėjusi jos sąmonėje: "Vaikai neužmiršta, vaikai neužmiršta", - ją ji kartojo ir ėmėsi papildyti: tai baigsis, tai baigsis, - sakė ji.

Tai ateis, tai ateis, - ir staiga pridūrė: "Mes esame Viešpaties rankose. Kas tai pa­ sakė? Kuo arčiau nosies buvo pergamentas, tuo labiau paupio svorio netekimas hamptonas blaškė keistas kvapas ir jo galia. Sutelkiau dėmesį į iliustraciją, kuri buvo iš karto po išimtų lapų. Joje buvo vaizduojama maža mergytė, skriejanti skaidriame stikliniame laive. Vienoje rankoje ji laikė sidabrinę rožę, kitoje auksinę. Ant jos pėdų buvo mažyčiai sparniukai, o nuo ilgų juodų plaukų tiško raudonas skystis.

Po paveikslėliu storai juodu rašalu buvo paaiškinta, kad čia nupieštas filosofinis vaikas — alegorija, vaizduojanti išminties akmenį, cheminę medžiagą, kuri savininką paverčia sveiku, turtingu ir išmintingu.

Spalvos tiesiog švytėjo, buvo neįtikėtinai gerai išsilaikiusios. Anksčiau dailininkai į dažus įmaišydavo grūstų akmenų, brangakmenių ir taip išgaudavo ypač ryškias spalvas. Pats paveikslėlis taip pat buvo pieštas puikaus dailininko. Teko prisėsti rankas, kad neleisčiau joms liesti puslapio. Kad ir koks talentingas, jis daug ką pavaizdavo neteisingai.

Stiklinis laivas turėjo kilti aukštyn, o ne leistis. Kūdikis turėjo būti pusiau juodas, pusiau baltas, tai turėjo reikšti, kad jis — hermafroditas. Jis turėjo turėti vyriškus lytinius organus ir moteriškas krūtis ar bent jau dvi galvas. Alchemikų paveikslai buvo alegoriniai ir be galo apgaulingi. Todėl ir pasirinkau šias studijas, ieškojau logikos ir cheminių virsmų sistemos tais laikais, kai dar nebuvo periodinės elementų lentelės. Mėnulis dažniausiai simbolizuodavo riebalų deginimas pilvukas, o saulė — auksą.

Abu kūnas lieknas 74 chemiškai simbolizavo vestuves. Paskui piešinius pakeitė žodžiai, kurie vėliau tapo chemijos pagrindais. Šis rankraštis buvo rimtas išmėginimas logikos ieškojimams alchemijoje. Visoms iliustracijoms trūko bent vieno esminio dalyko, o teksto su paaiškinimais nebuvo. Nieko nebuvo. Lėtai perverčiau puslapį lyg trapų lapą.

Juo perbėgo blizgantys žodžiai, tūkstančiai žodžių, matomi tik esant tinkamam šviesos kritimo kampui ir skaitytojo žvilgsniui. Ešmoul buvo palimpsestas — rankraštis rankraštyje. Kai pergamentas dar buvo retenybė, rašytojai atsargiai išplaudavo rašalą iš senų knygų ir vėl rašydavo ant švarių lapų. Praėjus kuriam laikui senasis raštas iškildavo kaip vaiduoklis ir prisikeldavo gyvenimui ultravioletinėje šviesoje.

Deja, šių pėdsakų negalėjo išryškinti jokia ultravioletinė šviesa. Tai nebuvo įprastas palimpsestas. Rašalas nebuvo išplautas, jis buvo paslėptas kažkokiais kerais.

Bet kokių galų kažkam reikėjo užkerėti tekstą alchemijos knygoje? Net žinovams būdavo sunku iššifruoti mokslininkų vartotas nesuprantamas kalbas ir įmantrius piešinius. Didelėmis pastangomis perkėliau dėmesį nuo greitai bėgančių blankių raidelių prie rankraščio apžvalgos. Tekstai įrašyti penkioliktame, septynioliktame amžiuje, iliustracijos pieštos daugiausia penkioliktame.

Iliustracijų ištakos gali būti dar senesnės? Popieriaus ir veleno mišinys. Spalvotas ir juodas rašalas, pirmasis ypač aukštos kokybės.

Paveikslėliai puikiai nupiešti, bet detalės neteisingos, kai ko trūksta. Vaizduoja išminties akmenį, alcheminį gimimą sukūrimąatsinaujinimą ir pasikeitimą. Keista senesnio rankraščio kopija?

Keista knyga, labai neįprasta. Susidūrę su medžiaga, kuri nesutampa su tuo, kas jiems jau žinoma, mokslininkai daro vieną iš dviejų dalykų. Arba padeda ją į šoną, kad informacija nesugriautų jų taip branginamų teorijų, arba sutelkia į ją visą dėmesį mėgindami išsiaiškinti paslaptį.

Jei knyga nebūtų užkerėta, galbūt būčiau susigundžiusi pasirinkti antrąjį variantą, bet dėl magijos buvo protingiau rinktis pirmąjį. Nežinodami, ką daryti, dažniausiai mokslininkai sprendimą atideda. Gal reikėtų vėl paimti vėliau? Tai padarius palengvėjo, nors dar kelias minutes stebeilijau į tomą.

Pirštai norėjo šokti į priekį ir paliesti rudą odą, bet šįkart atsispyriau. Taip pat kaip atsispyriau norui paliesti iliustracijas ir sužinoti daugiau nei bet kuris kitas žmogus. Teta Sara visada sakydavo, kad magija — dovana. Jei taip ir buvo, ji siejo mane su visomis anksčiau gyvenusiomis Bišopų raganomis.

Už antgamtiškas galias, kerus ir burtus, kurie sudarė kruopščiai saugomą raganystės meną, reikėjo sumokėti. Paupio svorio netekimas hamptonas Ešmoul pralaužiau sienas, skyrusias magiją nuo erudicijos, bet bent jau buvau apsisprendusi neiti anapus jų.

Susikroviau užrašus, kompiuterį ir pasiėmiau knygų krūvą. Ešmoul padėjau pačioje apačioje.

Nukreipimus čia:

Ačiū Dievui, Gilijan buvo dingusi, bet jos užrašai vis dar mėtėsi ant stalo. Greičiausiai ruošiasi paupio svorio netekimas hamptonas visą naktį ir dabar išbėgo puodelio kavos. Vaikinas padėjo ją ant kitų grąžintų knygų krūvos.

Jis paėjėjo su manimi iki laiptų, atsisveikino ir dingo už siūbuojančių durų. Įsijungė transporterio juosta, kuri nuneš Ešmoul į bibliotekos gelmes. Vos neapsisukau jo sustabdyti. Kai jau stūmiau laukujes duris, staiga oras apie mane sutankėjo, lyg biblioteka būtų mėginusi mane suspausti. Sekundėlę viskas aplink sumirgėjo, lygiai taip, kaip rankraščio puslapiai. Nevalingai sudrebėjau, mažyčiai plaukeliai ant rankų pasišiaušė.

Kažkas ką tik nutiko. Kažkas magiško. Atsisukau į kunigaikščio Hamfrio skaityklą ir jau norėjau žengti atgal. Nieko tokio, — pamaniau galiausiai išeidama iš bibliotekos. Ar esi tikra? Naktis sekė saulėlydį ne taip greitai, kaip prieš kelis mėnesius, virsmas kiek užtruko. Likus vos trisdešimčiai minučių, bibliotekos personalas įjungė lempas ir taip pilkšvoje šviesoje atsirado aukso telkinėlių. Buvo rugsėjo dvidešimt pirma diena. Visame pasaulyje raganos valgė rudens lygiadienio išvakarių vakarienę ir šventė Meiboną, sveikino paupio svorio netekimas hamptonas žiemos tamsą, tačiau Oksfordo raganoms teks apsieiti be manęs.

Man buvo numatyta sakyti programinę kalbą svarbioje konferencijoje, kuri turėjo įvykti kitą mėnesį. Mintys vis dar buvo išblaškytos, o tai erzino. Pagalvojus, ką šiuo metu turėtų valgyti mano draugės raganos, sugurgė pilvas. Sėdėjau bibliotekoje nuo pusės devynių ryto, tik trumpam buvau nutraukusi darbą, kad suvalgyčiau priešpiečius. Šonas buvo pasiėmęs laisvą dieną, tad bibliotekos registratūroje dirbo naujas žmogus.

Nepažįstama moteris sukėlė šiokių tokių sunkumų — kai paprašiau vienos beveik subyrėjusios paupio svorio netekimas hamptonas, ji mėgino mane įtikinti pažiūrėti mikrofilmą. Skaityklos vadovas ponas Džonsonas, nugirdęs mūsų pokalbį, atskubėjo iš savo kabineto ir įsiterpė: — Atsiprašau, daktare Bišop, — skubiai išpyškino ir prispaudė prie nosies sunkius akinius tamsiais rėmeliais.

Jis dingo ir grįždamas atnešė reikalingą daiktą su dar daugiau atsiprašymų dėl nepatogumų ir naujo personalo. Patenkinta, kad padėjo mokslininkės įgaliojimai, popietę praleidau palaimingai skaitydama.

Nuo viršutinių rankraščio kampų patraukiau du raitytus svarelius riebalų degintojas t tauta atsargiai užverčiau knygą — buvau patenkinta padarytu darbu. Po susidūrimo su užkerėtu rankraščiu penktadienį, savaitgalį paskyriau įprastiems darbams, o ne alchemijos studijoms, norėjau susigrąžinti jausmą, jog viskas normalu.

Pildžiau finansinių apmokėjimų formas, apmokėjau sąskaitas, parašiau rekomendacinius laiškus ir net baigiau knygos recenziją. Šiuos nuobodžius darbus paįvairino namų ruoša: skalbimas, daugybė išgertos arbatos ir išbandyti nauji receptai iš BBC maisto gaminimo programos. Po ankstyvo starto šį rytą, visą dieną stengiausi kuo mažiau galvoti apie keistas Ešmoul iliustracijas bei palimpsestą ir sutelkti dėmesį į svarbesnius dalykus.

Peržvelgiau trumpą dienos darbų sąrašą. Iš keturių šios dienos klausimų trečias buvo lengviausias. Atstūmiau kėdę ir nusprendžiau prieš išeidama varnele pažymėti bent vieną klausimą sąraše. Viršutinės kunigaikščio Hamfrio skaityklos lentynos, dar vadinamos Selden Endu, buvo pasiekiamos tik sutrūnijusiais laiptais, kurie vedė į virš skaitymo stalų iškilusią galeriją. Klibančiomis pakopomis pasiekiau lentynas, kur gulėjo knygos, medžiaga trauktais viršeliais.

Jos buvo išdėliotos chronologine seka. Atrodė, kad jas naudoju tik aš ir senovės literatūros dėstytojas iš Magdalenos koledžo. Radau tomą ir sulaikiusi kvapą atsargiai jo siektelėjau. Jis buvo pačiame viršuje, nepasiekiamas. Mane išgąsdino tylus juokas. Pasukau galvą pažiūrėti, kas sėdi prie stalo ar galerijos gale, bet ten nieko nebuvo.

Ir vėl girdėjau garsus. Oksfordas buvo visiškai tuščias, visi buvo išvykę dar prieš valandą, kad bendrajame koledžo kambaryje prieš vakarienę spėtų išlenkti taurelę nemokamo chereso. Gilijan dar kartą išdėstė kvietimą kartu praleisti vikanų šventes, prisimerkusi nužiūrėjo mano knygų krūvą ir išvyko vėlyvą popietę.

Ieškojau taburetės pasilipti, bet jos nebuvo. Bodleine tokių daiktų labai trūko, užtruks mažiausiai penkiolika minučių, kol kur nors ją surasiu ir užtempsiu į viršų.

Po to, kai paliečiau užkerėtą knygą penktadienį, susilaikiau nuo bet kokios magijos. Be to, niekas nepamatys. Nepaisant mano racionalių paaiškinimų, kūną nudiegė nerimas. Savo taisykles laužiau nedažnai ir skaičiavau situacijas, kai pagalbon pasitelkiau magiją. Šiemet tai buvo penktas kartas, įskaitant kerus, kuriuos panaudojau sugedus skalbimo mašinai, ir Ešmoul tomą. Turint galvoje, kad jau rugsėjo pabaiga, ne taip ir blogai, bet ir ne rekordas. Paupio svorio netekimas hamptonas įkvėpiau, ištiesiau ranką ir įsivaizdavau, kad joje laikau knygą.

Iš karto atsivertė reikiamoje vietoje. Viskas užtruko tris sekundes. Iškvėpiau mėgindama atsikratyti kaltės. Staiga tarpumentę nutvilkė du ledo varvekliai. Mane pamatė. Ir neeilinis žmogus. Kai viena ragana apžiūrinėja kitą, nužiūrimą vietą dilgčioja. Visgi šiuo pasauliu su žmonėmis dalijasi ne tik raganos.

Taip pat yra demonai — kūrybingos, meniškos būtybės, kurios vaikščioja įtemptu lynu tarp beprotybės ir genialumo. Dar yra vampyrai, labai seni ir gražūs, maitinasi krauju ir gali beprotiškai sužavėti, jei tik pirmiau nenužudys. Kai žvilgteli demonas, jaučiu lengvą, bauginamą prisilietimą, lyg bučinį. Kai stebeilija vampyras, žvilgsnis atrodo šaltas, sukoncentruotas, pavojingas. Mintyse perkračiau kunigaikščio Hamfrio skaityklos lankytojus.

Buvo vienas vampyras, į angelą panašus vienuolis, kuris lyg įsimylėjėlis sėdėdavo palinkęs prie viduramžių mišių ir maldų knygų, bet senų knygų skaityklose vampyrų retai pasitaikydavo. Retkarčiais koks vienas, pasidavęs tuštybei ir nostalgijai, užsukdavo pasidalyti prisiminimais, bet tai nebuvo dažna. Raganos ir demonai bibliotekose buvo numesti 8 kg riebalų daug dažniau.

Šiandien lankėsi Gilijan Čemberlein ir per didinamąjį stiklą apžiūrinėjo papirusą, o muzikos leidinių skaitykloje tikrai sukiojosi du demonai. Kai eidama puodelio arbatos juos pralenkiau, abu apstulbę pakėlė galvas. Vienas iš jų paprašė atnešti latė kavos. Tai tik rodė, koks jis pasinėręs į kažkokią šiuo metu jį kankinančią beprotybę. Ne, dabar mane stebėjo vampyras. Buvau susidūrusi su keliais iš jų, nes dirbau su mokslininkais, o laboratorijose vampyrų buvo apstu.

Mokslas atlygina už ilgas studijas ir kantrybę. Kadangi mėgo dirbti vieni, juos pažindavo tik artimiausi kolegos. Gyvenimas daug lengvesnis, kai jo trukmė matuojama ne dešimtmečiais, o amžiais. Suspaudžiau rankose nesąžiningai paimtą egzempliorių ir pasisukau. Jis stovėjo šešėlyje kitame patalpos gale, atsišliejęs į grakščią medinę koloną, laikančią galeriją. Anksčiau šio vampyro nebuvau mačiusi, bet buvau tikra, kad jam nereikia pagalbos iššifruoti senovinei rašysenai.

Visi, kas skaito bestselerius minkštais viršeliais ar žiūri televizorių, žino, kad vampyrų grožis užgniaužia kvapą, bet tai nė kiek nepadeda juos pamačius. Jų kaulų struktūra tokia tobula, kad jie atrodo kaip geriausio skulptoriaus darbai. Kai vampyrai juda ar kalba, protas niekaip nesuvokia to, ką mato akys. Judesiai grakštūs, o žodžiai skamba lyg muzika. Jų žvilgsnis prikausto — taip šios būtybės ir sugauna grobį. Vienas ilgas žvilgsnis, keli pašnabždom ištarti žodžiai, prisilietimas — patekęs į šias žabangas, nebeturi jokių šansų.

Žiūrėdama žemyn į vampyrą suvokiau, kad mano išmintis, deja, tėra teorinė. Dabar, susidūrus su vienu iš vampyrų Bodleino bibliotekoje, ji atrodė bevertė.

Vienintelis vampyras, kurį man teko kiek daugiau pažinti, dirbo su dalelių greitintuvu Šveicarijoje. Džeremis buvo gležnas ir žavus, šviesių plaukų, žydrų akių ir užkrečiamai juokdavosi.

Buvo permiegojęs su dauguma Ženevos moterų ir dabar dirbo su Lozanos miestu. Ką jis darydavo jas suviliojęs, niekuomet neklausinėjau ir į nuolatinius jo kvietimus susitikti neatsakiau.

Visuomet maniau, kad Džeremis — puikus rūšies pavyzdys, bet palyginus su šiuo, jis atrodė prakaulus, nerangus ir labai labai jaunas. Šis vampyras buvo aukštas, daugiau nei šešios pėdos net turint galvoje, kad žiūrėjau iš viršaus.

Platūs pečiai, nusileidžiantys į siaurus klubus ir lieknas, raumeningas kojas. Jo rankos buvo ilgos ir labai vikrios — fiziologijos subtilumas, dėl kurio norėjosi atsisukti ir įsitikinti, kad jos priklauso tokiam dideliam žmogui. Kol apžiūrinėjau, vampyro žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane. Iš tolo jo akys atrodė juodos kaip naktis, stebeilijo iš po tokių pat tamsių antakių, o vienas jų buvo klausiamai išlenktas. Veidas buvo pribloškiamas — ryškūs bruožai, aukšti skruostikauliai, remiantys kaktą, dengiantys ir šešėlyje slepiantys akis.

Virš smakro buvo vienintelė vieta švelnumui — burna, kuri kaip ir ilgos rankos čia netiko. Labiausiai baugino ne kūniška tobulybė, o jėgos, vikrumo ir proto derinys, kurį galėjai pajusti per atstumą.

Apsivilkęs juodas kelnes ir minkštą pilką megztinį, sušukavęs atgal priekyje ilgus ir prie sprando trumpai nurėžtus plaukus, atrodė lyg pantera, kuri bet kada gali pulti, bet neskuba. Jis nusišypsojo. Tai buvo mandagi šypsena neparodant dantų. Aš ir taip puikiai apie juos žinojau, įstatytus visiškai tiesiai, aštrias jų eiles už išblyškusių lūpų. Vien nuo minties apie dantis kūną užplūdo adrenalinas, pirštai paupio svorio netekimas hamptonas dilgčioti.

Laiptai atrodė daug toliau nei už keturių mane nuo jų skiriančių žingsnių. Nuskubėjau žemyn, bet suklupusi ant paskutinio laiptelio pataikiau tiesiai į laukiančias vampyro rankas.

Žinoma, jis mane nuginė laiptais žemyn. Jo pirštai buvo vėsūs, rankos atrodė plieninės. Ore pasklido gvazdikėlių, cinamono ir kažką nenormalaus primenantis kvapas. Ilgi blyškūs pirštai įslydo į kišenę, ištraukė mėlynai baltą vizitinę kortelę ir ištiesė ją man. Sugriebiau sportiniai bateliai svorio metimui kraštą stengdamasi nepaliesti vampyro pirštų. Puikiai pažįstamas Oksfordo universiteto logotipas puikavosi šalia Kleirmonto pavardės, po kurios buvo eilė inicialų, reiškiančių, kad jis priklauso Karališkajai draugijai.

Visai neblogai, jei tau vos daugiau nei trisdešimt, bet buvau įsitikinusi, kad tikrasis vaikino amžius mažiausiai dešimt kartų didesnis. Jo tyrimų sritis, kas labai įprasta mėginių patiekalai greitai numesti svorį, biochemija, susijusi su neurologija Džono Redklifo ligoninėje. Kraujas ir anatomija — vampyrų mėgstamiausi.

Ant kortelės buvo trijų laboratorijų telefono numeriai, kabineto numeris ir elektroninio pašto adresas. Gal ir nepastebėjau šio vampyro anksčiau, bet jis nebuvo nepasiekiamas. Lyg Oksbridžo tarsena, bet joje buvo kažkas švelnaus, ko nepajėgiau užfiksuoti.

Pastebėjau, kad akys, kurios nuolat stebėjo mano veidą, iš tiesų yra visai ne tamsios, tiesiog jas užpildo dideli vyzdžiai, apsupti pilkšvai žalsvos rainelės.

Jos laikė mane, traukė, negalėjau nusukti žvilgsnio. Vampyro burna vėl sujudėjo. Mano akys išsiplėtė. Nebuvo neįmanoma, kad biochemijos profesorius žavėtųsi septynioliktojo amžiaus alchemija, tiesiog netikėta. Knebinėjau baltų marškinių apykaklę ir apžiūrinėjau skaityklą. Mes čia buvom visiškai vieni. Niekas nesėdėjo prie senos tamsaus ąžuolo kartotekos ar kompiuterio. Kad ir kas dirbo grąžintų egzempliorių skyriuje, buvo per toli, kad ateitų į pagalbą.

Taip pat jūsų darbas apie Roberto Boilio aprašytą plėtimąsi ir traukimąsi, — toliau tęsė Kleirmontas, lyg būtų vienintelis pokalbio dalyvis. Jo žvilgsnis nuslydo nuo mano akių prie gerklės. Nustojau pešioti apykaklę ir sagutes prie kaklo. Keistos vampyro akys grįžo prie manųjų. Kleirmontas sekundėlę nutilo. Man atvipo žandikaulis. Man gal net nepavyks pasprukti iš bibliotekos, lūkuriuoti prie lėkštės nėra jokio reikalo. Ypač turint galvoje jo valgymo įpročius.

Metju Kleirmontas turėtų žinoti, kad aš ragana, ir akivaizdu, jog nešvenčiu Meibono. Jūs Oksforde būsit visus metus? Niekada nebuvo malonu stovėti šalia vampyro, o jo gvazdikėlių aromatas priminė keistą Ešmoul kvapą. Negalėdama apie nieką galvoti tik linktelėjau.

Taip saugiau. Oksfordas labai mažas. Buvo malonu susipažinti, — Kleirmontas ištiesė ranką. Nors trumpai buvo nuklydusios prie mano raktikaulio, Metju akys nė sekundei manęs nepaleido.

Nemanau, kad jis bent kartą mirktelėjo. Stengiausi nenusukti žvilgsnio pirmoji. Svorio netekimas latekso tiesiau į priekį, sekundėlę sudvejojau ir paspaudžiau jo plaštaką.

Vampyras greitai ją spustelėjo ir paleido. Jis žingtelėjo atgal, nusišypsojo ir dingo senosios bibliotekos tamsoje. Stovėjau nejudėdama, kol mano vėsios rankos vėl galėjo pajudėti. Tuomet nuėjau prie savo stalo ir išjungiau kompiuterį. Mano darbų sąrašas taip pat buvo gyvas priekaištas. Nuplėšiau jį nuo kompiuterio, suglamžiau ir išmečiau į iš vytelių pintą šiukšliadėžę po stalu. Kai atnešiau rankraščius, vakarinis skaityklos prižiūrėtojas žvilgtelėjo į laikrodį. Linktelėjau ir kietai suspaudžiau lūpas, kad nepaklausčiau jo, ar žino, jog paleografijos skaitykloje lankėsi vampyras.

Jis pakėlė pilkas kartonines dėžes su rankraščiais. Išėjusi iš bibliotekos buvau laisva. Mano žingsniai kaukšėjo linoleumu dengtomis grindimis ir aidėjo nuo akmeninių sienų, kai ėjau per pintus vartelius, pro aksominėmis virvėmis nuo smalsuolių pirštų saugomas knygas ir patekau į uždarą keturkampį kiemelį. Atsirėmiau į metalinę tvorelę, supančią Viljamo Herberto statulą, ir giliai įkvėpiau vėsaus oro.

Stengiausi iš šnervių išvalyti gvazdikėlių aromato likučius. Naktimis Oksforde visada vyksta kas nors bauginamo, — griežtai pasakiau sau. Dabar atsirado vampyras. Kad ir ką sakiau sau kiemelyje, namo ėjau greičiau nei įprastai. Tamsoje Niu koledžo skersgatvis atrodė mažų mažiausiai vaiduokliškas. Prie vartų skersgatvio gale perbraukiau kortelę per skaitytuvą ir, jiems tarkštelėjus už nugaros, pajutau, kaip visas kūnas kiek atsipalaidavo.

Lyg siena tarp manęs ir bibliotekos galėtų kaip nors apsaugoti. Ėjau palei koplytėlės langus ir siauru taku pasiekiau nedidelį kiemelį su vieninteliu išlikusiu viduramžių sodu, o jo viduryje buvo tradicinė kalvelė, kur kadaise studentai mąstydavo apie Dievo ir gamtos paslaptis.

Šį vakarą koledžo bokštų smailės ir arkų galerijos atrodė ypač gotikinės, norėjau kuo greičiau atsidurti viduje. Uždariusi buto duris atsidusau iš palengvėjimo. Gyvenau vieno koledžo viršutiniame aukšte, kambariuose, skirtuose buvusiems studentams.

Mano butas, kuriame buvo miegamasis, svetainė su apvaliu valgomojo stalu ir mažutė, bet puiki virtuvėlė, visas buvo išmuštas kartūnu ir šiltomis medinėmis panelėmis. Baldai, atrodantys lyg būtų atkeliavę iš studentų bendrojo kambario ir direktoriaus namų, buvo nusiaubti vėlyvojo devynioliktojo amžiaus kūriniai.

Virtuvėje į skrudintuvą įmečiau du gabalėlius duonos ir įsipyliau stiklinę šalto vandens. Gurkšnodama atidariau virtuvės langą ir įleidau vidun gaivaus oro. Nusinešusi užkandžius į svetainę, nusispyriau batus ir įjungiau nedidelį muzikos grotuvą. Kambarį užpildė tyros Mocarto melodijos. Norėjau pailsėti, tad prisėdau ant vienos iš kaštoniniu gobelenu aptrauktų sofų, vėliau ruošiausi eiti į vonią ir peržiūrėti pastarųjų dienų užrašus.

Nubudau pusę trijų, širdis daužėsi, sprandas buvo nutirpęs, o burnoje jutau gvazdikėlių skonį. Pasiėmiau dar vieną stiklinę vandens ir uždariau virtuvės langą. Buvo vėsu, sudrebėjau pajutusi drėgną orą. Žvilgtelėjusi į laikrodį ir greitai paskaičiavusi nusprendžiau paskambinti namo.

Ten buvo dar tik pusė vienuolikos, o Sara ir Em buvo tokios pačios naktinėtojos kaip šikšnosparniai. Perėjau kambarius, išjungiau visas šviesas, išskyrus miegamojo, ir pasiėmiau mobilųjį. Per kelias minutes nusimečiau purvinus drabužius — kaip įmanoma taip išsipurvinti bibliotekoje? Tai buvo patogiau už bet kokią pižamą.

Lova po manimi buvo tokia maloni ir tvirta, kad vos neatsisakiau sumanymo paskambinti namo. Visgi vanduo nenuplovė gvazdikėlių skonio nuo mano liežuvio, tad surinkau numerį. Visa problema — ta prakeikta katė. Tabita buvo Saros kūdikis ir bet kokius negerumus nujausdavo neįtikėtinai puikiai. Tik tiek. Pasigirdo tarkštelėjimas, kitu telefonu atsiliepė Em.

Kiek tik prisimenu, Emili Meter visada buvo mano gyvenime. Ji ir Rebeka Bišop susipažino dar vidurinėje mokykloje, kai kartu dirbo Plimoto plantacijose ir kasė archeologams duobes bei stumdė karučius.

Jos tapo geriausiomis draugėmis ir ilgai susirašinėjo, kol Emili išvyko į Vasarą, o Rebeka į Harvardą. Vėliau, kai Em tapo vaikų bibliotekos darbuotoja, jos vėl susitiko Kembridže.

Po mano tėvų mirties, ilgi Em savaitgaliai Madisone greitai virto nauju darbu vietinėje pradinėje mokykloje. Ji ir Sara tapo neišskiriamos, nors Em ir toliau nuomojosi atskirą butą.

Jos buvo tvirtai nusprendusios, kad, kol aš augsiu, miegamajame kartu nesirodys. Tai neapkvailino nei manęs, nei kaimynų, nei kitų miesto gyventojų. Visi elgėsi su kaip deginti riebalus kannada kaip su pora nekreipdami dėmesio į tai, kur miega.

Man išsikrausčius iš Bišopų namų, Em atsikraustė ir nuo tada ten gyveno. Kaip mano teta ir mama, ji taip pat buvo kilusi iš senos raganų giminės. Jos abi buvo įsitikinusios, kad vieną dieną praregėsiu ir, kadangi dabar jau turėjau nuolatinį darbą, imsiu užsiiminėti magija. Jos nė kiek neabejojo šia prognoze ir visada susijaudindavo išgirdusios apie mano pažintis su kitomis raganomis.

Turint galvoje, kad abi raganos, nebuvo prasmės ką paupio svorio netekimas hamptonas slėpti. Anksčiau nebuvau jo mačiusi, jis vardu Metju Kleirmontas. Em gale stojo tyla, mintyse ji rausėsi po savo kartoteką ieškodama ko nors pažįstamo. Sara taip pat sekundėlę nutilo, svarstė, ar pratrūkti. Čia tas pats kaip naudoti kerus sugedus skalbyklei, negalima manęs kaltinti dėl išprotėjusio demono.

Laikykis nuo jo atokiai, — griežtai patarė Sara. Pati tą žinai. Tuomet žmonėms tik dar lengviau mus atpažinti. Nė vienas demonas ar vampyras nevertas tos rizikos. Vienintelės būtybės, vertos Saros pagarbos, buvo raganos. Žmonės jai atrodė maži nelaimingi sutvėrimai akli juos supančiam pasauliui. Demonai — amžini paaugliai, kuriais negalima pasitikėti. Vampyrai buvo daug žemiau nei katės ir dar bent vienu laipteliu žemiau už sarginius šunis.

Jis dirba trijose laboratorijose ir, pasak jo vizitinės kortelės, dėsto net paupio svorio netekimas hamptonas dalykus universitete. Ir liaukis maigiusi tą antklodę — padarysi skylę.

Raganos radaras veikė visu pajėgumu ir ji matė mane taip pat puikiai, kaip girdėjo. Vampyrų turtai Sarai buvo skaudi vieta. Sara prunkštelėjo. Vampyrai nevaikšto į pasimatymus su raganomis. Nėra nieko, kas jiems patiktų labiau nei raganų kraujas. Arba jam iš tiesų patiko tavo knygos, — Em tai pasakė taip neužtikrintai, kad nusijuokiau. Ji padėjo ragelį man nespėjus sugalvoti, ką atsakyti. Nes su dovanomis ateis ir kiti dalykai, jau aiškinau tai anksčiau. Pabandžiau dar kartą.

Šiandien apsisaugosiu nuo vampyro bibliotekoje, o rytoj apsisaugosiu nuo sunkaus klausimo per paskaitą. Greitai rinksiuos tik tuos tyrimus, kurie, žinosiu, duos gerų rezultatų.

Arba pretenduosiu į stipendijas, kurias žinosiu, kad paupio svorio netekimas hamptonas. Man svarbu viską pasiekti pačiai. Jei pradėsiu naudoti magiją, niekas nebepriklausys tik man. Nenoriu būti dar viena Bišopų ragana, — jau žiojausi pasakoti apie Ešmoulbet kažkodėl užsičiaupiau. Tu visa jai likusi šeima. Pirštai nuslydo plaukais ir sustojo ties smilkiniu.

Deborah Harkness - Raganu Valandos

Tokie pokalbiai visada galiausiai nuvesdavo prie mano tėvų. Dvejojau, ar paminėti dar vieną mane neraminantį dalyką. Niekuomet nebuvau jo mačiusi, bet jis mane pažino.

Em svarstė galimybes. Atsidūsėjau, tik dabar supratau, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą. Kvailai elgiuosi. Ar gali nuo manęs pabučiuoti Sarą?

• Aš anksčiau greitai numečiau svorį
• Oda įrištas tomas buvo niekuo neypatingas.
• Именно в этом месте я спасла запутавшуюся птицу, потом пригласившую меня в свое подземелье.
• Moterų riebalų nuostolių planas
• Nuovargis tu perdegi
• Тогда ты по-настоящему еще не стал .
• Наи разделила одежду на три кучки.

Būk atsargi. Anglijos vampyrai su raganomis gali būti ne tokie malonūs kaip amerikiečiai. Nusišypsojau prisiminusi mandagų Metju Kleirmonto nusilenkimą. Em nutilo. Em nebuvo tokia gera aiškiaregė, kaip mano motina, bet kažkas nedavė jai ramybės, o įtikinti raganą pasidalyti silpna nuojauta buvo neįmanoma.

Ji nesirengė man pasakoti, kuo ją gąsdina Metju Kleirmontas. Bent jau kol kas.

Nugarą buvo atrėmęs į seną vienos iš naujesnių koledžo dalių akmenį, o kojas atkišęs į tilto stogą. Pasirodė ragana, kuri stebėtinai užtikrintai skubėjo per nelygiais akmenimis grįstus šaligatvius. Ji praėjo po juo vis greitindama žingsnį. Kadangi nervinosi, atrodė jaunesnė, išryškėjo jos pažeidžiamumas. Tai štai ta grėsmingoji istorikė, — ironiškai pamanė ir mintyse bėgo per jos gyvenimo detales.

Nors ir buvo matęs nuotrauką, turint galvoje profesinius pasiekimus, tikėjosi, kad bus senesnė. Nepaisant akivaizdaus švelnumo, Dianos Bišop nugara buvo tiesi, pečiai kampuoti.

Galbūt nebus taip lengva ją įbauginti, kaip tikėjosi. Tą patį rodė ir jos elgesys bibliotekoje. Ragana žvelgė jam į akis be menkiausios baimės, kurią buvo įpratęs matyti tiek vampyrų, tiek kitų būtybių žvilgsniuose. Kai Bišop pasuko už kampo, Metju slinko stogais tol, kol pasiekė Niu koledžo sieną. Jis tyliai nuslydo į vidų. Vampyras puikiai žinojo koledžo išdėstymą ir jau nujautė, kur bus jos kambariai.

Kai ji pradėjo lipti viršun, jis jau buvo įsispraudęs tarpduryje netoli raganos laiptinės. Metju akimis sekė, kaip moteris ėjo iš vieno kambario į kitą ir įjungė šviesas. Ji atidarė virtuvės langą ir, palikusi jį pravirą, dingo.

Nereikės daužti lango ar knebinėti spynų, — pamanė. Metju perbėgo tuščią plotelį, perlipo pastatą, rankos ir kojos rado už ko pasilaikyti: ištrupėjęs senas skiedinys, varinis lietvamzdis, stiprūs vijokliai. Iš naujos slėptuvės užuodė savitą raganos kvapą, girdėjo vartomų lapų šiurenimą. Ištiesė kaklą norėdamas pažiūrėti pro langą.

Bišop skaitė. Jis pastebėjo, kad jos atsipalaidavusios veidas atrodė kitoks. Lyg oda tobulai apgultų po ja esančius kaulus. Moters galva nežymiai linksėjo ir atsidususi ji atsirėmė į pagalvėles.

Greitai reguliarus kvėpavimas išdavė, kad ragana miega. Jis pasisupo ant sienos ir permetė kojas per virtuvės langą. Vampyras jau seniai nelipo į moters butą. Net ir anksčiau tai nutikdavo retai, tik tada, kai būdavo pagautas didelio susižavėjimo. Šį kartą priežastis buvo visiškai kita. Be to, jei būtų sučiuptas, aiškintis turėtų labai ilgai.

Metju reikėjo sužinoti, ar Bišop vis dar turi Ešmoul Negalėjo apieškoti jos darbo stalo bibliotekoje, bet užmetęs akį nutarė, kad šiandien ji jo neskaitė. Visgi šansai, kad ši ragana Bišop būtų leidusi tokiam tomui praslysti, buvo labai svorio metimas pagyvenusiems žmonėms. Negirdimais žingsniais jis keliavo per nedidelį butą.

Rankraščio nebuvo nei jos vonios kambaryje, nei miegamajame. Kleirmontas tyliai sėlino pro sofą, paupio svorio netekimas hamptonas ji miegojo. Raganos akių vokai virpėjo, lyg ji būtų žiūrėjusi jai vienai matomą filmą. Viena ranka krio lipo riebalų nuostolis sugniaužta į kumštį, jos koja kartkartėmis vis trūktelėdavo.

Keista, bet Bišop veidas buvo visiškai ramus, netrikdomas to, ką darė kūnas. Kažkas buvo ne taip. Metju tai pajuto nuo tos minutės, kai pamatė Bišop bibliotekoje. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės ją apžiūrinėjo, bet vis tiek negalėjo suprasti, kas negerai. Nuo jos nesklido įprasti kvapai — drignės, sieros, šalavijų. Ji kažką slepia, kažką daugiau nei dingęs rankraštis, — pamanė vampyras. Apsisukęs pamatė jos darbo stalą. Buvo nesunku atpažinti — apkrautas popieriais ir knygomis.

Labiausiai tikėtina, kad pavogtą knygą bus paslėpusi čia. Žengęs žingsnį pajuto elektrą ir sustingo. Šviesa smelkėsi iš Dianos Bišop kūno, liejosi per odos poras.

Šviesa buvo tokia ryškiai šviesiai melsva, kad atrodė beveik balta. Iš pradžių susiformavo debesėlis, kuris kelias minutes kabojo virš jos. Sekundėlę atrodė, kad ji mirkčioja. Metju netikėdamas papurtė galvą. Tai neįmanoma. Jau kelis amžius nebuvo matęs tokio galingo raganiškojo švytėjimo.

Kita vertus, šaukė svarbesni reikalai ir jis toliau tęsė knygos paiešką, paskubomis naršė popierius ant jos stalo. Sutrikęs persibraukė pirštais plaukus. Visur aplink buvo jos kvapas, jis blaškė vampyrą. Metju žvilgsnis grįžo prie sofos. Bišop vėl judėjo ir kraipėsi, keliai buvo prispausti prie krūtinės. Vėl išsiliejo spindesys, sumirgėjo kelias sekundes ir pranyko. Negalėdamas patikėti skirtumu tarp to, ką mato ir ką nugirdo vakar, susiraukė.

Dvi raganos apkalbinėjo Ešmoul ir raganą, kuri jos paprašė. Viena sakė, kad amerikietė istorikė nenaudoja savo galių, bet Metju jau buvo tai matęs Bodleine ir dabar vėl stebėjo, kaip iš jos neįtikėtinai stipriai liejasi šviesa. Vampyras nutarė, kad ji naudoja magiją ir savo darbe. Ji puikiai aprašė jų keistenybes ir manijas. Kaipgi moteris, nenaudodama magijos, taip puikiai suprastų vyrus, gyvenusius prieš tiek daug metų? Sekundėlę Metju susimąstė, ar ji taip pat puikiai perprastų ir jį patį.

Laikrodis išmušė trečią valandą ir vampyrą išgąsdino. Gerklė džiūvo. Jis suprato, kad jau kelias valandas stovi nejudėdamas ir stebi miegančią raganą, kol bangomis kyla ir vėl atslūgsta jos galia. Paskubomis pamanė, kad galėtų numalšinti troškulį šios raganos krauju. Jo skonis galėtų pasufleruoti dingusios knygos vietą ir raganos paslaptis, bet susilaikė. Tik noras surasti dingusią knygą privertė jį užgaišti su mįslingąja Diana Bišop.

Jei rankraščio nebuvo raganos bute, jis turėjo būti bibliotekoje. Vampyras nusėlino į virtuvę, išsmuko pro langą ir ištirpo naktyje. Kažkuriuo metu nusispyriau dešiniąją šlepetę ir koja vis dar kabojo ant lovos krašto. Pažvelgus į laikrodį išsprūdo dejonė. Nebuvo laiko nei mano įprastiniam pasivaikščiojimui prie upės, nei bėgiojimui.

Sutrumpinusi ryto ritualą nusiprausiau po dušu ir džiovindama plaukus išgėriau paupio svorio netekimas hamptonas plikinamai karštos arbatos. Gaurai buvo šiaudų šviesumo ir nesuvaldomi net su šepečiu. Kaip ir daugumai raganų man buvo sunku išlaikyti pečius siekiančias sruogas vietoje. Sara tvirtino, kad viskas dėl tramdomos magijos, ir žadėjo, kad man pradėjus nuolat naudoti savo galias, statinė elektra paupio svorio netekimas hamptonas ir plaukai taps paklusnesni.

Išsivaliusi dantis, užsimoviau džinsus, apsivilkau švarią baltą palaidinę ir juodą švarką.

Tai buvo įprastas veiksmas, mano kasdieninė apranga, bet šiandien niekas nedžiugino. Atrodė, kad drabužiai varžo judesius, su jais jaučiausi drovi.

Apsivilkau švarką tikėdamasi, kad jis pagerins situaciją, bet, matyt, per daug norėjau iš prasto siuvimo. Pažvelgus į veidrodį, į mane stebeilijo motinos veidas. Nebeprisiminiau, kada tapau tokia panaši į ją. Galbūt koledže? Niekas nieko nesakė, kol pirmam kurse per Padėkos dieną grįžau namo. Nuo to laiko, tai būdavo pirmas dalykas, kurį išgirsdavau iš pažinojusiųjų Rebeką Bišop.

Veidrodis taip pat rodė dėl miego trūkumo išblyškusią odą. Tai dar labiau išryškino iš tėvo paveldėtas strazdanas, o ten, kur apie akis juodavo ratilai, jos buvo vos matomos. Nuovargis taip pat pailgino nosį ir išryškino smakrą. Prisiminiau nepriekaištingąjį profesorių Kleirmontą ir pagalvojau, kaip jis atrodo vos nubudęs ryte. Turbūt taip pat kaip ir vakar vakare — žvėris. Nusivaipiau savo atvaizdui. Eidama prie durų apžiūrėjau kambarius. Kažkas nedavė ramybės — pamirštas susitikimas, kažkas neatlikta laiku.

Pražiūrėjau nežinia ką svarbaus. Nerimas apsivijo skrandį, jį suspaudė ir atleido. Patikrinusi darbotvarkę ir šūsnį laiškų ant stalo, nutariau, kad tai tebus alkis, ir nusileidau žemyn. Man praeinant malonios moterys virtuvėje pasiūlė skrebutį. Jos vis dar prisiminė mane iš studijų laikų ir kiekvieną kartą, kai atrodydavau susirūpinusi, mėgindavo per prievartą primaitinti saldžiu kremu ir obuolių pyragu.

Kramtydama skrebutį ir slidinėdama Niu Koledžo gatvės grindinio akmenimis įsitikinau, kad praėjusi naktis tebuvo sapnas. Plaukai siūbavo apie apykaklę, ore buvo matyti mano kvapas. Rytais Oksfordas visiškai normalus, prie koledžų virtuvių stovi produktų furgonai, sklando pridegusios kavos ir drėgnų šaligatvių aromatas, per miglą nuožulniai skverbiasi pirmieji šviesos spinduliai.

Neatrodė kaip vampyrų mėgstama vieta. Mėlynšvarkis Bodleino patarnautojas kaip įprasta atidžiai apžiūrėjo mano skaitytojo kortelę lyg niekada nebūtų tokios matęs ir įtartų mane esant profesionalia knygų vagiše. Galiausiai jis mane praleido. Pasiėmusi piniginę, užrašus ir kompiuterį, rankinę palikau spintelėje greta durų ir nuėjau prie suktų medinių laiptų, vedančių į trečią greitai mesti svorį instagram. Bibliotekos kvapas visada pakeldavo nuotaiką — keistas akmens, dulkių, medgręžių ir popieriaus mišinys.

Pro langus besiveržianti saulė nušvietė laiptus, ore pakibusias dulkeles paupio svorio netekimas hamptonas auksinėmis juostomis nuspalvino ilgaamžes sienas, kur kabėjo praėjusio semestro paskaitų tvarkaraščiai. Greitai turi pasirodyti nauji ir po kelių dienų atsidarius šliuzo vartams į miestelio ramybę įsiverš pirmakursių banga. Tyliai niūniuodama linktelėjau Tomo Bodlio ir karaliaus Čarlzo I biustams, kurie stovėjo prie skliautuoto įėjimo į kunigaikščio Hamfrio skaityklą, ir pastūmiau siūbuojančiąsias duris.

Biblioteka buvo atidaryta dar tik kelias minutes, bet personalas jau panikavo. Tokį jų elgesį jau buvo tekę matyti, bet tik tada, kai pasirodydavo išskirtiniai mokslininkai.

Ten laikomos Rytų Azijos knygos. Ne mano sritis — greit praradau susidomėjimą. Man priėjus prie grąžintų leidinių registro, Šonas užvertė akis į dangų. Nori vakar paliktų rankraščių? Grįžo su glėbiu lobių. Prie manęs pribėgo ponas Džonsonas. Galite sėsti A1 arba A6. Įsistebeilijau į jį. Jis dirba su Nidhemo veikalais ir prašė gero apšvietimo bei vietos viskam išdėlioti. Sėdėti priešais jį A4 taip pat būtų nemalonu.

Kaip gali susikaupti, jei nuolat galvoji, į ką žiūri tos keistos akys? Jei viduramžių skaityklos stalai būtų patogesni, apsistočiau po viena iš chimerų, saugančių siauručius langus, ir mesčiau iššūkį griežtam Gilijan Čemberlein nepritarimui. Išlindusi į Selden Endo šviesą, prisimerkiau. Kleirmontas atrodė nepriekaištingai, pailsėjęs, o ant baltutėlės odos krito juodi plaukai.

Šį kartą pilkas megztinis atviru kaklu buvo žaliai taškuotas, nugaroje kyšojo apykaklė. Žvilgtelėjusi po stalu, pamačiau medžio anglies pilkumo kelnes, priderintas kojines ir juodus batus, turėjusius kainuoti daugiau nei visa dėstytojo drabužinė. Vėl grįžo nerimas. Ką Kleirmontas veikia bibliotekoje? Kodėl jis ne laboratorijoje? Nesistengdama pritildyti savo žingsnių patraukiau tiesiai prie jo. Įstrižai nuo manęs stalų eilės gale sėdėjęs Kleirmontas nekreipė dėmesio ir toliau skaitė.

Numečiau plastikinį maišelį ir rankraščius ant A5 ir nustačiau savo teritoriją. Jis pažvelgė aukštyn ir nustebęs pakėlė antakius. Nežiūrėdama jam į akis, ėmiau traukti iš maišo daiktus, mėginau pastatyti įtvirtinimus tarp savęs ir vampyro. Kleirmontas stebėjo, kaip baigiasi mano statybinės medžiagos, nuleido antakius ir vėl palinko prie knygos. Išsitraukiau kompiuterio laidą ir pasilenkiau po stalu jo įjungti.

Atsitiesusi pamačiau, kad jis toliau skaito ir vos slepia šypseną. Kleirmontas pakėlė akis, dėl išsiplėtusių vyzdžių jos atrodė aptemusios. Šiuos mitus sugalvojo žmonės. Vampyras sėdėjo ramus, bet, galiu prisiekti, tramdė juoką. Iš kur jis gali žinoti, kad man teko susidurti tik su keliais vampyrais? Šios būtybės turi nežemiškų pojūčių ir galių, bet ne antgamtiškų, kaip minčių skaitymas ar nuojauta. Šios priklausė raganoms ir kartais atitekdavo demonams — tokia tvarka ar bent jau teta taip sakė, kai vieną naktį negalėjau užmigti bijodama, kad vampyrai pavogs mano mintis ir pabėgs su jomis pro langą.

Atidžiai jį apžiūrinėjau. Jis laukė demonstruodamas mokytojo, kuris klausosi karingo arba ne itin protingo mokinio, kantrybę. Kleirmontas atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas. Klausiu ne to. Jo lūpos trūktelėjo. Lyg mėgindama apsisaugoti, paupio svorio netekimas hamptonas rankas ant krūtinės. Kad jau užsukau, nusprendžiau pasižvalgyti — mėgstu susipažinti su nauja aplinka, nedažnai čia lankausi.

Jo lūpos vėl trūktelėjo. Blykstelėjo prisiminimas, paupio svorio netekimas hamptonas naudojau magiją, kad pasiimčiau celiulito puodelio svorio metimas. Atsargiai, Diana, — įspėjau save.

Paprastai tariant, tai tik eilė sutapimų. Vampyras ir toliau stebeilijo į mane, tai siaubingai nervino. Moteris atvežė seną medinį vežimėlį su knygomis. Jų krūva siekė Kleirmonto alkūnes, dėžutės su rankraščiais tvarkingai buvo išrikiuotos vežimėlio lentynose. Vampyras atitraukė akis nuo mano veido. Vampyras sužavėjo ją vien savo padėka. Kleirmontas paėmė pirmą dėžę nuo viršaus, ilgais pirštais atrišo virvelę ir žvilgtelėjo iš kitos stalo pusės. Metju Kleirmontas ėmėsi vadovavimo.

Turėjau pakankamai reikalų su vyresniais kolegomis, kad suprasčiau, jog bet koks atsakymas tik pablogins situaciją. Atverčiau kompiuterį, paspaudžiau įjungimo mygtuką stipriau nei reikėjo ir pasiėmiau pirmą po ranka pasitaikiusią knygą. Atidariusi dėžutę, pastačiau rankraštį ant jam skirto stovelio priešais.

Per kitą valandą su puse perskaičiau pirmuosius puslapius bent trisdešimt kartų. Pradėjau nuo pradžių, skaičiau gerai pažįstamą poeziją, priskiriamą Džordžui Ripliui, kuri turėjo atskleisti išminties akmens paslaptis.

Po rytinių staigmenų nurodymai, kaip sukurti Žaliąjį Liūtą, Juodąjį Drakoną ir iš paslaptingų komponentų pagaminti kraujo, atrodė dar sudėtingesni.

Kleirmontas galėjo didžiuotis padarytu darbu. Retkarčiais pasigirsdavo, kaip perverčiamas lapas, ir vampyras rašydavo toliau. Tas šnarėjimas mane erzino. Riebalų traukimas pro šalį praeidavo ponas Džonsonas ir įsitikindavo, kad niekas negadina knygų.

Vampyras rašė toliau. Ji pasuko prie manęs — be abejo, vien tam, kad papasakotų, kaip puikiai praleido laiką per Meiboną. Staiga ji pastebėjo vampyrą ir paleido iš rankų maišelį su pieštukais ir popieriumi. Kleirmontas pakėlė akis ir spoksojo tol, kol ji išsidangino į viduramžių sparną. Tai buvo sumišęs, nuo kofeino priklausomas demonas iš muzikos skaityklos. Jis nesiliaudamas suko apie pirštą baltas plastikines ausines, paskui jas paleisdavo ir jos sukdamosi išsivyniodavo iki grindų.

Demonas pamatė mane, linktelėjo Metju ir atsisėdo prie kompiuterio patalpos viduryje. Iškviestas meistras. Lyg mėgintų suprasti, kur yra ir kaip čia atsidūrė. Vėl sutelkiau dėmesį į Džordžą Riplį, viršugalviu jutau šaltą Kleirmonto žvilgsnį. Tai buvo paskutinis lašas.