Programos taisyklės paprastos: skirti laiko maistui ir gerai jį sukramtyti, gerti vandens, valgyti natūralų maistą bei daug šviežių daržovių bei pakankamai miegoti. Amerikiečių gydytojai atliko tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau nei moterų. Kai pats tai padariau, manęs dabar tai visiškai nestebina. Lieknėjimo specialistai vienbalsiai tikina: jeigu, nepaisant visų pastangų, jūs nenumetėte jų iki šiol, tai apie juos ir pamirškite. Antras kavos puodelis yra daugiau išimtis, kai labai trūksta miego, esu labai pavargusi.
Nutukimas mūsų visuomenėje yra didžiulė, labai paplitusi problema, sukelianti daugybę pavojingų ir net mirtinų ligų. Deja, daugybė žmonių nesiryžta keisti savo gyvenimo būdo ir tapti vikresniu, stipresniu, sveikesniu, gražesniu ir labiau savimi patenkintu žmogumi. Turiu šiokios tokios patirties šioje srityje, todėl noriu ja pasidalyti — gal ji kažkam tikrai padės?
Svarbu klausyti savo organizmo ir nepersivalgyti — pasimėgauti skanumynais galima ir šiek tiek vėliau.
Daugiau nuotraukų 2 Mr. Nutukęs buvau ne dėl ligos — kaltas buvo elementarus persivalgymas, nejudrumas ir tingumas. Paauglystėje buvau trumpam suliesėjęs, bet, deja, tada dar neturėjau pakankamai vidinių jėgų ir motyvacijos kontroliuoti save, todėl svoris greitai vėl ataugo.
Vėl svorį mesti pradėjau prieš 5 metus, būdamas 24 metų, kai jau labai gerai supratau, kad mano nutukimas yra labai blogas dalykas, gresiantis baisiomis pasekmėmis ateityje, ir toliau neįmanoma taip gyventi. Prieš pradėdamas laikytis dietos svėriau kilogramus. Man tada buvo tik 24 metai dabar man 29 — tai iš tiesų buvo baisokas skaičius, ir aš pats tai supratau.
Pora svorio metimo istorijų,
Kažkaip man nelabai rūpėjo estetinė šio reikalo pusė — savo grožiui didelės reikšmės niekada per auklės aušros svorio kritimas neteikiau.
Svorį mesti ėmiausi dėl sveikatos ir geresnės savijautos, didesnio fizinio pajėgumo. Elementariai pajutau, kad nutukimas man trukdo gyventi — dusdavau ir pavargdavau nuėjęs didesnį atstumą, lipdamas laiptais, jaučiausi kvailai dėl to, kad fiziškai esu silpnesnis ne tik už savo bendraamžius, bet netgi už kai kuriuos gerokai už mane vyresnius žmones.
Tai man siaubingai kirto per savivertę. Kitas labai svarbus dalykas — galimos sveikatos problemos. Vis dažniau pradėjau galvoti: aš jaunas, o toks nutukęs, jau dabar man sunku judėti.
Vaikinas numetė 43 kg: „Papasakosiu. Gal kažkam padės?“
Kas bus toliau, kai man bus 40—50 metų? Ar iš viso sulauksiu tokio amžiaus? Būtent žmonių svorio metimo istorijos paskatino mane pradėti mesti svorį. Aišku, svorio metimą pradėjau gana neatsakingai ir avantiūristiškai — ačiū Dievui, kad viską dariau atsargiai ir atrodo nepakenkiau savo organizmui.
Kuo skiriasi svorio metimas nuo riebalų deginimo
Šiaip norėčiau pasakyti žmonėms, planuojantiems mesti daug kilogramų: būtinai pasikonsultuokite su specialistais, nesielkite taip kaip aš, nes galite per neatsargumą pakenkti sau. Vienas didžiausių pavojų mažai judėjusiems žmonėms — per dideliu, organizmui neįprastu krūviu pakenkti širdies veiklai, sąnariams, yra ir kitokių rizikingų dalykų. Būkite atsakingesni už mane, bendraukite su specialistais.
Bet ir netinginiaukite! Taigi pirmiausia žmonių svorio metimo istorijos vaikščioti pėsčiomis nemažus atstumus. Iš pradžių didelis ir varginamas atstumas man atrodė 7—8 kilometrai, vėliau 10 kilometrų, o paskui pastebėjau, kad gana nesunkiai nueinu 15—20 kilometrų palyginimui galiu pasakyti, kad dabar 40 kilometrų pėsčiomis manęs ypač nevargina.
Turiu pasakyti, kad nors ir buvo sunku, bet kartu ir malonu — užsidedu ausines, įsijungiu mėgstamą techno — ar rusiško popso ritmą ir einu dairydamasis po apylinkes. Netgi tas nuovargio jausmas pasirodė savotiškai malonus, nes jis siejosi su pergale prieš savo sulieknėti arbatą, kova už naują save.
Organizmas reaguoti pradėjo gana greitai — keli kilogramai dingo jau pirmą savaitę. Buvo karšta metų vasara puikiai pamenu, kad mesti svorį pradėjau birželio 16 dienąvalgiau mažai mėsos, miltinių patiekalų ir riebaus maisto, o kuo daugiau vaisių, daržovių, sriubų, mišrainių ir kitų lengvai virškinamų produktų. Kalorijų maiste niekada neskaičiavau ir neskaičiau jokių patarimų internete apie dieta s ir maisto derinimą.
Per pusmetį 24 kg atsikračiusi Viktorija šypsosi: sunku nebuvo, svoris tiesiog tirpo
Paprasčiausiai ėmiau atsižvelgti į organizmo savijautą pavalgius — greitai pastebėjau, kad nuo tokio maisto kaip bulvės, kotletai, cepelinai organizmą apima nelabai maloni apsunkimo ir apsnūdimo būsena — nesinori judėti, nesinori nieko daryti, norisi tik prisėsti ir pasėdėti. Tuo tarpu nuo augalinio maisto ir sriubų savijauta absoliučiai kitokia — yra sotumo jausmas, bet drauge jokio apsunkimo, pavalgęs vis tiek jautiesi lengvas, neapsnūdęs.
Būtent savo pojūčiais ir pradėjau vadovautis. Tai nereiškia, kad atsisakiau mėsos, kitokio riebesnio maisto ar bulvių — tiesiog vartoju jį kitaip.
Nežinau, kaip tai patiktų kitiems, bet man tai patinka — ir skanu, ir lengva, ir paprasta, ir neapsunkina organizmo. Dabar įpratau laikytis auksinės taisyklės — valgyti ne tiek, kiek akys nori, o tiek, kiek pilvas nori.
Tikros gyvenimo svorio metimo istorijos
Pajutau skrandyje sotumo jausmą — viskas, sustoju. Visada bus galimybė paragauti vėliau — ačiū Dievui, Lietuvoje nėra žmonių svorio metimo istorijos, kaip kai kuriose Afrikos šalyse, ko jau ko, o maisto pas mus tikrai netrūksta.
O kontroliuoti save yra naudinga ne tik organizmui, bet ir stiprina žmogų morališkai. Kitas etapas — dviratis. Paauglystėje dažnai važinėdavau dviračiu, bet vėliau studijuodamas buvau žmonių svorio metimo istorijos dviratį apleidęs, kas irgi prisidėjo prie nutukimo. Taigi vieną vasaros dieną nutariau, kad dviračiui gana gulėti sandėliuke, ir ištraukiau jį į dienos šviesą.
Pirmą kartą nuvažiavau apie 30 kilometrų — galiu pasakyti, kad pradžiai tai man pasirodė daugoka palyginimui galiu pasakyti, kad dabar su dviračiu nesunkiai žmonių svorio metimo istorijos kilometrų ir netgi daugiau. Bet pirmą kartą toks atstumas man pasirodė gerokai per didelis — kelis kartus teko sustoti pailsėti, varytis dviratį pėsčiomis kaip jau minėjau, diena buvo labai karštabet ačiū Dievui, atstumą įveikiau be nemalonių nuotykių.
Galiu patarti — pradėkite nuo mažesnių atstumų, nekartokite mano klaidos. Aišku — gerokai vėliau, kai svoris nukris ir organizmas įpras, gal bus nesunku nuvažiuoti ir 70, o gal net kilometrų, bet iš pradžių negalima užsigriebti per didelių tikslų, tai gali būti netgi pavojinga.
Žinau, kad specialistai už tokį pirmą pasivažinėjimą mane labai stipriai sukritikuotų.
Kaip numesti 45 kg per metus? Tikra svorio metimo istorija
Na, bet klaidos tam ir daromos, kad paskui pasimokytume iš jų ar netgi galėtume patarti kitiems, kad jie pasimokytų iš svetimų klaidų. Vėliau žmonių svorio metimo istorijos važinėti dažniau, kiek mažesniais atstumais nei pirmą kartą — iš pradžių po 15—20 kilometrų, vėliau pamažu vis daugiau, po 40—50 kilometrų. Supratau, kad svarbiausia yra neprievartauti savęs, nesistengti kažko daryti per jėgą — tiesiog pats organizmas jautė, kiek galiu nuvažiuoti.
Pamažu pats pajutau, kad galiu nuvažiuoti vis daugiau ir daugiau. Svoris pradėjo kristi dar efektyviau — gerokai greičiau, nei vaikščiojant pėsčiomis. Be abejo, labai svarbus dalykas — karštą vasaros dieną pasiimti ko nors atsigerti arba turėti bent porą eurų, kad būtų galima ko nors nusipirkti pakeliui.
Karštą vasaros dieną prarasti daug skysčių labai nesveika patarčiau pasiskaityti internete apie dehidrataciją ir galimas jos pasekmes. Kaip jau minėjau, birželio mėnesį svėriau kilogramus, o rugsėjį — jau kilogramų. Aišku, visai neblogai, bet tai buvo tik pati pradžia. Užsibrėžiau tikslą numesti svorį bent jau iki 87 kilogramų, kadangi mano ūgis yra 1 m 88 cm, ir pritaikęs daugeliui žinomą kūno masės indekso formulę svorį padalinus iš ūgio kvadratu, rezultatas turi būti ne didesnis kaip 25 ir ne mažesnis nei 18,5išsiaiškinau, kad didžiausias mano galimas svoris gali būti 88 kilogramai.
Rudenį dėl didesnio užimtumo ir prastesnių orų svorio metimas kiek sulėtėjo, bet nesustojo.
Artėjant žiemai pradėjau vaikščioti į sporto klubą — kilnojau svorius, intensyviai mankštinausi bėgimo takelyje arba ant dviračio ar kardio treniruoklio. Nuo svorių kilnojimo svoris nekrenta, tiesiog norėjau kiek patreniruoti raumenis, kurie mano, nutukusio ir anksčiau nesportavusio žmogaus, nebuvo ypač stiprūs.
Bėgimo takelis ir dviračio treniruoklis padėjo toliau veiksmingai deginti lašinius, nors turiu pasakyti, kad vaikščioti į klubą man patiko mažiau, nei važinėti dviračiu — tiesiog man tai atrodė kiek monotoniška, visą laiką minant treniruoklį matyti tą pačią sieną ar vaizdą pro langą. Man kur kas labiau patinka pasižvalgyti po apylinkes, nuvažiuoti kur nors, kur anksčiau nesu buvęs tai ne tik svorio metimas, bet ir pakankamai įdomus akiračio plėtimas.
Aišku, žiemą taip pat stengiausi kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis. Iki tol gyvenime nesugebėjau padaryti nė vieno prisitraukimo, todėl man jau tai buvo nemažas tarpinis pasiekimas. Gegužę svėriau apie kilogramų. Nuo gegužės vėl pradėjau intensyviai važinėti dviračiu.
Grįžęs namo internete išmatuodavau nuvažiuotą atstumą ir fiksuodavau mobiliojo telefono kalendoriuje — kokiomis vietovėmis važiavau ir kokį atstumą nuvažiavau. Tą vasarą, jei labai neklystu, nuvažiavau apie km vien liepos mėnesį, kuris buvo rekordinis, nuvažiavau apie kilometrų.
Ir štai pagaliau atėjo ta ilgai laukta diena, kurią galėjau apibraukti kalendoriuje raudonai ir atšvęsti su petardomis!!!
Taigi tapau normalaus svorio — pagaliau pasiekiau tai, ko taip ilgai laukiau, norėjau ir įdėjau tiek pastangų! Rugpjūčio pabaigoje svoris pasiekė 83 kg, dovanos draugams bandantiems sulieknėti tada nutariau, kad jau užtenka.
Savo ąjį gimtadienį sutikau būdamas normalaus svorio, lieknas, gerokai vikresnis ir fiziškai pajėgesnis, nei buvau vos prieš pusantrų metų.
Lašinių metimas užtruko 13 su puse mėnesio nuo m. Nieko neįtikėtino. Kai pats tai padariau, manęs dabar tai visiškai nestebina. Teigiamą poveikį pajutau dar mesdamas svorį — tapo gerokai lengviau judėti, lakstyti, padidėjo ištvermė ir fizinis pajėgumas. Niekada nesigailiu dėl to, ką padariau — ko gero, tai vienas protingiausių ir geriausių žmonių svorio metimo istorijos mano ligšioliniame gyvenime.
Labai tikiuosi žmonių svorio metimo istorijos nesugadinti pasiekto rezultato ir visada reikia turėti omenyje, kad sugadinti jį labai lengva. Jokiu būdu negalima pamiršti, kad numetus daug svorio yra rizika labai greitai vėl priaugti lašinių.
Žmonės dažnai daro tokią klaidą — numeta svorį ir vėl grįžta prie ankstesnių įpročių. Reikia suprasti, kad, norint išlaikyti pasiektą rezultatą, reikia pakeisti gyvenimo būdą, ko gero, netgi visam gyvenimui.
Gerai tai supratau, todėl gyvenimo būdą pakeičiau, ir dabartinis gyvenimo būdas man gerokai labiau patinka nei ankstesnis. Dabar mano organizmas taip įpratęs prie judėjimo, kad laisvalaikiu negaliu ilgai sėdėti prie kompiuterio ar televizoriaus — norisi eiti, judėti, kažką daryti, jei nėra galimybės, tai nors pavaikščioti pirmyn atgal vietoje.
Laisvalaikiu daug vaikštau pėsčiomis turėdamas daugiau laisvo laiko nueinu ir apie 40 kilometrųlabai daug važinėju dviračiu nesunkiai nuvažiuoju apie kilometrų. Didelis privalumas yra tai, kad dirbu ne sėdimą darbą. Dirbu apsaugos darbuotoju taip taip, čia aš, tų pačių straipsnių apie antros pusės paieškas autorius — sveiki, kas pasiilgote! Į darbą esant geram orui apie 15 kilometrų taip pat važiuoju ne viešuoju transportu, o dviračiu.
Tačiau šis kartas, anot moters, buvo malonus tuo, kad alkio jausmo nebuvo, o svoris tiesiog tirpo. Paprašėme pašnekovę išduoti savo svorio metimo paslaptis — juk ir kitos taip norėtų — lengvai ir greitai. Ar prieš tai bandėte laikytis dietų? Keletą kartų tai buvo susiję su gimdymais, nes turiu du vaikus.
Laisvalaikio pasivaikščiojimai ir pasivažinėjimai turi labai didelę naudą ne tik svorio metimo ir sveikatingumo, bet ir kitomis prasmėmis — didžiąją dalį Vilniaus miesto bei aplinkinių Vilniaus krašto rajonų nuo Ignalinos iki Šalčininkų žinau beveik kaip penkis pirštus, o pamatyti ką nors nauja, pasidairyti po apylinkes — juk tai visada įdomu. Nuo persivalgymo jau seniai save atpratinau — net nereikia prisiversti, stabdyti savęs, nes įprotis sustoti, vos pajutus sotumo jausmą, jau giliai įsišaknijo mano pasąmonėje.
Dalykai, kuriuos dar turėčiau padaryti: atsikratyti potraukio saldumynams ir padirbti su raumenimis, dažniau pakilnoti svorių. Taigi, štai tokia yra mano svorio metimo istorija. Gal specialistai daug kur nepritartų mano veiksmams, bet aš ir nesakau, kad dariau viską idealiai ir teisingai.
Dar viena graži svorio metimo istorija
Nelabai atsakingai padariau, kad nesikonsultavau su gydytojais — todėl šiuo atveju galiu patarti būti atsakingesniems, nei aš buvau, ir konsultuotis. Svarbiausia — nepakenkti sau. Bet taip pat galiu pasakyti, kad jeigu žmogus iš tikrųjų nori, jis svorį numes, ir jokie savęs pateisinimai manęs neįtikins, kai pats tai padariau.
Aišku, būna žmonių, nutukusių dėl ligos — tai jau visai kita istorija, tokių žmonių jokiu būdu negalima kaltinti, ir svorio metimas, ko gero, jiems yra visai kitoks. Tai tikrai įmanoma — reikia tik noro! Taigi, jeigu seniai norėjote numesti svorio, bet vis neprisiversdavote to padaryti, — metas pradėti jau šiandien!