Grupės susitikinėjo aštuonias savaites, du Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 67 kartus per savaitę. Niekas neabejo­ jo, kad jis bus tas tikrasis.

Ar naudinga aiškinti vaikams apie rases ir odos spalvą? Teksaso universiteto vaikų tyrimų laboratorijoje saugomi tūks­ tančių šeimų iš Ostino srities duomenys - šeimų, sutikusių daly­ vauti moksliniuose tyrimuose. Tai buvo jos filosofijos mokslų daktaro disertacijos projektas. Vittrup tyrimų tikslas buvo išsiaiškinti, ar įprasti vaikams skirti filmukai apie įvairių kultūrų žmones teigia­ mai veikia vaikų rasines nuostatas. Pirmiausia ji vaikus ir tėvus patikrino ar niežti riebalus nuostatų testu, su­ kurtu vienos iš jos vadovių universitete, daktarės Rebeccos Bigler.

Vittrup vaikams uždavė klausimus, pavyzdžiui: Kiek baltaodžių žmonių yra geri ir stengiasi, kad kiti būtų laimingi? Beveik visi Daugelis Kai kurie Nedaug Nė vieno Kiek juodaodžių žmonių yra geri ir stengiasi, kad kiti būtų laimingi?

Conan obrien svorio netekimas

Jei vaikas drovisi atsakinėti, gali parodyti paveiks­ lėlį, atitinkantį vieną iš galimų atsakymų. Iš tikrųjų Vittrup nesitikėjo, kad vien pažiūrėjus tuos filmu­ kus smarkiai pasikeis vaikų rasinės nuostatos. Vittrup spėjo, kad jei lavinamuosius filmukus papildytų išsamūs pokalbiai su tėvais, poveikis būtų žymus. Taigi antra 33 šeimų gru­ pė irgi gavo filmukus, šiems tėvams Vittrup liepė filmus panau­ doti kaip atspirties tašką pokalbiams apie rasių draugystę.

Ji davė tėvams sąrašą aptartinų klausimų, kurie buvo susiję su filmukais. Nuo to priklausė jos disertacija. Paskutinei 33 sarah thomas svorio metimas stanfordas grupei buvo duotas tik temų sąrašas be fil­ mukų.

Tėvai turėjo penkis vakarus iš eilės patys kalbėti apie rasių lygybę. Tai atrodė sunku, ypač jei tėvai niekada anksčiau nebuvo su vaikais šnekėjęsi apie rases.

Daug baltaodžių, juo­ daodžių ir meksikiečių vaikų mėgsta tuos pačius dalykus, nors yra kilę iš kitokios aplinkos. Jie geri žmonės, gali su jais drau­ gauti. Jei kaimynystėje gyventų kitokios odos spalvos vaikas, ar norėtum su juo draugauti? Keturios šeimos iš pastarosios gru­ pės staiga atsisakė dalyvauti tyrime. Nenorime pabrėžti odos spalvos. Tačiau išgirdusios, kad reikės atvirai kalbėti apie rases, metė tyrimą. Kitos dvi šeimos nenorėjo sakyti, kodėl išeina, bet dėl tylėjimo Vittrup įtarė, kad jos pasitraukia dėl tos pačios priežasties.

Kad tėvai vengia kalbėti apie rases, Vittrup pastebėjo jau atlik­ dama įžanginį testą, skirtą tėvų rasinėms nuostatoms patikrinti. Nieko nuostabaus, kad tokiame liberaliame mieste kaip Ostinas visi tėvai gerbia skirtingas kultūras ir džiaugiasi žmonių įvairove. Tačiau per tas pradines apklausas Vittrup pastebėjo, kad beveik nė vienas iš baltųjų tėvų su vaiku tiesiai nekalbėjo apie rases. Jie siekė, kad vaikai negalvotų apie skirtingas odos spalvas.

Onson - Ashley.merryman. .Salin - mitus.2015.LT

Bet Vittrup jau per pirmą testą pamatė, kad vaikai apie tai galvoja. Net mišrias mokyklas lankantys vaikai į klausimus atsakė taip pat. Regis, ne. Pažiūrėjusios filmukus šeimos grįžo į Vaikų tyrimų laboratoriją iš naujo atlikti testo. Kaip Vittrup ir spėjo, 33 vaikų, žiūrėjusių fil­ mukus, bet neaptarusių jų su tėvais, rezultatai per savaitę nė kiek nepagerėjo.

Žinia apie darnią skirtingų kultūrų sąveiką - regis, to­ kia akivaizdi ištraukose - vaikų nė kiek nepaveikė. Tačiau, peržiūrėjusi skaičius, Vittrup nustebo - ir kitų dviejų grupių vaikų rasinės nuostatos nepagerėjo.

Iš pirmo žvilgsnio ty­ rimas buvo nesėkmingas. Vittrup pasijuto taip, lyg jai akyse žlugtų puiki karjera. Ji įsivaizdavo, kad jos atradimai bus paskelbti specia­ liame žurnale, o dabar beliko spėlioti, ar kada nors pavyks apginti disertaciją ir gauti filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Sutrikusi Vittrup ėmė tartis su disertacijos konsultantais ir ga­ liausiai kreipėsi į Bigler.

Galbūt yra kokia nors įdomi priežastis, kodėl tyrimas nedavė rezultatų?

Vartydama tėvų tyrimų užrašus Vittrup pastebėjo nukrypimą. Davusi tėvams sąrašus rasinių klausimų, kuriuos reikės aptarti su vaikais, ji paprašė parašyti, ar pokalbis buvo prasmingas.

Ar tėvai plėtojo temą? O gal apie ją tik užsiminė? Ar kilo rimta diskusija? Beveik visi tėvai parašė tik probėgšmais paminėję klausimus.

Iš 66 tėvų porų, turėjusių atvirai kalbėti apie rasių draugystę, tik šešios sugebėjo tai padaryti.

Kami Garcia, Margaret Stohl - 16 Mėnulių

Tų šešių vaikų rasinės nuostatos labai pagerėjo. Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 63 Vittrup apgynė disertaciją ir dabar dirba dėstytojo asistente Tek­ saso moterų universitete Dalase. Tik klausimas, ar atkreipdami jų dėmesį į rases jiems padedame, ar trukdome.

Be abejo, prezidento Baracko Obamos išrinkimas buvo ženklas, kad prasideda nauja era Jungtinių Valstijų rasių tarpusavio santy­ kiuose, bet į klausimą, ką vaikams kalbėti apie rases, liko neatsaky­ ta. Galima sakyti, ši tema iškilo į paviršių. Daugelis tėvų mažiems vaikams atvirai kalbėjo apie rudą Obamos odos spalvą, siekdami perduoti žinią, kad kiekvienas gali tapti vadovu ir su kiekvienu - nesvarbu, kokios odos spalvos, sarah thomas svorio metimas stanfordas galima draugauti, kiekvieną gali­ ma mylėti, kiekvienu galima žavėtis.

Tačiau kiti mano, kad verčiau nieko nekalbėti apie prezidento rasę ar tautinę kilmę, nes ką nors sakydami tik mokome vaikus skirstyti žmones į rases.

Jiems atrodo, kad mažus gliukomanano svorio metimo rezultatai geriausia mokyti pavyzdžiu; tai, ką vaikai mato, jiems atrodo nor­ malu.

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikai turi sužinoti, kad odos spalva nesvarbi.

Journal ofMarriage and Family aprašyto tyrimo duome­ nimis, iš 17 darželinukus auginančių tėvų 45 proc. Šiuo atžvilgiu etninės grupės skiriasi. Nebaltaodžiai tėvai maždaug tris kartus dažniau kalbasi su vaikais apie rases. Tokį požiūrį palaikė ir daug moks­ lininkų - pagal jį, rasė yra sarah thomas svorio metimas stanfordas konstruktas, tad jį geriau­ sia palikti nagrinėti sociologams ir demografams.

Vis dėlto vaikų raidos specialistai ėmė vis labiau abejoti šia prielaida. Jie tvirtina, kad vaikas mato rasių skirtumus, kaip atskiria rausvą spalvą nuo mėlynos, - tik mes vaikams išaiškiname, kad rausva spalva skirta mergaitėms, o mėlyna - berniukams. Įžvelgę skirtumus, vaikai labai greitai savo grupę iškelia aukščiau už kitas.

Vittrup vadovė Rebecca Bigler atliko eksperimentą tri­ jose parengiamosiose klasėse. Keturmečiai ir penkiamečiai buvo išrikiuoti ir jiems įteikti marškinėliai.

Pusė vaikų gavo mėlynus, pusė - raudonus. Vaikai marškinėlius vilkėjo tris savaites. Per tą laiką mokytojai nė karto neužsiminė apie spalvas ir niekada ne­ skirstė vaikų į grupes pagal marškinėlių spalvą. Niekada nevadino vaikų mėlynaisiais arba raudonaisiais. Bigler norėjo sužinoti, kas nutiks savaime, vaikus suskirsčius pagal spalvas. Vaikai nepasiskirstė. Per pertraukas žaisdavo vieni su kitais.

Ta­ čiau paklausti, kuriai komandai geriau priklausyti ar kuri laimėtų varžybas, pasirinko savo spalvą. Savos grupės vaikai jiems labiau patiko, jie manė, kad šie protingesni už kitos grupės narius. Kodėl baltieji tėvai nekalba apie įases 65 Bigler eksperimentas atskleidžia, kaip vaikai susigrupuoja pagal tai, ką mes jiems duodame. Tai patvirtina, kad rasės tampa proble­ ma tik tada, kai mes iš to padarome problemą.

Tai kodėl gi Bigler mano, kad jau su trejų metų vaikais svarbu kalbėtis apie rases? Ji samprotauja, kad vaikai šiuo raidos etapu yra linkę prielanku­ mą rodyti saviškiams ir patys pasirenka, ką laikyti geresniais. Maži vaikai viską skirsto į kategorijas: maistą, žaislus, žmones.

Tačiau tik po kelerių metų jie įgis pakankamai pažintinių gebėjimų ir mokės grupuoti ne pagal vieną požymį. Mažiems vaikams svarbiausias požymis yra tas, kuris aiškiausiai matomas. Bigler tvirtina, kad, tapatindamasis su žmonėmis, kurie atrodo panašiausi į jį, vaikas juos pamėgsta. Remdamasis panašia išvaizda vaikas įtiki, kad tie, kurie yra panašūs į jį, mėgsta tuos pačius da­ lykus.

45 įtikinamos priežastys sportuoti ir valgyti teisingai, o tai nėra svorio metimas

Tai, kas jam nepatinka, mažylis priskiria nepanašiems į save. Savaiminis polinkis manyti, kad tavo grupės nariai pasižymi tais pa­ čiais bruožais, pavyzdžiui, gerumu, protingumu, vadinamas esen- cializmu. Vaikai niekada nemano, kad grupės atsiranda atsitiktinai. Galbūt mums atrodo, kad vaikai nekreipia dėmesio į skirtingas rases, bet tokie skirtumai kaip odos ar plaukų spalva, svoris, lytis yra aiškiai matomi.