Įsižiūrėjau į jo akis, malonias, nuolankias, maldaujančias akis. Atidžiau į jį įsižiūrėjau. Taip, tai tikra tiesa, ir aš nė kiek dėl to nesigailįs. Ten visi m ano mirę draugai, jų palaikai tebeguli po kiparisais prie senojo bokšto, ten, kur aš juos palaidojau, bet ištikim os jų širdys jau paim tos į dangų. Jei išimtiniais atvejais ir pasireiškia kokia nuodėmė, pa­ veldėta dar iš laukinių protėvių, tai jos požymiai tuoj išnyks­ ta, kai tik šuo pajunta, kad gali pasikliauti mūsų teisingumu ir nuoširdumu.

Bronislava Kerbelytė focuses her attention on the contemporary anecdotes, revealing their relations with the age-old tradition. Further, Jūratė Petrikaitė writes of the folkloric variants of songs, created using the poem Birutė by Silvestras Valiūnas. Aelita Kensminienė discusses morphologic and phonetic peculiarities of the Lithuanian riddles.

An article by Loreta Sungailienė, representing investigations of regional folklore, gives a detailed examination of certain peculiarities of speech and music dialects and melodies articulation in the musical dialect of Samogitians.

Under the heading of research in the Baltic mythology, Nijolė Laurinkienė discusses the ancient household deities Pagirniai, mentioned in the written historical sources, while Rimantas Balsys describes prayers to the ancient Lithuanian and Prussian gods in the 14 th 17 th centuries, and Rainer Eckert addresses the images of hoopoe and cuckoo in Latvian folksongs and folk belief.

Among the extracts from the history of folkloristics, an article by Ilya Lemeshkin is published, elucidating in detail the relationship of Josef Zubatý with Lithuanian folklore. The contemporary folklore is represented by samples from schoolchildren lore the written love stories, edited by Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, and the humorous parodies and imitations of the chain-letters, supplied by Povilas Krikščiūnas.

Vykintas Vaitkevičius has in turn submitted a handful of unpublished archived materials, i. Also, the th birth anniversaries of the world-famous folklore researchers, namely, the Czech scholar Jiří Polívka and the German comparativist Johannes Bolte are commemorated by Ilya Lemeshkin and Jūratė Šlekonytė. Book reviews of the recent folklore-related publications are presented in this volume as well. Thus, Giedrė Bufienė introduces a monograph edited on the basis of interview with paremiologist Wolfgang Mieder, Vita Ivanauskaitė reviews a second enlarged edition of folklore and memoirs by kūno plonas greitas tem em farmacia celebrated folklore performer Petras Zalanskas, Daiva Vaitkevičienė gives a critical evaluation of the monograph on Lithuanian and Belorussian charms by Maria Zavyalova.

Jurga Sadauskienė introduces a recently published monograph by Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė dealing with connections of folklore and the children literature, Aušra Žičkienė discusses the study by Lina Petrošienė on the subject of folksongs from Lithuania Minor, while Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė analyses the volume of the Children Songs edited by Živilė Ramoškaitė.

Blocco temporaneo

And last but not least, Nijolė Laurinkienė evaluates the attempts by Rimantas Balsys to present the entirety of the Lithuanian and Prussian gods in a single monograph. The volume concludes with the chronicle of significant folklore-related events, taking place in the course of the last six months. D a r b o t i k s l a s atskleisti, kaip keičiantis istorinio laiko ir istoriškumo sampratai kinta ir tradicijos sąvoka, o drauge su ja suvokimas to, ką ir kaip reikia matyti, saugoti ir tirti kaip tradiciją.

Ty r i m o m e t o d a s filosofinė fenomenologinės krypties refleksija. Ž o d ž i a i r a k t a i: tradicija, pasakojimas, fenomenologinė antropologija. Tradicija yra, viena vertus, visiems aiškus žodis, vartojamas pačiomis įvairiausiomis situacijomis, tačiau tai būtent tas atvejis, kai savaime suprantamybės klaidina.

Tradicijos sąvoka yra viena sunkiausiai apibrėžiamų mėginimų apibrėžti kaip tik todėl buvo ne vienas ; bemaž taip pat, kaip ir laiko sąvoka. Aiškūs du momentai: vienas, kad terminas tradicija nurodo specifinį mūsų santykį su laiku, ir antras kad laikas, kurį patiriame per tradiciją ar kaip tradiciją, yra kitoks negu laikas fizikoje įvaizdinamas tiese ar laikas kaip grynoji sąmonės forma forma be turinių Immanuelio Kanto transcendentalinėje logikoje.

Tradiciją patiriame būtent kaip laiko turinius, kaip laiko užpildymą, ar veikiau kaip to, ką girdime, skaitome bei matome, prisipildymą laiku. Moteris, giedanti grigališkuosius choralus, kartą yra man sakiusi, jog tų choralų grožį ji ypač patiria kartu su suvokimu, kad kaip tik šias melodijas kaip tik šiais žodžiais Bažnyčia gieda jau du tūkstančius metų.

Labai panašiai kalba ir tie, kurie gieda kantičkines giesmes, ir tie, kurie atlieka akivaizdu, jog šis žodis čia netinka kitą folklorą. Panašia patirtimi, pamenu, dalijomės po to, kai prieš keletą metų pasaulio spaudoje pasirodė nuotrauka iš naujai surastos katakombos joje matyti ant katakombos sienų pirmųjų krikščionių pieštos stilizuotos žuvys. Žuvį panašiai stilizuoja daugybė šiuolaikinių dailininkų ir daiktus dekoruojančių amatininkų, bet žuvys ant anų sienų buvo gražios kitaip gražios kaip laiką nuo tada iki dabar užpildanti ir suvienijanti, o kartu kaip laiką nuo tada iki dabar pranokstanti prasmė.

Tradicija yra savita laiko patirtis: laikas visuose minėtuose tradicijos išgyvenimuose 13 14 nėra priedas prie prasmės; tradiciją patiriu per dalykus, kurie gali būti seni, bet nėra senoviški. Laikas patiriamas ne kaip istoristinėje paradigmoje ne kaip keista bei įdomi senovė, kuri nesugrįšbet kaip dabartis, kurios prasmėms steigiantis aktyviai dalyvauja istorinis laikas.

Tradicija kaip laiko suvokimas pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau patenka filosofų ir kitų humanitarų dėmesin. Vis dažniau ir iš įvairių perspektyvų mėginama parodyti, kad istorinis laikas mūsų sąmonėje turi ir kitokių šaknų ne vien istorijos pamokas mokykloje ir paskaitas universitete. Pirmiausia jis perimamas su bet kurios žmogaus veiklos mokymusi kaip kiekvieno veiksmo įprasminimas ir kontekstualizavimas, t.

Ši opozicija, savo ruožtu, paremia ir detalizuoja vieną XIX a. Pavyzdžiui, Emile is Durkheimas jis perėmė ir išplėtojo evoliucionistinę Herberto Spencerio visuomenių raidos schemą individo laisvę laikė tam tikra pakopa, kurios tradicinėje visuomenėje apskritai dar nebuvo. Žemesnėse visuomenėse individualiai asmenybei yra skiriama tiek nedaug vietos ne todėl, kad ji būtų apkarpoma ar dirbtinai blokuojama, taip yra paprasčiausiai dėl to, kad tuo istoriniu momentu individo asmenybė neegzistavo Durkheim Pagal tokį požiūrį žmonija ir kiekviena visuomenė vystosi išlaisvindama individą, sukurdama jam vis didesnes pasirinkimo kūno tipas prieš riebalų nuostolius. Tradicija tokiu atveju laikoma žmonijos istorijos etapu, kurį kiekviena visuomenė išauga.

Pasak Kūno plonas greitas tem em farmacia Lyotard o, pati vystymosi idėja suponuoja tam tikrą nesivystymo horizontą, kuriuo tampa tradicija Lyotard Tradicijos sąvokos pavertimas stabiliu pamatu, atskaitos tašku arba kontrastiniu fonu visuomenės vystymuisi reiškė tai, kad tradicija imta suvokti labiau kaip būklė nei kaip procesas. Tai veikia įvairiausiuose kontekstuose dažną nuostatą, kad tradicijos kaip reiškinio modernioje visuomenėje nėra arba jis yra marginalizuotas kitaip sakant, tradicija tokiu atveju reiškia tam tikras egzotiškas ankstesnės mąstysenos ar buities liekanas.

Šis klasikinis sociologinis mąstymas yra tarsi istoristinio mąstymo išvirkščia pusė jis grįstas tais pačiais principais ir tomis pačiomis kategorijomis: tikėjimu nuoseklia ir viena žmonijos raida, griežta perskyra tarp statikos ir dinamikos, sinchronijos ir diachronijos. Taigi tradicija tapo pabrėžtinai statiškų laikotarpių ar kultūrų charakteristika. Taip suprantama tradicija yra pats tvarumas kaip priešprieša istorijai, kuri esą yra pati kaita.

Todėl tradicijos sąvoka, kaip priešpriešos modernybė vs tradicija dalis, ilgainiui imama suprasti tik kaip statiška socialinė sankloda ir mąstysena, bet ne kaip tam tikras kaitos tipas, ir ne kaip santykis su patiriamama kaita istoriniu laiku. Kitaip sakant, rimčiausias tradicijos sutapatinimo su statiška būkle pavojus kad domimasi ja ne kaip kultūros išlikimo dinamika, o tik kaip archajiškomis žinojimo ir mąstymo formomis, kurios nebekinta nebent nyksta.

Pastaraisiais dešimtmečiais, kai istoriniam laikui istorijos filosofai ima priskirti netolydumą, daugiasluoksniškumą, galiausiai ritmiką, naujai permąstoma ir tradicija. Ji tampa paraleliniu istorijai laiko suvokimo būdu.

Istorinis laikas gali būti suprantamas ne vienu būdu, ir net vienoje sąmonėje galimos skirtingų istorijos patirčių riebalų deginimas maitinant krūtimi kelios laiko tėkmės: vienaip suvokiama politinė istorija, kitaip amato tęsimas ar šeimos vertybių palaikymas. Tai, kad tradicija, kaip savita laiko patirtis, grįžta į filosofinius istorinio laiko apmąstymus, reiškia, kad ji nustoja būti statiškos visuomeninės sanklodos įvardijimas.

Tradicija imama suvokti kaip procesas nuolatinė prasmių kaitao ne kaip išoriškai tiksliai atkartojamos žmogiškos ra škos ir mąstymo formos. Fenomenologinės krypties istorijos filosofija yra vienas geriausių tradicijos sąvokos pasikeitimo pavyzdžių. Fenomenologų seniai vartojama laiko gylio metafora yra kaip tik tokia laiko sąvokos modifikacija, kuri leidžia susieti tradicijos patirtis su istorinio laiko suvokimu.

Pasaulis fenomenologijos teoretikams ne moksliškai išanalizuotas ir vėliau vėl susintetintas įsivaizduojamas daiktų ir procesų tinklas aplinkui mane, bet toks pasaulis, kurį patiriu kaip vientisą ir rišliai prasmingą savo veiksmų terpę. Kūno plonas greitas tem em farmacia patirtas pasaulis visada yra ir laikiškas; jo laikas patiriamas irgi ne kaip viena iš koordinačių, ne kaip dimensija, t.

Gyvenamojo pasaulio laiką patiriu ne tik kaip tvarkingą seką, nuoseklią tąsą, eigą ar atkarpą laikas yra galimas patirti kiekvienu momentu visas. Tinkama analogija su vandens, pavyzdžiui, ežero paviršiaus, matymu: pro paviršių matyti gelmė. Paviršiai perregimi skirtingai: nuo vandens telkinio ir nuo žvilgsnio perspektyvos priklauso, kiek, ko ir kaip matyti pro paviršių.

Pats paviršius yra neatskiriamas nuo to, ką per jį galima permatyti. Laikiškas gylis yra tokia laiko patirtis, kai dabarties įvykiai patiriami kaip būtent toks perregimas paviršius. Akivaizdu, kad tokia istorinio laiko samprata atsiranda ne skaitant istorinius tekstus, bet veikiau ištinka mus, kai esame susirūpinę tarsi kūno plonas greitas tem em farmacia dabartimi. Kaip vieną iš tokių fenomenologinių laiko sąvokos pasikeitimų galima nurodyti savitą Geschichte terminą vėlyvuose Martino Heideggerio veikaluose.

Jis neįprastas tuo, kad istorinį laiką siūlo suvokti ne kaip liniją vienas kitą keičiančių tuščių ar įvykiais užpildytų atkarpų, bet patirti kaip rezonansą tarp skirtingų nebūtinai dviejų epochų. Epochos nėra išvedamos viena iš kitos, nepavyksta jomis nukloti pokyčių tėkmės vagą. Žinoma, šioks toks perdavimas iš epochos į epochą yra. Tačiau šis perdavimas ne vingiuoja iš vienos epochos į kitą kaip jas visas jungiantis saitas, bet kiekvienąkart išnyra iš istorijos gelmių taip, lyg iš vieno šaltinio trykštų keletas versmių, palaikančių tėkmę, kuri visur yra, o kartu ir niekur nėra Heidegger Istorinis laikas, pasak M.

Heideggerio, patiriamas per atskirus supratimus, o ne kaip nuolat sąmonėje palaikoma grynoji forma ar schema. Šie atskiri supratimai yra intensyvesni laiko gelmės suvokimai, kai paviršius to, ką vadiname dabartimi tai gali būti veiksmas, kurį atliekame, nesvarbu, kiek jis truktų minutę ar keletą metųtampa daugiau ar mažiau perregimas efemeriškas; kai paviršiaus prasmingumą ima lemti ne jo paties formali charakteristika, bet tai, ką jis nurodo.

Tokio dabartyje 15 16 atliekamo veiksmo svarbą, teisingumą arba grožį daugiausia steigia per jo formalias charakteristikas prasišviečiantys ankstesni atlikimai. Tokiais intensyvesniais istorinio laiko patyrimais galima vadinti visus supratimus, kad bet kuris man svarbus veiksmas, kurį atlieku kad ir minėtas giedojimasturi ne tik tas su mano dabarties reikmėmis susijusias priežastis, kurias galiu suformuluoti ir suformuluoju kaskart jį atlikdama, bet ir mano individualią sąmonę pranokstančias priežastis.

Tai nėra tik, pavyzdžiui, ritualinių veiksmų bruožas; tai daugiau ar mažiau būdinga kiekvienam veiksmui, kuris kaip prasmingas kompleksiškas žmogaus judesys susiformavo iki man įsitraukiant į tokią gyvenimo, elgesio, mąstymo praktiką ir priklausys jai ir po to, kai nebepajėgsiu į ją įsitraukti. Toji sunkiau įvardijama priežastis yra noras būti labai savitoje jau nebegyvenančiųjų, gyvųjų ir dar negyvenančiųjų bendruomenėje ar tai būtų tautos, šeimos, ar religinė, profesinė, ar luomo bendruomenėpalaikyti jos egzistenciją.

Laiko gelmės patirtys yra intersubjektyvios laikas suvokiamas ne kaip tuščia forma, bet kaip kitų žmonių praeities ir ateities kitų bendrija taigi kaip tradicija, suteikianti tapatybės kriterijus.

Tradicija kaip tapatumo gairės Istorikas ir istorijos filosofas Jörnas Rüsenas teigia, kad istorinė sąmonė yra toks intelekto darbas, kurio tikslas yra paaiškinti ir per tai sušvelninti įtrūkį tarp kilmės ir ateities kaip tik šis plyšys yra vieta, kurioje formuojasi tapatybė Rüsen 1.

Pasak J. Rüseno, vien prisimenamų ar užfiksuotų įvykių seka įvykių vardijimu tas plyšys nepanaikinamas.

Kūno plonas greitas tem em farmacia mėginimas jį suvokti ir užlydyti yra pasakojimas. Taigi kalbėdamas apie intelekto darbą, J. Rüsenas čia kalba ne tiek apie svarstymus, skaičiavimus ar planavimą, bet visų pirma apie pasakojimą.

Iš tiesų savos tapatybės žinojimas daug dažniau artikuliuojamas veiksmu laikysena, poelgiu, veiklos pasirinkimu ir t. Patys įvairiausi veiksmai, nuo visiškai buitinių iki visiškai ritualinių, yra nuorodos į bendruomenę, su kuria per tą veiksmą save siejame. Negalėtume nieko veikti, nežinodami tos veiklos prasmės ir bendrų gyvensenos kriterijų. Tie kriterijai neturi būti ir retai būna išsakomi abstrakčiais samprotavimais ar deklaracijomis. Be to, kad kūno plonas greitas tem em farmacia veikla ir kūryba, jie nuolat pasakojami visokiausiose situacijose ir įvairiausiais pasakojimo žanrais.

Pasakojimas yra kitoks kalbėjimas negu aiškinimas ar samprotavimas. Kitaip nei diskursas, pasakojimas ne apsvarsto, apmąsto veiksmą, bet atskleidžia jo prasmę per kontekstą. Frankas Ankersmitas pasiūlo perskyrą tarp tapatybės ir individualumo, sakydamas, kad individualumas yra tipizavimo produktas, o tapatybė naratyvizavimo produktas Ankersmit Tipizuoti čia reiškia identifikuoti bet kurį daiktą, reiškinį ar žmogų taip pat ir save kaip tam tikro tipo atskirybę suvokti savo skirtingumą nuo kitos kultūros žmogaus, nuo kito laikotarpio žmogaus, galiausiai nuo bet kurio kito žmogaus ; o naratyvizavimas yra žingsnis toliau: pasakojant patvirtinami geriausias riebalų degintojas sukrauti su anavar ir kitiems visos prisiimamos veiklos principai.

Tipizavimas atskiria, naratyvizavimas jungia su kitais. Jungia ne tik žmones į bendruomenę, bet ir bendruomenes tarpusavyje, nes pasakojimas, kuris siužeto požiūriu yra tvarkingas, 16 17 bene visada pranoksta vienos kurios žmonių grupės nuostatas ir interesus.

Juo labiau naratyvizuojantis 1 yra pasakojimas, tuo jis universalesnis. Tapatybė kuriama ne atsiskiriant, bet prisijungiant; prisijungiant savo ruožtu ne pareiškimu ar momentiniu pasirinkimu, bet per ilgą veiklos ir gyvensenos principų mokymąsi. Pasakojimas yra svarbi šio mokymosi dalis: juo perduodamas ir palaikomas veiklos prasmingumas.

Be to, pasakojimas pats yra viešos savasties steigimo ir patvirtinimo veiksmas. Jei pasakojamas savo gyvenimo fragmentas, jo prasmės formavimo tvarka artima riebalų degintojų panikos priepuolis kurio kito žanro pasakojimams. Jei pasakojama sakmė, patvirtinamas asmeninis pritarimas tokiam gyvenamosios vietos įsisavinimui, kuris nuo seno praktikuojamas toje vietoje.

Jei pasakojama pasaka ar anekdotas, tada palaikoma ta moralinė, etinė ar estetinė tvarka, kurią jie nurodo. Traktuojant pasakojimą kaip veiksmą kaip kasdienį ar šventinį ritualą, įsiliejantį į nuolatinį tapatybės perartikuliavimo judesį, ima kitaip matytis ir tradiciją tiriančio etnologo ar folkloristo vaidmuo. Pasakojimo veiksmas kaip tradicijos perėmimo paradigma Jeigu tradicija pristatoma kaip stabilus vienąkart tiesa, neaišku kada, bet tai ir nesvarstoma susidaręs ir nekintantis tradicinių žinių blokas, kurį sudaro aiškiai apibrėžtos žinojimo sritys ir formos, tada visa tai fiksuojama siekiant išsaugoti.

Folkloru tada vadinamos tam tikrą nekintamą formą įgijusios, sakytiniu perdavimu perduodamos artikuliacijos. Liaudies dainos, stebuklinės pasakos tipiški tokių artikuliacijų pavyzdžiai, iki šiol dažnai laikomi pavyzdiniais folkloro modeliais.

Kitaip yra tada, jei tradicija laikomas žmogaus veiksmus motyvuojantis ir pateisinantis žinojimas, orientuotas ne į patvarių kalbinių raiškų išlaikymą, bet į lanksčių veiklos principų perėmimą, palaikymą ir perdavimą. Šis žinojimas yra naratyvinis savo struktūra: naratyvas yra toks kalbėjimas, kuriuo siekiama ne atspindėti tarpžmogiško santykio situaciją retrospektyviai, ne ją reflektuoti ir svarstyti, bet modeliuoti dabartyje steigiamą santykį. Kaip tik dėl to neįmanoma išmokti pasakoti skaitant, veikiau priešingai, kiekvienas, kuris mėgino sekti pasaką ar pasakoti anekdotą, žino, kad šis perkėlimas iš rašyto teksto į gyvą situaciją yra be galo komplikuotas.

Pasakojimas darbas su situacija, o ne su teksto prasmėmis. Fiksavimas yra toks tradicijos naratyvinio žinojimo tematizavimas, kuris panaikina veiksminį šio žinojimo pobūdį paverčia jį nuo asmens ir situacijos atsieta informacija ir pakeičia adresatą. Saugojimas, kuris, be abejonės, būtinas veiksmas, pakeičia saugojamų dalykų funkciją ir drauge jų prasmę. Žiūrint į pasaką vien kaip į jos tekstą, jos prasmė keičiasi. Žiūrint į dainą vien kaip į jos tekstą ir melodiją, neimant domėn dainavimo veiksmo specifikos, daina matoma nebe kaip santykio steigtis, bet kaip kūrinys, kurį galima atlikti.

Tuo tarpu akivaizdu, kad daina dainuojama kartu, arba dainuojama kam nors, galiausiai dainuojama menamam kam nors 1 Naratyvizuojantys pasakojimai, anot Haydeno White o, Northropo Frye aus ir kitų, yra tie pasakojimai, kuriuose maksimaliai paslėptas autorius su savo subjektyviais patyrimais ir vertinimais.

Labiausiai naratyvizuojantys tekstai yra tie, kuriuose, pasak H. White o, įvykiai vyksta patys perteikiamas pats jų vyksmas, o ne jų percepcija White 2; Frye 33 Pranoksta atverdamas juodviem dainą ar giesmę kaip veiksmą, pro kurio išorinius bruožus persimato istorinis laikas, susitelkiantis į intensyviai išgyvenamą dabartį taip yra ir tais atvejais, kai giesmė ar daina nėra sena estetinės patirtys, ypač muzikos, yra tie intersubjektyvūs dabarties suvokimai, kurie nurodo į laike pratęstą ir erdvėje išskleistą socialų kontekstą.

Taigi to veiksmo dainavimo rezultatas yra ne daina kaip melodijos ir žodžių junginys; rezultatas yra tas, kad santykis tarp veiksme dalyvaujančiųjų prasitęsia, tampa tuo universaliai teisingesnis, juo sklandesnis dainavimo veiksmas. Panašiai yra ir su autobiografiniais pasakojimais ar istorinių įvykių atsiminimais: jie taip pat gali tapti labai reikšmingi arba labai kvaili priklausomai nuo situacijos, kurioje pasakojami.

Kai jie redukuojami į tekstą, tada nieko nebereiškia pauzių ilgis, jų užsipildymas neva nereikšmingais veiksmais ir garsais, nieko nebereiškia nei šypsenos, nei žvilgsniai, nei rankų mostai, net intonacijos. Tačiau daug svarbiau už visa tai, kad nusitrina labai reikšmingas situacijos dalyvis klausytojas; klausytojas, kuris ir duoda užduotį juk akivaizdu, kad vienokią užduotį pateikia anūkas, kitokią kaimynas, dar kitokią pirmąkart užėjęs mokslininkas, sakysim, etnografas, istorikas ar sociologas.

Iš tikrųjų dėmesys pasakojimo situacijai, o ne vien fiksuotam pasakojimo rezultatui tekstui nėra visuotinė nuostata. Struktūrinės lingvistikos atstovai, kaip, pavyzdžiui, Roland as Barthes as, pasakojimo situacijos pasakojimu nebelaiko. Barthes as sutinka su tuo, kad pasakojimas priklauso nuo pasakojimo situacijos, visumos protokolų, pagal kuriuos naudojamasi pasakojimu, tačiau ištirti šią situaciją, kuri, esą, archajiškomis vadinamose visuomenėse yra patikimai užkoduota, o mūsų dienų visuomenėse visiškai atsitiktinė, jis nebelaiko savo, kaip pasakojimo tyrinėtojo, užduotimi Barthes Tuo tarpu sankirtoje su fenomenologija plėtojamuose pasakojimo tyrinėjimuose kaip tik ši pasakojimo situacijos analizė tampa atskaitos tašku.

Pasakojimo situaciją pirmiausia įsivaizduojame tokią, kurioje pasakotojas ir jo auditorija komunikuoja tiesiogiai. Tokia situacija skiriasi nuo, pavyzdžiui, tokios, kai skaitytojas komunikuoja su autoriumi per tekstą, ir nuo panašių. Skiriasi kaip tik tuo, kad tokioje gyvo pasakotojo ir auditorijos komunikacijoje būtinai ima diktuoti sąlygas santykis tarp komunikuojančiųjų.

Roy us Schaferis, tyręs pasakojimų, su kuriais susiduria psichoanalitikai, t. Tai, iš ko ji susiformuoja, yra pati dialogo situacija. Schaferis vadina pirmine istorija, kuri klostosi dabartyje: tai visada ir būtinai yra dabarties prasmės ar dialogo metu iškilę poreikiai Schafer Kitaip sakant, pasakojimo veiksmas ir jo kontekstas yra aktyvi terpė šiuo R.

Schaferio aprašomu atveju aktyviausias veiksnyso ne vien pasyvi aplinkybių apsuptis. Gyvą spontanišką pasakojimą reguliuoja besiklostantis vykstantis santykis tarp pasakotojo ir klausytojų, to santykio produkuojamos reakcijos ir poreikiai. Be to, besišnekantys žmonės paprastai nėra pasitraukę nuo visų savo rūpesčių: tuo metu kai jie kalbasi, jie 18 19 abu dar būtinai sprendžia ne vieną problemą, ar atsiradusią jų gyvenime tik neseniai, ar kamuojančią jau ilgą laiką.

Asmens higienai

Nepaisant to o gal kaip tik dėl topasakojimas nėra privačių pasakotojo pažiūrų ir įspūdžių išraiška. Tai, kas pasakojama, yra ir sava, ir vieša tuo pat metu. Todėl, grįžtant prie tradicijos fiksavimo, kuris visada yra gyvas besikuriantis santykis, o kartu savasties ir tapatybės steigimas bendravimo situacijoje, aišku, kad labai netikslu būtų tikėtis kokių nors objektyvių duomenų pateikimo.

Žmogus rodo mokslininkui etnografui visą gyvenimą saugotą daiktą, pavyzdžiui, skarą, ir sako, kad ją išaudė senelė, nors matyti, kad skara, kaip ir kitos tokios pat, austa prieš šimtmetį kurioje nors audimo dirbtuvėje. Tačiau tai aiškus savasties steigimas: mokslininkas reprezentuoja viešumą, kuri yra kitokia negu kaimo bendruomenė ar draugų būrys.

Mokslininkas yra priimamas kaip mediumas, per kurį atsiveriama visuomenei. Vadinasi, mokslininkui pateikiamas maksimaliai prasmingas gyvenimo paveikslas, net jei dėl tos vientisos ir pageidaujamos prasmės kai kurios detalės yra pildomos, kai kurios trinamos. Steigiama tokia savastis, kuri labiausiai atitinka to žmogaus įsivaizdavimą, koks turi būti ir kaip turi atrodyti žmogaus mikrokosmosas, nuo išorinio apipavidalinimo iki elgsenos, mąstysenos ir veiklos kriterijų.

Vienas svarbiausių fenomenologinės antropologijos principų yra nepasitikėjimas schemomis, grįstomis pažinimo kaip reprezentacijos samprata taip pat ir atitinkamu požiūriu į pasakojimą. Anot Michaelio Jacksono, žinojimas, pagal kurį žmogus gyvena, nebūtinai sutampa su žinojimu, kuriuo žmogus aiškina savo gyvenimą. Pasakojantis žmogus ir tyliai savo buityje besisukantis žmogus nėra tiksliai tas pats savęs paties patyrimo ir suvokimo požiūriu. Taip yra dėl to, kad joks pasakojimas nėra retrospektyviai peržiūrinėjamos ir tuo būdu artikuliuojamos patirtys ir veiksmai.

Taip pat joks pasakojimas nėra tik atsimenamo teksto pakartojimas, nieko tuo tekstu nesakant apie save tam, kuris klausosi. Pasakojimas, kaip jau daug kartų sakyta, pats yra veiksmas, kuris transformuoja tai, kas patirta, svorio metimas sustojo, kas suprasta, į dabar t.

Transformuojamas yra ne tiek pasakojamas praeities įvykis arba atsimenamas pasakojamosios tautosakos kūrinys, kiek intersubjektyvi situacija intersubjektyvių asmens laikysenų visuma. Skirtumas tarp tradicijos perėmimo ir fiksavimo Kai visa, kas gyvai kalbėta, vienu ar kitu būdu paverčiame tekstu, šis tekstas nebėra anos pokalbio situacijos dalis, jis yra priemonė kito ir visiškai kitokio bendravimo: užrašiusio mokslininko bendravimo su savo menama auditorija.

Lauko tyrimo metu užrašytas tekstas būtinai turi savo numanomą skaitytoją. Fiksuojant kuriamo teksto adresatas diktuoja fiksavimo pobūdį. Bet kuris užrašymas, surašymas ar įrašymas modeliuojamas atsižvelgiant į adresatą: fiksavimas yra ne sakytinio perdavimo perėmimas, bet adresato pakeitimas. Užrašyto teksto ar nufilmuotos situacijos 19 20 adresatas yra nebe pažįstamas ar artimas žmogus, nebe tiesioginiai palikuonys, bet anonimai. Jei išrenkami tam tikri kalbėjimo tipai ar kalbėjimo turiniai, jie būtinai turi numatytą jų kūno plonas greitas tem em farmacia.

Vienas iš dažniausiai pastarąjį šimtmetį beveik vien tik nereflektuotai numatomų panaudojimo būdų užfiksuotą veiksmą kalbėjimą, dainavimą ar kokį kitą paversti simboliais.

Tačiau pirmiausia tai, kas verčiama simboliu, turi būti artikuliuota vienoje plotmėje redukuojama į rašytinį tekstą, į ornamentą. Norisi paklausti, ar tokia redukcija nėra supaprastinimas kalbant, pavyzdžiui, apie juostą, kuri, be ornamento, turi ne tik spalvinius derinius tiriant šiuos daiktus, dažniausiai jie taip pat imami domėnbet ir storį, ilgį, tankumą, panaudojimo niuansus, priežastis, dėl kurių tas daiktas buvo saugomas, ir galiausiai priežastis ir būdą, kuriuo jis buvo parodytas ar atiduotas mokslininkui su visomis tos situacijos detalėmis.

Net jei visos šios detalės būna užfiksuojamos, jos vertinamos kaip pagalbinės, mažai reikšmingos; tuo tarpu ornamento tyrinėjimas atveria tokias prasmes, apie kurias tos juostos savininkė net jei ji yra autorė nieko nė neįtarė. Panašiai atsitinka ir su į tekstus ir į melodijas redukuotu folkloru, ir su kitais tradicijos elementais. Svarbiausia iš viso to, kas dingsta tiriant tradicijos elementus, yra pati tradicija kaip sãvitos ir nenykstančios laiko suvoktys, įvykstančios veiksmų, kuriais tradicija reaktyvuojama ir perteikiama, metu.

Tradicinis žinojimas nėra fiksuotų artikuliacijų prisiminimas, bet veiksmo prasmių, jo motyvų žinojimas.

Plaukų priežiūra

Tradicijos perėmimas nėra išoriškas veiksmo pakartojimas, bet prasmės pratęsimas. Savo ruožtu prasmės supratimo judesio pakartojimas yra tos prasmės atnaujinimas, kartu ir pakeitimas: jos suaugimas su dabarties situacija.

Kasdienius veiksmus pagrindžiantis motyvuojantis ir pateisinantis žinojimas orientuotas ne į patvarių kalbinių išraiškų išlaikymą, bet į lanksčių veiklos principų perėmimą, palaikymą ir perdavimą. Kalba, kalbėjimas čia visada išvien su veiksmu kalbėjimas yra ne išgyventos ar įsivaizduotos situacijos at-spindys ar aprašymas, bet situacijos dalis.

Kasdienių ar šventinių veiksmų prasmės išmokstamos kartojant patį veiksmą, o ne įsimenant jo verbalinį apibūdinimą. Nei sriubos virimas, nei pasakos sekimas abu šie veiksmai vienodai neredukuojami į jų at-pasakojimą. Tuo tarpu užfiksuota pasaka visada yra atpasakojimas vien dėl to, kad pati sekimo situacija panaikinta, o kaip tik ji su visais niuansais yra perimama kaip tradicija.

Veiksmo perdavimo specifika tokia, kad perduodamas parodomas, persakomas ar kompleksiškai perteikiamas yra būdas kaipo ne duomenys apie. Šis būdo perdavimas, veiksmo prasmių perdavimas ir jų perėmimas yra tradicija: perduodamos nefiksuotos ir nefiksuojamos reikšmės. Būdas yra išskaitomas labiau iš pasakojimo situacijos negu iš pasakojimo teksto reikšmių. Lyotard as naratyviniu žinojimu, jo perimamumu vadina kaip tik šią būdo perėmimo tvarką, kuri aiškiai skiriasi nuo mokslo duomenų perimamumo ir plėtojimo.

Socialinį saitą ji konstruoja ne tik iš pasakojimų reikšmės, bet iš paties perpasakojimo akto. Gali atrodyti, kad pasakojimai nurodo į praeitį, tačiau iš tikrųjų jų referentas yra iš to paties laiko, kuriame vyksta 20 21 perpasakojimo aktas Lyotard 58 Bendruomenės, pagrindine kompetencijos forma pasirinkusios naratyvumą, nėra koks nors benykstantis ir itin retas reiškinys.

Priešingai naratyvinis savasties modelis iki šiol funkcionuoja kaip svarbus tapatybės formavimo būdas tai plačiai aptarinėjama tema filosofiniuose bei sociologiniuose tekstuosetačiau kiek sunkiau pastebima, kad naratyvumas iki šiol, taip pat ir Vakarų visuomenėse, yra bendrumo steigimo priemonė. Tradicija yra pasakojimu palaikomas žinojimas, kaip elgtis, mąstyti ir veikti, šis žinojimas, kaip toks, nenyksta, bet jis nėra ir pastovus; jis kinta, tačiau kinta išlaikydamas kaitos principus struktūrą.

Tradicijos sąvokos redukavimas į praėjusių epochų ir tvarkų reliktus dabartyje yra priešinga pozicija todėl, kad ieškant reliktų ignoruojama tradicija kaip struktūrinė kaita, kaip procesas. Tai, kad nepastebimos šiuolaikinės įvairių tradicinių žanrų versijos, nėra vienintelis ir didžiausias pastarojo požiūrio steigiamas nesusipratimas; kur kas blogiau, kad tradicijos kaip kultūrinio tęstinumo vyksmas suvokiamas neretai ir mokslininkų pateikiamas kaip pasibaigęs kaip istorinė praeitis, kuri atgyja tik akademinėse intertekstinėse diskusijose.

Jei tradicija yra naratyvinis žinojimas, tada vargu ar jis gali nykti. Naratyvumas galbūt kiek kūno plonas greitas tem em farmacia iš meninės kūrybos žanrų, tačiau pasakojimas, kaip veiksmų pagrindimo tvarka, neturi kas jį pakeičia. Frankas Kermode as pastebi, kad Aristotelio aprašytas ir įdiegtas pasakojimo modelis su aiškia pradžia, kulminacija ir pabaiga traukiasi atsirandant fikcijų formų įvairovei fabula nebėra būtina fikcijos žanro tvarka Kermode 64, 67 Tačiau Jensas Brockmeieris, remdamasis ne kabinetiniais literatūros tyrinėjimais, bet antropologiniais autobiografinių pasakojimų tyrimais, daro išvadą, kad šis ir panašūs F.

Kermode o teiginiai galioja vien profesionalios grožinės literatūros srityje. Užrašyti ir neužrašyti neprofesionalūs pasakojimai ir toliau pasakojami fabulomis. Brockmeieris tai aiškina tuo, kad gyvenimas, papasakotas kaip tikras gyvenimas, pirmiausia turi būti prasmingas prasmingas būtent konvencine prasme, ir jis toks turi būti ir nesėkmių, pralaimėjimų ar atsitiktinumų atvejais.

O prasmingas jis būna tada, jei, pavyzdžiui, pasakojamas vieno iš tradicinių siužetų žanro rėmuose, pagal nustatytus pasakojimo pavyzdžius, kurie yra tie patys kiekvienoje kultūroje. Nors moderno ir postmoderno literatūros, kino, teatro, muzikos ir kitų menų naratyvinėse konstrukcijose įvyko milžiniškas šuolis, siužetų požiūriu mes ir šiandien tebegyvename konvencinės išminties amžiuje, apsikasę stereotipiniais romansais, televiziniu muilu, nekrologais, komiksais, asmenų ir įvykių pristatymais Brockmeier, Carbaugh Tai nėra tik prisirišimo prie tam tikros pasakojimo formos išraiška; veikiau taip yra todėl, kad siužetas yra galiojančios moralės patvirtinimo arba paneigimo, t.

Žmonės įprasmina savo gyvenimus siužetais. Siužetas fabula, mythos bendrabūvio ar tiesiog susikalbėjimo, susitarimo galimybės karkasas. Svarbiausias pasakojimo tikslas nėra suteikti informaciją net jei jos prašoma.

Tai matyti klausant istorinių ar autobiografinių pasakojimų. Dėl siužeto sutvirtinimo ar pakeitimo naikinamos vienos pasakojimo detalės, kuriamos kitos. Ir ne vien smulkios detalės pasakojime, patiekalai greitai numesti svorio ištisi įvykiai gali dingti iš bendruomenės sakytinės tradicijos gyvos bendruomeninės atmintiesjei tik jie neatitinka konvencinės išminties, neturi jokio santykio su nuolat naratyviai patvirtinamais gyvenimo principais.

Tai nuolat pabrėžia antropologas M. Jacksonas: Nors pasakojimai kyla iš individualios patirties, tačiau pasakojimui vertę suteikia ne individo, bet bendruomenės patvirtinimas Jackson Pasakojimo, į viešą įvykį transformuojamos individualios patirties, prasmė yra intersubjektyvi. Prasmė, kurią galima jungti su kitomis, jai bendramatėmis prasmėmis konfigūruojamomis steigiant bendrą prasmęjokiu būdu nėra susiformavusi praeityje ir dabartyje tik išdėstoma.

Taigi ta keista situacija, kai tyrinėtojas yra tarsi viešumos kaip visuomenės atstovas visuomenė jo ausimis klauso, jo akimis stebi, jo skonio receptoriais ragauja ir t. Tai veiksmas, kuris keičia visus jo dalyvius: pasakotojas čia nėra tik perteikėjas, o klausytojas nėra tik fiksuotojas.

Išvados Pasakojimas, apie kokį čia kalbėta, yra ne tiek savų patirčių pateikimas viešumai, kiek savo gyvenamojo pasaulio vientisumo formavimas, ar, kitaip sakant, intersubjektyvios terpės sukūrimas ar atkūrimas. Tai įvyksta ne vien dėl naratyvinės prasmių komponavimo struktūros; pasakojimo turiniai taip pat prisideda prie šios funkcijos išpildymo. Tai, kas pasakojama, pasakojimo turinys susijęs su kuria nors bendruomeniškumo problema. Viešas gyvenimo dramas tyręs antropologas Victoras Turneris teigia, kad socialinė drama pasakojama ne dėl įdomios įvykių kompozicijos ir ne dėl konkrečių moralės normų perteikimo įvykių prasmėmis ir jų jungtimis, bet dėl vienos ar kitos su socializacija susijusios problemos Turner Kitaip sakant, pasakojimo situacijos prasmė pranoksta pasakojimo kaip teksto bendrą prasmę.

Toks pasakojimo traktavimas gerokai skiriasi nuo naratologinio tekstų aiškinimo, tačiau kaip tik toks traktavimas reikalingas gyvam bendruomenėje cirkuliuojančiam pasakojimui, jo motyvams ir funkcijoms tirti. Pasakojimas neturi reikalų su pasauliu kaip tokiu su pasauliu kaip kosmologijos mokslo objektu, nebent su jo percepcija; viskas, kas pasakojama, pasakojama apie asmenį bei tarpasmeninius saitus.

Skaityti, aišku, ji nemokėjo. Kai aš jai papasakojau, kad atplaukiau rytą iš Ar galite numesti kietus pilvo riebalus pašto laivu, ir kad nieko burnoj neturėjau, ji man davė dar vieną apelsiną, kurį surijau nenuluptą, o antroji moteris tučtuojau kūno riebalų nuostolių priežastis iš pintinės ir pavaišino mane keliais frutta di mare2, ku­ riuos suvalgęs pajutau baisiausią troškulį.

Ar esama Anakapryje viešbučio? Ne, bet Anarela, la mog­ lie del sagrestano3, galinti man pasiūlyti puikaus ožkos sūrio ir stiklą puikaus vyno iš paterio dono Dionizijaus, savo dėdės, vynuogyno, un vino meraviglioso4. Be to, dar esanti La Bella Margherita, apie kurią aš, aišku, girdėjęs, kaip ir apie tai, kad jos teta ištekėjusi už un lord inglese5. Ne, to aš nežinojęs, bet nepaprastai norįs susipažinti su Gražiąja Margerita.

Pagaliau užlipome paskutiniąją septyni šimtai septynias­ dešimt septintąją pakopą ir praėjome pro skliautinius vartus, kur iš uolos tebekyšojo didžiuliai geležiniai įtvarai, likę nuo pakeliamojo tilto.

Atsidūrėme Anakapryje. Po mūsų kojomis plytėjo visa Neapolio įlanka, apjuosta Iskijos, Pročidos, pinijų prižėlusio Pozilipo, - balta juosta tviskėjo Neapolis, iš Vezuvi­ jaus kilo rausvas dūmelis, Sorento lygumą gaubė Sant Andželo 'K anauninkas it.

K n y g a a pi e S a n M i k e lę 19 kalno šešėlis, o toliau bolavo vis dar snieguoti Apeninai. Tie­ siai virš mūsų galvų, prigludusi prie stačios uolos kaip erelio lizdas, stūksojo apirusi koplytėlė. Skliautinis stogas buvo įg­ riuvęs, bet didžiuliai mūro luistai, sudėti pagal keistą simet­ rišką tinklinį raštą, tebelaikė erdinčias sienas. Vynuogyne žemiau koplytėlės senis kasė gilias vagas jau­ niems vynmedžiams. Vynuogynas esąs jo, kaip ir štai tas namukas, - jis pats jį pasistatęs iš likusių nuo Roba di Timberio akmenų ir plytų, kurios mėtėsi jo sode.

Marija Laiškininkė papasakojo jam viską, ką žinojo apie mane, ir meistras Vinčencas pakvietė mane pasėdėti jo sode ir išgerti stiklą vyno. Pažvelgiau į namuką ir koplytėlę, ir ma­ kūno plonas greitas tem em farmacia širdis ėmė taip smarkiai plakti, jog vos begalėjau kalbėti. Bet senoji Marija pasakė, kad aš geriau padaryčiau, jei pir­ miau nueičiau su ja ir pavalgyčiau, kitaip nieko nerasiu; al­ kio ir troškulio verčiamas, kad ir nenoromis, turėjau paklau­ syti jos patarim o.

Pamojau ranka m eistrui V inčencui ir pasakiau, kūno plonas greitas tem em farmacia netrukus grįšiu. Perėjom keletą tuščių gatvelių ir sustojom nedidelėje aikštėje. Stai Gražioji Margerita! Ji padėjo prieš mane didžiulę lėkštę makaronų, atsisėdo šalia ir šypsodama ėmė smalsiai mane apžiūrinėti. Išgėriau į parroco sveikatą, į jos svei­ katą ir į sveikatą jos juodaakės sesers, gražiosios Džulijos, - ji prisėdo prie mūsų, atnešusi apelsinų, kuriuos m ačiau ją raškant sode.

Jų tėvai mirę, o brolis Andrea esąs jūrininkas Dievas žino, kur jis dabar!

Laiku susigriebiau išgerti į tetos sveikatą, nes paskui jau nieko nebesuvokiau - pamenu tik, kad dangus buvo žydras kaip safyras, klebono vynas - raudonas kaip rubinas, o šalia sėdėjo auksaplaukė besišypsanti Gražioji Margerita.

Ak, tasai presto ritorno! Pasukau atgal tuščiomis gatvelėmis, stengdamasis eiti kaip galima tiesiau į savo tikslą. Buvo šventa siestos valanda visas kaimas miegojo. Saulės nutviekstoje aikštėje nebuvo nė gyvos dvasios. Bažnyčia buvo uždaryta, tik už pravirų munici­ palinės mokyklos durų mieguistai ir monotoniškai gaudė ty­ loje galingas kanauninko dono Natalės balsas. K n y g a a pie S a n M i k e lę 21 O žemėliau gatvelėje stovėjo didinga romėnų matrona.

Tai buvo pati Anarela, ir ji draugiškai pamojo man ranka, kviesdama užeiti. Kodėl aš nuėjęs pas Gražiąją Margeritą, o ne kūno plonas greitas tem em farmacia ją? Argi aš nežinąs, kad visame kaime nesą geresnio sūrio kaip jos c a c c i a c a v a l l o Kai dėl vyno, tai visi žiną, kad parroco vynas nė iš tolo negalįs lygintis su paterio dono Dionizijaus vynu.

Bet kai Džokonda, besišypsanti šeimininkės duktė, įpylė man antrą stiklą iš naujo butelio, nebeliko jokių abejonių. Taip, dono Dionizijaus vino bianco buvo visų geriausias! Jis gražus kaip sodri saulės šviesa, skanus kaip dievų nektaras, o Džokonda, pilanti vyną į tuščią mano stiklą, panaši į jaunąją Hebę.

Argi aš jums nesakiau? Ą Taip, iš tikrųjų vynas buvo stebuklingas, nes staiga ėmiau taip laisvai ir taip nuostabiai sklandžiai kalbėti itališkai, jog motina su dukterimi leipo juokais. Pajutau didelę simpatiją donui Dionizijui; m an patiko jo vardas, patiko jo vynas, mielai būčiau su juo susipažinęs. Nieko nesą lengvesnio! Šį vakarą jis turįs sakyti bažnyčioje pamokslą alle Figlie di Maria5.

Jis atmintinai žinąs visų kankinių ir visų šventųjų vardus ir net buvęs Romoje pabučiuoti popiežiui rankos. O ji ar buvusi Romoje? O Neapolyje? Tik vieną kartą, savo vestu­ 1 Sūrio rūšis.

Čia jums n e k leb on o vynas it. Marijos dukterim s it. Kapryje esą pilna di gente malamente1. Pasakiau Anarelai viską žinąs apie Kaprio šventąjį patroną: ir kiek jis padaręs stebuklų, ir koks jis puikus - visas išlietas iš sidabro. Stojo nejauki tyla. O kai dėl stebuklų, tai juos galima suskaičiuoti ant pirštų, tuo tarpu šventas Antonijus, Anakaprio patronas, padaręs jų daugiau kaip šimtą.

Altro che San Costanzo! Geroji Anarela taip tvirtai tikėjo stebuklingąja švento Antonijaus galia, jog griežčiau­ siai atsisakė paimti iš manęs pinigų.

F O L K L O R E S T U D I E S XXXV

La Madonna vi accompagni! K art­ karčiais jis pakeldavo kūno plonas greitas tem em farmacia marmuro nuolaužą ar gabalą raudono tinko ir mesdavo per mūrinę tvorą. Atsisėdau ant sudužusios raudono granito kolonos šalia nau­ jojo savo bičiulio.

Telaim ina jus šven ta s A ntonijus! Telydi jus M adona! K n y g a apie S a n M i k e lę 23 Prie mano kojų višta kapstė žemę, ieškodama sliekų, ir staiga priešais išvydau monetą. Pakėliau ir iš karto pažinau taurią Augusto galvą. Meistras Vinčencas pasakė, kad ji nesanti verta nė skatiko.

Tebeturiu tą monetą ir dabar. Meistras Vinčencas pats vienas užveisęs sodą ir pats savo rankomis pasodinęs kiekvieną vynuogienoją ir figmedį. Sunkus darbas, pasakė jis, rodydamas dideles pūslėtas ran­ kas. Visa žemė čia esanti pilna roba di Timberio, visokių kolo­ nų, kapitelių, statulų nuolaužų ir teste di cristiani2, ir jis turėjęs visą tą šlamštą iškasti ir išvežti, prieš sodindamas vynmedžius. Kolonas jis suskaldęs ir pasidaręs sodo laiptus, o marmuro ga­ balai, aišku, pravertę namo statybai, bet visa kita jis išmetęs į prarają.

Ir vis dėlto jam nusišypsojusi laimė: po pat savo namu iš ne­ tyčių aptikęs didelę požeminę menę raudonomis sienomis kaip anas štai gabalas po persiku. A nt jų buvę pripiešta dau­ gybė cristiani, tutti spogliati, ballando come dei pazzi3 su gėlėmis ir vynuogių kekėmis rankose.

Jis keletą dienų dirbęs, kol nugrandęs tuos paveikslus ir ištinkavęs sienas, bet dar ne tiek būtų triūsęs, jei būtų reikėję susprogdinti uolą ir pasidaryti naują cisterną, gudriai šyptelėjęs, pasakė meistras Vinčencas. Jis jau senstąs ir nebegalįs tinkamai prižiūrėti vynuogyno, o jo sūnus, gyvenantis žemyne su dvylika vaikų ir trimis karvėmis, kalbinąs jį parduoti namą ir persikelti pas jį. Mano širdis vėl pradėjo smarkiau plakti.

O koplyčia irgi esanti jo? Ne, ji nie­ kam nepriklausanti, ir sklindančios kalbos, kad joje vaidena­ si. Jis pats vaikystėje matęs aukštą vienuolį, persisvėrusį per parapetą, o kažkokie jūrininkai, lipdami vėlai vakare laiptais, girdėję skambinant koplyčios varpus.

Taip esą dėl to, paaiški­ no meistras Vinčencas, kad Tiberijus, kai čia stovėję jo rū­ mai, fatto ammazzare Gesù Cristo, liepęs nužudyti Jėzų Kristų, ir nuo to laiko prakeikta Tiberijaus vėlė retkarčiais grįžtanti 1Dieviškasis tėvas Augustas bt. Žm onių krikščionių galvos it. Taip pat sklindančios kalbos, kad jis dažnai pasiverčia didele juoda gyvate.

Vienuoliai buvę nužudyti plėšiko, vardu Barbarosa, kuris užpuolęs salą ir išsivežęs savo laivais vergijon visas moteris, pasislėpusias anoje štai pilyje ant kalno, todėl ją ir vadina Castello Barbarossal. Jam visa tai papasakojęs tėvas Anselmas, atsiskyrėlis, m o­ kytas žmogus ir, be to, jo giminaitis; ir dar jis pasakojęs apie anglus, kurie pavertę koplyčią tvirtove ir savo ruožtu buvę nužudyti prancūzų.

Prancūzai, toliau kalbėjo jis, pastatę prie koplyčios didelę patranką ir apšaudę Kaprio kaimą, kuris buvęs užimtas anglų. Po to prancūzai pavertę koplyčią parako sandėliu - štai ko­ dėl žmonės ją tebevadiną La Polveriera2. Dabar, aišku, belikę vien griuvėsiai, bet jam tat labai pravertę: jis iš ten pasiėmęs bemaž visus akmenis sodo sienai. Perlipau per sieną ir siauru takeliu užkopiau prie koplyčios.

Visas vidus sulig žmogaus ūgiu buvo užverstas įgriuvusio skliauto druzgais, sienos apraizgytos gebenių ir laukinių sausmedžių, tarp iškerojusių mirtų ir rozmarinų linksmai žaidė šimtai driežų kartkarčiais jie sustodavo ir sunkiai kvėpuodami žiūrėdavo į mane žvilgančiomis akimis. Iš tamsaus kampo, nesudrumstusi tylos, pakilo pelėda; didelė gyvatė, miegojusi saulės atokaitoje ant mozaikinių terasos grindų, iš lėto ištiesė juodus rangus ir, grėsmingai šnypšdama įsibrovėliui, įšliaužė į koplyčią.

Galbūt išties niūraus seno imperatoriaus dvasia tebegyveno griuvėsiuose toje vietoje, kur kadaise stovėjo didinga jo vila? K n y g a apie S a n M i k e lę 25 Pažvelgiau į puikiąją salą po savo kojomis.

Posted in: Durti psoriazę amžinai by AnTikA

Kaip jis galėjo apleisti šią vietą ir pasitraukti į kitą, dar neprieinamesnę vilą tarp rytinių uolų, kuri ir dabar tebeturi jo vardą ir kurioje jis pra­ leido trejus paskutiniuosius savo gyvenimo metus?

Kokia drąsi svajonė pri­ vertė taip smarkiai plakti mano širdį, kai prieš valandėlę meist­ ras Vinčencas pasakė, jog sensta ir jau pailso ir kad jo sūnus prašąs parduoti namą? Kokia klaiki, pašėlusi mintis šmėstelėjo man galvoje, kai jis atsakė, kad koplyčia niekam nepriklau­ so? O kodėl ne man? Kodėl aš negalėčiau nusipirkti meistro Vinčenco namo, kodėl negalėčiau sujungti koplyčios su na­ mu vynuogienojų girliandomis, kiparisų alėjomis ir kolona­ domis, ant kurių rymotų baltos lodžos su marmurinėmis dievų statulomis ir bronziniais imperatoriais ir Aš užsimerkiau, kad nedingtų puikioji vizija, ir pamažu tik­ rovė išsklido svajonių prieblandoj.

Salia manęs stovėjo aukšta figūra, apsisiautusi prabangia mantija. Laikas man nieko n e ­ reiškia. Prieš du tūkstančius metų aš stovėjau čia pat, kur mudu stovim dabar, šalia kito žmogaus, kurį čia buvo atvedęs jo likimas, kaip tave atvedė tavo likimas. Jis neprašė laimės kaip tu, jis prašė ramybės ir užsimiršimo ir vylėsi rasiąs juos čia, nuošalioje saloje.

Aš pasakiau kainą, kurią jam teks su­ mokėti: amžių amžiams gėdos dėme paženklinti nesuteptą sa­ vo vardą. Jis sutiko ir sumokėjo. Vienuolika metų gyveno jis 26 A x e l M unthe čia su keliais ištikimais draugais, didžiai garbingais ir tauriais vyrais. Dukart bandė grįžti į savo rūmus Palatino kalne. Du­ kart jam neužteko drąsos, niekuomet daugiau jo nebeišvydo Roma.

Daivobet psoriazės galvos odos kūdikis

Jis mirė, grįždamas namo, savo bičiulio Lukulo viloje, aname štai iškyšulyje. O prieš mirtį paliepė, kad jį nugabentų neštuvais į galerą, kuri turėjo nuvežti jį atgal į jo salą. Aš negalėsiu gy­ venti, neturėdamas gailesčio, jei man lemta tapti gydytoju. Bet kol ateis tas laikas, ilgus metus matysi iš čia, kaip leisis saulė, palydėdama giedras laimės dienas, ir kaip tekės mėnulis kiekvieną žvaigždėtą svajonių naktį.

Jis uždėjo ranką man ant peties, ir lengvas šiurpas perėjo per mano kūną. Mano atostogos pasibaigė, šį vakarą turiu grįžti ir imtis savo kasdienio darbo toli nuo šios puikios šalies. Be to, aš nemoku galvoti. Sumokėsiu bet kokią kai­ ną. Bet kaip aš nusipirksiu šį namą, juk mano rankos tuščios? Aš nieko neišmanau apie a r c h ite k tū r ą. Kokį norėtum pasirinkti stilių?

Kodėl ne gotišką? Man patinka gotika, jos blandžios šviesos, šiurpus slė­ piningumas.

• Все .
• Kūno riebalų deginimo papildai
• Он не собирался идти в Изумрудный город.
• Psoriazinis pustulinis palmoplantaris sukelia ryklę
• Ar pooping daug jums prarasti svorį

Nereikia man viduramžių prieblandos! Mano na­ mas turės būti atviras saulei ir vėjui, ir jūros balsui - kaip graikų šventovė. Ir visur daug šviesos, šviesos, šviesos! Saugokis šviesos! Per didelė šviesa ken­ kia mirtingųjų akims! Bet kur aš visa tai rasiu? Neįkaino­ jami tolimų amžių lobiai užkasti po vynmedžiais, po koplyčia ir po namu. Senojo imperatoriaus kojos kadaise žengė spalvo­ to marmuro plytomis, kurias senas sodietis tavo akivaizdoj mėtė per sodo sieną.

Sunaikinta freska su šokančiais faunais ir bakchantėmis, apsikaišiusiomis gėlių vainikais, kažkada puošė jo rūmų sienas.

Žiūrėk, - jis parodė pirštu į skaidrias jūros gel­ mes tolimoje bedugnėje. Norėjau tučtuojau šokti nuo skardingos uolos į jūros gel­ mes ir ieškoti savo kolonų.

• Заметив удивление на моем лице, Синий Доктор расхохотался (смех у них выражается последовательностью смешанных цветовых импульсов) и поспешно заверил меня, что внезапная гибель от голода не является основной причиной смертности среди октопауков.
• Prarasti riebias sėkmės istorijas
• "Мы вместе перенесли атаку армады ракет.
• F O L K L O R E S T U D I E S XXXV - PDF Free Download
• Prarasti riebaluotas rankas ir nugarą

Kur aš rasiu sfinksą? Jis atsivežė tą sfinksą nuo Nilo krantų savo sodui papuošti. Iš rūmų beliko krūva akmenų, bet žemės gelmėse tebemiega sfinksas. Ieškok, ir tu jį surasi. Tik per plauką išvengsi mirties, kol jį atsigaben­ si, bet vis tiek pasieksi savo tikslą. Aš žinau viską. Iš kur tu šitai žinai? Nes aš sužinojau, kad čionykščiai draugiški žmonės, nemokantys nei skaityti, nei rašyti, yra daug laimingesni už mane, nors aš iš pat vaikys­ tės gadinu akis, siekdamas žinių.

Kaip ir tu, sprendžiant iš to, ką pasakei. Tu didis eruditas, tu atmintinai moki Tacitą. Tu pažįsti Vokietiją? Atidžiau į jį įsižiūrėjau. Jo laikysena ir elgesys buvo tikro aristokrato, ir tik dabar pastebėjau kardą po raudonu ap­ siaustu, o šaižus jo balso skambesys man pasirodė jau kažkur girdėtas. Juk jūsų pavardė Sulig tais mano žodžiais Kaprio bažnyčios varpai ėmė skam­ binti Ave M aria. Pasisukau į jį - jis buvo dingęs. Studento kambarys Avenir viešbutyje, vis­ kas užversta knygomis - stalai, kėdės ir grindys, o ant sienos išblukusi Kaprio fotografija.

Rytais Salpetrijero, Otel Djė ir La Pitjė palatose vaikštau nuo lovos prie lovos, skaitau vieną po kito žmogaus kančių knygos skyrius, parašytus krauju ir ašaromis. Popiečiais sek­ cijinėse salėse, Medicinos mokyklos auditorijose ar Pastero instituto laboratorijose nustebusiomis akimis tiriu pro mik­ roskopą nematomo pasaulio paslaptis, tuos mažyčius pada­ rus, kurie nulemia žmogaus gyvenimą ir mirtį.

O paskui be­ miegės naktys Avenir viešbutyje, neįkainojamos darbo naktys, besistengiant įveikti atkaklius faktus, pažinti būdingus su­ trikimų ir ligų požymius, visa tai, ką sukaupė ir atrinko visų pasaulio šalių stebėtojai, - kaip tai būtina ir kaip to maža, jei nori tapti gydytoju. Vasaros atos­ togos - Šen Mišelio bulvaro kavinės ištuštėjusios, Medici­ nos mokykla uždaryta, auditorijos ir laboratorijos dykos, kli­ nikos apytuštės. Bet nėra atostogų žmonių kančioms ligonių palatose, nėra jų ir Mirčiai.

Nėra atostogų ir Avenir viešbu­ tyje; jokių pramogų, nebent retkarčiais pasivaikščiojimas po Liuksemburgo sodo liepomis ar atokvėpio valanda, kupina nepasotinamo džiaugsmo, Luvro muziejuje. Be draugų. Be šuns. Net be meilužės. O aš - be jokios Mimi! Taip, laimingi mano draugai galėjo gyventi savo malonumui - vakarais sėdėti kavinėse ir tuščiai plepėti, juoktis, mylėti. Jų guvus lotyniškas protas dirbo kur kas greičiau negu mano, jų mansardoje ant sienos nekabėjo išblukusi Kaprio nuotrauka, kuri juos akstintų, jų nelaukė brangaus marmuro kolonos po Palazzo di Mare1smėliu.

Saitas prakaitas išmušdavo kaktą, širdis kone apmirdavo iš baimės. Įsmeigęs akis į nubluku­ sią Kaprio nuotrauką ant sienos, tariausi matąs, kaip ji vis labiau ir labiau blanksta, nyksta slėpiningoje ir mįslingoje mig­ loje, kol nebelikdavo nieko, tik vos įžiūrimas sarkofagas, po kuriuo palaidota svajonė Tada pasitrindavau įskaudusias akis ir vėl įnikdavau skai­ tyti, genamas pašėlusio įniršio, tarsi prie tikslo lekiantis lenk­ tynių žirgas, pajutęs pentinų dūrius į kruvinus šonus.

Taip, tai buvo lenktynės, lenktynės dėl prizų ir trofėjų. Draugai pradė­ jo statyti už mane kaip už favoritą, net pats Metras Cezario galva ir erelio žvilgsniu sakė kūno plonas greitas tem em farmacia manyje kylančią žvaigždę kiek žinau, tai buvo vienintelis kartas, kai profesorius Sarko apsiriko, nustatydamas diagnozę, o aš juk daugelį metų įdė­ miai stebėjau to neklystančio žmogaus sprendimus Salpetrijero palatose ir jo priimamajame Šen Zermeno bulvare, kur suplaukdavo pacientai iš viso pasaulio.

Toji klaida man bran­ giai atsiėjo. Ji atėmė iš manęs miegą ir beveik - regėjimą. O gal, tiesą pasakius, ir ne beveik, kol kas dar neaišku. K n y g a apie S a n M i k e lę 31 apie žmogaus smegenis daugiau negu bet kas kitas, - jog kurį laiką tikėjau, kad jo tiesa.

Genamas troškimo pateisinti pra­ našavimą, nepaisydamas nuovargio, miego ir net alkio, iš pas­ kutiniųjų įtempdavau visas proto ir kūno fibras, stengdama­ sis bet kuria kaina nugalėti. Nebevaikštinėjau daugiau po Liuksemburgo sodo liepomis, nebedykinėjau Luvre.

Nuo ryto ligi vakaro kvėpavau ligoninės palatų ir auditorijų tvaiku, nuo vakaro ligi ryto - nesuskaitomų papirosų dūmais tvankiame Avenir viešbučio kambaryje. Egzaminas ėjo po egzamino, - de­ ja, taip greitai, kad iš jų nebuvo jokios naudos, - sėkmė lydė­ jo sėkmę.

Darbas, darbas, darbas! Pavasarį turėjau gauti di­ plomą. Laimė visur, ką tik paliesdavo mano ranka, pastovi, stulbinanti, kone kraupi laimė. Jau buvau išstudijavęs žmo­ gaus kūno, to nuostabaus mechanizmo, sandarą, dam ų jo ra­ tukų darbą, kai jis esti sveikas, sutrikimus susirgus ir tą galu­ tinį suirimą, kuris vadinamas mirtimi.

Jau buvau susipažinęs kone su visomis ligomis, kurios prirakina sergančiuosius prie patalo ligoninių palatose. Jau buvau išmokęs valdyti aštrius chirurginius instrumentus, kad galėčiau vienodu ginklu ko­ voti su negailestingąja priešininke, kuri su dalgiu rankoje vi­ sąlaik - bet kurią dienos ir nakties valandą - klaidžiojo po palatas, kiekvieną akimirką pasiruošusi kirsti.

Išties, atrodė, kad Ji galutinai įsikūrė čia, niūrioje senoje ligoninėje, kuri tiek šimtmečių buvo kančių ir skausmo prieglobstis. Kartais, aklo įniršio pagauta, Ji kaip beprotė įsiverždavo palaton, smog­ davo į dešinę ir į kairę, jauniems ir seniems, iš lėto pasmaug­ davo vieną auką, nuplėšdavo tvarstį nuo atviros žaizdos kitai, ir kraujas išbėgdavo iki paskutinio lašo. Kartais aprimusi ir tyli Ji prisėlindavo pirštų galais ir kone švelniu rankos prisi­ lietimu užspausdavo akis kitam nelaimingajam, ir jo veidą kūno plonas greitas tem em farmacia šypsena, kai Ji nueidavo.

Mano pareiga buvo neleisti Jai prisiartinti, bet aš dažnai nė nepajusdavau, kaip Ji Pritykindavo. Tik maži vaikai prie motinos krūtinės pajusda­ vo Jos artum ą ir krūptelėję nubusdavo, šaukdami veriamu skausmo balsu, Jai praeinant pro šalį. Ir dažnai senos vienuo­ 32 Axel M unthe lės, visą gyvenimą praleidusios palatose, laiku pastebėdavo Ją sėlinant ir suskubdavo prinešti prie lovos kryžių.

Pradžioje, kai Ji pergalingai stovėdavo iš vienos lovos pusės, o aš bejėgiškai - iš kitos, mažai Jos tepaisydavau. Tuomet man rūpėdavo tik gyvybė; žinojau, kad mano paskirtis baigia­ si, kai Ji imasi darbo, ir tik nugręždavau veidą nuo nelemtos savo kolegės, nesitverdamas apmaudu dėl pralaimėjimo.

Bet, labiau su Ja suartėjęs, ėmiau vis atidžiau Ją stebėti ir, juo dažniau Ją matydavau, juo labiau trokšdavau Ją pažinti ir su­ prasti. Pradėjau suvokti, kad Ji turi savo darbo paskirtį lygiai kaip ir aš, kaip ir aš turi atlikti savo užduotį, kad mes, šiaip ar taip, draugai, - kuomet kova dėl žmogaus gyvybės pasibaigia ir Ji nugali, geriau be baimės pažvelgti kits kitam į akis ir likti bičiuliais.

Vėliau atėjo net toks laikas, kai ėmiau manyti, kad Ji vienintelis mano draugas, kai ilgėjausi Jos ir kone mylėjau, nors atrodė, kad Ji manęs nė nepastebi. O, jei būčiau mokėjęs skaityti niaurų Jos veidą! Ko tik nebūčiau iš Jos sužinojęs! Kiek Ji būtų užpildžiusi spragų mano menkame žmonių ken­ tėjimų pažinime!

Juk tik ji viena buvo perskaičiusi paskutinį skyrių, kurio trūko visuose mano medicinos vadovėliuose, skyrių, kuriame viskas išaiškinama, kuriame būna įspėtos vi­ sos mįslės ir atsakyta į visus klausimus! Bet kodėl Ji buvo tokia žiauri. Ji, galėjusi būti tokia švelni? Kaip Ji galėjo viena ranka atimti tiek jaunų gyvybių, o antrą­ ja suteikti tiek ramybės ir laimės? Kodėl Ji taip iš lėto smaugia vieną auką, o kitą parmuša tokiu greitu smūgiu? Kodėl taip ilgai kovoja su kūdikio gyvybe, o senio gyvybei mielaširdingai leidžia užgesti per miegą?

Summary Summary 36 Lina Būgienė. Summary 92 Povilas Krikščiūnas. Ar varijuoja grandininiai laiškai?

Ar jos paskirtis ir bausti, ne tik žudy­ ti? Ar Ji ne tik budelis, bet ir teisėjas? Ką Ji daro su tais, ku­ riuos nužudo?

Ar jie nustoja gyvenę, ar tik užmiega? Kur Jinai juos deda? Šiandien Ji laimi, bet ar Jos per­ galė galutinė?

1. Asmens higienos priemonės internetu pigiau (43) - Savelt
2. Plaukų priežiūros priemonės Internetu pigiau - Savelt
3. Sveiki įpročiai greitai numesti svorį
4. El mejor riebalų degintojas del mercado
5. Она повернулась к Николь.
6. Обо всем, что случилось .

Kas bus tikrasis nugalėtojas - Ji ar Gyvybė? Bet ar išties mano misija pasibaigia, kai prasideda Josios? Ąr man reikia nusigręžti nuo akių, kurios maldauja mane padėti, kai būdai numesti svorį gulint seniai užkąstas žadas? Ar aš turiu paleisti tuos virpančius pirštus, įsikibusius į mano ranką kaip skenduolis į šiaudą?

Aš buvau nugalėtas, bet ne nuginkluotas, mano ran­ kose tebebuvo galinga smogiamoji jėga. Ji turėjo amžinojo mie­ go taurę, bet ir aš turėjau savo taurę, kurią man patikėjo ma­ loningoji Motina Gamta. Ar tuomet, kai Ji pamažu varvina savo gėralą, negalėčiau įpilti savojo, m ielaširdingai p a ­ verčiančio kančią ramybe, agoniją - miegu?

Argi ne mano pareiga palengvinti mirtį tiems, kuriems negalėjau išsaugoti gyvybės? Senoji vienuolė man buvo sakiusi, kad tai baisi nuodėmė, kad tokia buvusi valia visagalio Viešpačio, kurio išmintis mums nesuvokiama, kad juo daugiau skausmo jis kam teikiąs mir­ ties valandą, juo daugiau jis tam atleisiąs paskutiniojo teismo dieną.

Net švelnioji sesuo Filomena priekaištingai žiūrėdavo į mane, kai aš, vienintelis iš savo kolegų, prieidavau su morfi­ jaus švirkštu prie lovos, kūno plonas greitas tem em farmacia nuo jos pasitraukdavo senasis ka­ pelionas, suteikęs paskutinį patepimą. Tuomet dar visose Paryžiaus ligoninėse galėjai matyti jas, geraširdes, pasiaukojančias Šen Vensen de Polio vienuolyno seseris su dideliais baltais gobtuvais.

Kryžius tebekabėjo ant sienos kiekvienoje palatoje, o kapelionas kas rytą tebelaikė mišias prie nedidelio altoriaus Šventos Klaros palatoje. Vy­ resnioji, ma mère1, kaip visi ją vadindavo, dar kas vakarą, varpams skambinant Ave Maria, aplankydavo visus ligonius. Tuomet dar nebuvo įsiliepsnoję ginčai dėl ligoninių supasaulietinimo, ir paklaikęs balsas dar nebuvo pradėjęs šaukti: «Salin kunigus!

Šalin kryžių! Lauk vienuoles! Kad ir kaip gaila, netrukus jos turėjo apleisti ligonines. Be abejo, vienuolės turėjo trūkumų. Be abejo, jų rankos buvo labiau M ano motina pranc. Tačiau jų mintys buvo taurios, o širdys tyros, jos aukodavo visą savo gyvenimą darbui, nereikalaudamos už tai nieko - tik kad joms būtų leista melstis už savo globotinius. Net pikčiausi priešai niekuomet nedrįso menkinti jų pasiau­ kojimo ir neišsenkamos kantrybės.

Tuomet buvo kalbama, kad vienuolių slaugytojų liūdni, niūrūs veidai, kad joms daugiau rūpi gelbėti sielas, o ne kūnus, kad jų lūpoms labiau įprasti nuolankumo, o ne vilties žodžiai. Bet tai buvo perdėm klai­ dinga nuomonė.

Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko. Vieni ją vadino autobiografija, kiti gydytojo prisiminimais. Kiek pats galiu spręsti, čia n ei tas, nei tas. Savo gyvenimo istorijai papasakoti man tikriausiai nebūtų prireikę penkių šimtų puslapių, net jeigu nebūčiau praleidęs liūdniausių ir nuotykingiausių skyrių.

Priešingai, tos vienuolės, ir senos, ir jaunos, visuomet būdavo nuotaikingos ir patenkintos, kone linksmos, mėgo pokštauti ir juoktis kaip vaikai ir, kas nuostabiausia, mokėjo užkrėsti savo linksmumu kitus. Joms buvo svetima bet kokia nepakanta. Tikintieji ar netikintieji - visi joms buvo lygūs. Atrodė, kad iš gailesčio pastariesiems jos net labiau rūpinasi jiems padėti ir niekuomet neįsižeidžia, girdėdamos jų keiksmus ir burnojimą prieš Dievą.

Man jos visos buvo ne­ paprastai geros ir malonios. Jos puikiai žinojo, kad aš ne jų tikėjimo, kad nevaikštau išpažinties ir nesižegnoju, praeida­ mas pro mažąjį altorių. Pradžioje vyresnioji lyg ir bandė at­ versti mane į tikėjimą, kuris ją paskatino paaukoti savo gyve­ nim ą kitiems, bet veikiai paliko ramybėje, gailiaširdiškai palingavusi seną galvą.

Net mielas senasis kapelionas neteko bet kokios vilties mane išganyti, kai pasakiau, jog mielai su juo pasiginčyčiau, ar esama skaistyklos, bet kad griežtai atsi­ sakau tikėti pragarą ir kad kiekvienu atveju esu pasiryžęs duoti visą dozę morfijaus mirštantiesiems, jeigu jų agonija pernelyg žiauri ir ilga. Senasis klebonas buvo šventas žmogus, bet su­ gebėjimu ginčytis nepasižymėjo, ir veikiai mudu visam laikui atsisakėme diskutuoti šiuo klausimu.

Jis žinojo visų šventųjų gyvenimus ir pirmasis man papasakojo gražiąją legendą apie šventą Riebalų degikliai kuriuose yra dmaa, kurios vardu pavadinta viena palata. Taip pat jis pirmasis atskleidė man nuostabius bruožus švento Pran­ K n y g a apie S an M i k e lę 35 ciškaus Asyžiečio, visų dangaus ir žemės paniekintųjų ir ap­ leistųjų bičiulio, kurį jisai taip mylėjo ir kuris ilgainiui tapo ir mano bičiuliu visam gyvenimui.

Bet daugiausia mane išmokė sesuo Filomena, tokia jauna ir graži su baltais augustinų vie­ nuolės naujokės rūbais, nes ji išmokė mane mylėti Dievo Mo­ tiną, į kurią pati buvo panaši. Šventoji sesuo Filomena! Po dvejų metų mačiau, kaip ji Neapolyje mirė cholera. Net Mir­ tis nedrįso jos subjauroti. Ji nuėjo kūno plonas greitas tem em farmacia dangų tokia, kokia buvo.

Brolis Antuanas, kiekvieną sekmadienį ateidavęs į ligoninę groti vargonais mažojoje koplyčioje, buvo ypač artimas mano bičiulis. Tuo metu man tai buvo vienintelė proga pasiklausyti muzikos, todėl retai ją tepraleisdavau - juk aš taip mėgau mu­ ziką!

Kad ir nematydamas seserų, kurios giedodavo, susėdusios prie altoriaus, lengvai atskirdavau skaidrų ir tyrą sesers Filo­ menos balsą.

Kūčių dieną brolis Antuanas smarkiai peršalo, ir Šventos Klaros palatoje ligoniai pašnabždomis pasakojo kits ki­ tam didžią paslaptį, kad vyresnioji ilgai tarėsi su senuoju kape­ lionu ir, gelbėdama padėtį, leido man vargonuoti vietoj jo. O daugiau tais laikais negirdėdavau jokios muzikos, tik dukart per savaitę vargšas senasis donas Gaetanas ateidavo pagroti išklerusia savo ryla po m ano balkonu prie Avenir viešbučio.

Taip pat ir mano bičiu­ liams vargingame Italų kvartale, kurie spietėsi aplink blėsAk, kaip mirtis vis delsia Priglobti sielą alsią! Atėjo diena, kada toji liūdna m e­ lodija tapo tinkamu akompanimentu ir mano paties mintims, kai sėdėdavau, įnikęs į knygas Avenir viešbutyje, neturėda­ mas drąsos pažvelgti į akis naujai dienai, kai viskas atrodyda­ vo niūru ir beviltiška, o Kapris išblukusioje nuotraukoje - be galo tolimas.

Tuomet krisdavau ant lovos, užmerkdavau skau­ dančias akis, ir netrukus šventas Antonijus padarydavo nau­ ją stebuklą. Užmiršęs rūpesčius, skriedavau į žavingąją savo svajonių salą. Besišypsanti Džokonda paduodavo stiklą dono Dionizijaus vyno, ir kraujas galinga versme vėl suplūsdavo į išvargusias mano smegenis.

Pasaulis buvo puikus, aš buvau jaunas, pasiruošęs kovoti, įsitikinęs, kad nugalėsiu. Meistras Vinčencas, vis dar plušantis savo vynuogyne, modavo man ranka, kai kopdavau taku anapus jo sodo į koplytėlę. Pasėdėdavau valandžiukę terasoje, apkerėtas nuostabaus grožio, žvelgdamas į salą, nusidriekusią man po kojomis, klaus­ damas save, kaip, po galais, man pavyks užkelti į uolos viršūnę raudono granito sfinksą.

Darbas išties sunkus.

Mari luz rodriguez psoriazė

Bet aš, žinoma, viską lengvai įveiksiu - ir pats vienas! Išaušdavo nauja diena, rūsčiai žvelgdama pro langą į sva­ jotoją. Atmerkdavau akis, šokdavau iš lovos, su šypsena pa­ sveikindavau atėjūnę ir, griebęs knygą, vėl sėsdavau prie sta­ lo. Paskui atėjo pavasaris ir numetė į mano balkoną pirmą bulvaro kaštonų žiedelį.

Tai buvo ženklas. Išlaikiau egzami­ ną ir išvažiavau iš Avenir viešbučio su taip sunkiai įsigytu diplomu kišenėje - jauniausias Prancūzijoje medicinos dak­ taras. Priima nuo 2 iki 3. Dieną naktį nesiliovė skambėjęs durų varpelis - skubūs iškvie­ timai, laiškai, vizitai.

Telefonas, tas baisus ginklas dykinėjančių moterų rankose, dar nebuvo pradėjęs pragaištingo puolimo, kėsindamasis į kiekvieną pelnyto poilsio valandą. Į priimamą­ jį veikiai prisirinkdavo visokio plauko pacientų, daugiausia sergančių nervais; dominavo gražioji lytis. Nemažai buvo li­ gonių, tikrų ligonių. Aš įdėmiai klausydavau kūno plonas greitas tem em farmacia pasakojimų ir be galo kruopščiai juos apžiūrėdavau, nes tikėjau galįs bet kuriuo atveju jiems padėti.

Apie tuos ligonius man nesinori čia kalbėti. Galbūt ateis diena, kai teks ir apie juos kai ką papasakoti. Daugelis buvo visai sveiki ir nebūtų susirgę, jei nebūtų į mane kreipęsi. Daugelis tik buvo įsikalbėję sau ligą. Visa tai man buvo nauja, nes, be ligoninės, neturėjau jokio patyrimo, o ten tokiems niekams nėra laiko, ir aš pridaryda­ vau aibę klaidų.

Vėliau, geriau pažinęs žmogaus prigimtį, išmo­ kau teisingiau elgtis su tokiais pacientais, bet mes nelabai tesutardavome. Jie baisiai nusimindavo, kai pasakydavau, kad atrodo sveikai, veido spalva gera, bet tučtuojau vėl atsigauLigonis su popierėliu pranc.

Tokiais atvejais m ano diagnozė dažniausiai būdavo tokia: besaikis pyragaičių ir saldumynų valgymas dieną ir per sunkūs pietūs vakare. Turbūt tai buvo teisingiausia diagnozė iš ano meto mano praktikos, bet ji n e ­ turėjo jokio pasisekimo. Niekas nenorėjo apie tai girdėti, nie­ kam ji nepatiko. Visi žavėjosi apendicitu. Apendicitas tu o ­ met turėjo didelę paklausą tarp pasiturinčių žmonių, ieškančių sau ligos.

Visos nervingos damos sirgo apendicitu - jei ne tikru, tai bent įsikalbėtu, ir jis labai joms pravertė, taip pat ir jas gydantiems daktarams. Todėl ir aš pamažu tapau apendi­ cito žinovu ir dažnai nuo jo gydydavau, nors ne visuomet sėk­ mingai. Bet kai pasklido gandas, kad Amerikos chirurgai pra­ dėjo kam paniją už apskritai visų apendiksų pašalinim ą Jungtinėse Valstijose, mano pacientų, sergančių apendicitu, ėmė grėsmingai mažėti.

Mano apendiksą! Bet jų apendiksai visai sveiki. Aš tai puikiai žinau, nes dukart per savaitę juos apžiūrinėju. Ne, aš kategoriškai atsisakau! Tai buvo maloni liga - apsaugota nuo chirurgo peilio, patenkinan­ ti visų skonį ir pasireiškianti bet kurią akimirką - tereikėdavo jos užsigeisti. Niekas nežinojo, nei kada ji prasideda, nei kada baigiasi.

Aš žinojau, kad kai kurie įžvalgūs mano kolegos jau buvo išbandę kolitą, gydydami savo pacientus, ir, beje, labai sėkmingai, bet man laimė dar nebuvo nusišypsojusi. Viena iš paskutiniųjų mano pacienčių, kurias gydžiau nuo apendicito, buvo, jei neklystu, grafienė X, pasiųsta pas mane K n y g a apie S a n M i k e lę 39 Sarko - bent taip ji pasisakė.

Jis tikrai kartais atsiųsdavo man pacientų, ir aš, aišku, būčiau visomis išgalėmis stengęsis tai damai padėti, net jeigu ji ir nebūtų buvusi tokia graži. Iš pradžių ji nežinojo, ar serga apendicitu, nežinojo to ir Monsieur le Docteur lui-même, bet netrukus jinai jau bu­ vo įsitikinusi, kad tai tikrai apendicitas, o aš - kad tikrai ne. Kai neapdairiai ėmiau taip tiesiai jai ir pasakiau, ji labai susi­ jaudino.

Profesorius Sarko sakęs, kad aš būtinai nustatysiąs, kas jai yra, ir padėsiąs, o dabar štai Ji ėmė raudoti, ir man labai jos pagailo. Ji tučtuojau liovėsi verkusi. Šluostydamasi dideles akis, drą­ siai tarė: - Aš galiu viską pakelti, aš tiek daug esu iškentėjusi. N e­ bijokite, aš neverksiu.

Kas man yra? Jos akys, nors tai atrodė neįmanoma, pasidarė dar didesnės. Aš visuomet maniau, kad tai ne kas kita, kaip kolitas! Nė kiek neabejoju, kad jūsų tiesa! Sakykit, o kas yra kolitas?

Aš, aišku, iš apdairumo į šį klausimą neatsakiau, nes ir pats, kaip, beje, ir visi tais laikais, šito nežinojau. Bet pasa­ kiau, kad kolitas ilga ir sunkiai pagydoma liga. Tai buvo tie­ sa. Grafienė meiliai man nusišypsojo.

O jos vyras tvirtinąs, jog kūno plonas greitas tem em farmacia tik nervai! Ji pasakė, kad negalima gaišti, ir norėjo tuoj pat pradėti gydytis, tad mudu susitarėme, kad ji lankysis Viljė aveniu dukart per savaitę. Ji atvyko rytojaus dieną, ir net aš, Pačiu ponu daktaru pranc. Jai ką tik sukakę dvidešimt penkeri. O atėjusi ji vien tam, kad sužinotų, ar kolitas užkrečiamas.

Taip, labai. Vos tik ištariau tą žodį, bem atant supratau, kad ši jauna būtybė kur kas protingesnė už mane. Gal aš galįs pasakyti grafui, kad jiems nederėtų miegoti viename kambaryje?

Patikinau ją, kad tai anaiptol nebūtina, kad aš, nors ir netu­ riu garbės pažinti grafo, esu tikras, jog jis neužsikrės. Apsikrėsti gali tik tokie pernelyg jautrūs ir nervingi žmonės kaip ji. Bet aš juk, aišku, nelaikąs jos nervinga, užprotestavo gra­ fienė, neramiai nužvelgusi didelėmis akimis kambarį.

O aš galįs ją išgydyti? Įsivaizduok, brangioji, aš sergu kolitu! A š taip džiaugiuosi O gal jį reko­ mendavo Sarko? Šiaip ar taip, jam pasakiau, jog mane atsiuntė Sarko, bent būsiu tikra, kad jis man skirs daugiau laiko ir dėme­ sio.

Tavo tiesa, jis labai protingas, nors toks ir neatrodo. A š jau rekomendavau jį visoms savo bičiulėms, neabejoju, kad jis padės mano brolienei, kuri vis dar guli po to, kai pargriuvo ir taip smar­ kiai susitrenkė pas Tave, šokdama kotiljoną. Esu tikra, kad jai kolitas! Gaila, brangioji, kad nepasimatysime rytoj pas Zozefiną, bet aš jau parašiau jai, kad sergu kolitu ir jokiu būdu negalėsiu atvažiuoti pietų.

Ak, jeigu ji galėtų juos atidėti iki poryt! Tave mylinti Ziuįjeta. Man ką tik dingtelėjo mintis, geriausia klizma numesti svorio švedui reikėtų dirstelėti į Tavo uošvę, kuri taip kenčia dėl savo kurtumo. A š puikiai žinau, kad markizė nebenori matyti gydytojų - kas gi to nori? Né kiek nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tikroji jos negando priežastis - kolitas. Mielai pasikviesčiau daktarą kurią dieną pietų, jei Tau pavyktų įkalbėti markizę papietauti pas mus, suprantama, e n p e t i t c o m i t é 1.

Zinai, jis nustatė, kad man kolitas, tik pažvel­ gęs į mane pro akinius. Be to, aš noriu, kad su juo susipažintų mano vyras, nors jis, kaip ir tavo uošvė, nemėgsta daktarų. PsA yra uždegiminis procesas, galintis pažeisti daugelį sąnarių. Psoriazinis sakroilijitas, spondilitas siejamas su HLA-B27 antigenu, tačiau pastarasis ryšys mažesnis nei sergant ankiloziniu spondiloartritu.

Psoriaze sergantiems pacientams artritą skatinamaisiais veiksniais gali. Jos sukelia uždegimą ir per greitą odos ląstelių dalijimąsi. Normaliai odos ląstelės subręsta ir pasišalina nuo odos paviršiaus per dienų. Sergant psoriaze odos ląstelės subręsta per dienas ir nepasišalina nuo odos paviršiaus, kūno plonas greitas tem em farmacia kaupiasi suformuodamos į žvynelius panašias struktūras. Recentemente, tratei uma pessoa com problemas de pele apenas com florais, com um resultado ótimo.

A questão dessa pessoa incluía apenas um forte sentimento de estresse por conta de uma questão originalmente familiar — não estava onde queria estar fazendo coisas que não queria fazer. Enquanto não podia resolver, receitei para ela uma fórmula baseada em [ ]. Ant odos yra tikslūs kraujo lašai, kuriuos sukelia dermos pilvapulinių pūslelių traumos.

Patologinei būkle būdingas padidėjęs bėrimas mechaninės ar. Psoriaze sergantiems pacientams artritą skatinamaisiais veiksniais gali būti traumos traumuoto sąnario, piršto, entezės vietoje atsiranda uždegimasbakterinė arba virusinė infekcija pvz. Palmoplantaarinen pustuloosi pustulosis palmoplantaris, PPP on krooninen, aaltomaisesti oireileva ihotauti, jonka oireena on kämmenien ja jalkapohjien sameat tihuxiyy.

Palmoplantaarinen pustuloosi kuuluu samaan tautikirjoon kuin psoriaasi 1, ja siihen on ilmeisesti jonkin verran perinnöllistä. Psoriazinis spondilitas - dažnai kartu su periferinių sąnarių pažeidimais. Jam būdingas skausmo atsiradimas juosmens stubure ir vėlesnis perėjimas prie viršutinių skyrių krūtinės ir gimdos kaklelio.

Čia yra laukas ir sąnariai tarp slankstelių ir šonkaulių. Psoriazinio artrito simptomai. DELFI - Helicobacter pylori yra infekciją organizme sukelianti bakterija, ypatingai greitai pasklindanti organizme, ypač jei nusilpusi žmogaus imuninė sistema. Mes turime griežtas įsigijimo gaires ir susiejamos tik su geros reputacijos žiniasklaidos svetainėmis, akademinių tyrimų institucijomis ir, jei įmanoma.

Visų pirma, geriausia dieta yra vegetariška, reikėtų valgyti daug šviežių vaisių ir daržovių. Kuo daugiau termiškai neapdorotų daržovių suvalgysite per dieną, tuo greičiau pajusite rezultatus. A psoríase é uma doença de pele crônica que provoca manchas vermelhas, escamas secas e coceira na pele. Veja tudo o que precisa saber sobre essa doença, desde os sintomas, até os principais tipos, causas e tratamento. Rev Med São Paulo. Pasaulinės psoriazės dienos proga Lietuvos sveikatos mokslų universitete LSMU vyko respublikinė konferencija, kurioje buvo aptartos žvynelinės psoriazės gydymo problemos.

Su šio universiteto Odos ir venerinių ligų klinikos vadove prof. Skaidra Valiukevičiene kalbėjomės apie tai, kaip palengvinti sergančiųjų gyvenimo kasdienybę. Kasos veiklą blogina piktnaudžiavimas alkoholiu, riebus maistas, persivalgymas. Kad sutrikusi kasos veikla, įspėja skirtingo stiprumo ir trukmės skausmai viršutinėje pilvo dalyje ir kairėje pusėje po šonkauliais jie gali pereiti į nugarą ; taip pat apetito ir svorio mažėjimas, dažnas pykinimas ar net vėmimas, sutrikęs tuštinimasis, bendras silpnumas.

Pustulosis palmoplantaris er en kronisk sygdom, men der ses ofte vekslende aktivitet i sygdommen. Er pustulosis palmoplantaris farligt? Det er en ufarlig, men ofte meget indgribende hudsygdom, da den kan vanskeliggøre almindelig aktiviteter i hverdagen, fx kan det gør ondt går du går.