Jokio smarkumo lietus negalėjo būti į darbą neišėjimo priežastis. Pavasariop tuos berželius atveždavo į Ust-Lochčimą. Bacevičiaus kūrinius be manęs įvertinimo. Tai samdomi užsieniečiai. Buvo vasara. Jis sąrašą, komisija paprašydavo atlikti kūri- išimčių ta prasme, kad jeigu žmogus būčiau nesijaudinęs prieš bet kokį viešą L.
Rusija turėjo atiduoti Lenkiją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą ir Užkaukazę, taip pat paskelbti, kad Ukraina yra nepriklausoma respub- lika. Ji prarado žemes, kurių bendras plotas sudarė km2. Čia gyveno 25 proc. Be to, Vokietija įgijo daug ekonominių privilegijų, dėl kurių dauguma rangovų tapo nebepavaldūs sovietinei valdžiai.
Kai visuomenei tai tapo žinoma, Rusiją sukrėtė pasipiktinimo aud- ra. Daugybei politinių veikėjų, nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų, Leninas tapo nepakenčiamu žmogumi. Žmogumi, kuris paže- mino Rusiją. Todėl Fanė Kaplan nusprendė jį nušauti. Tačiau ji veikė ne viena. Buvo 14 asmenų socialistų-revoliucionierių karinės organizacijos narė. Organizacijos tikslas — likviduoti aukštus bolševikų vadus.
Visų pirma planavo pasikėsinti prieš užsienio reikalų komisarą Levą Trockį. Manė, kad būtent šio žmogaus žuvimas bus didelis smūgis bolševizmui. Tačiau dėl ne visai aiškių aplinkybių pasikėsinimas prieš Trockį neįvyko. La- biausiai tikėtina, kad sąmokslininkams nepavyko nustatyti, kur galėtų Trockį užklupti. Tada buvo nuspręsta užmušti Leniną, kuris buvo leng- viau pasiekiamas, nes penktadieniais susitikdavo su darbininkais.
Reikė- jo tik iš anksto sužinoti, kur Leninas sakys kalbą. Grigorijus Semionovas, karinės organizacijos vadovas, padalijo Mask- vą į 4 rajonus. Į kiekvieną išsiuntė po du žmones — stebėtoją ir ginkluo- tą sąmokslininką. Kai stebėtojas sužinos, kur atvyks Leninas, turi pra- nešti sąmokslininkui. Šis turėjo laukti centriniame rajono punkte ir, ga- vęs pranešimą, vykdyti užduotį. Pirmasis bandymas pasikėsinti rugpjūčio ąją nepavyko, nes neiš- laikė egzekutoriaus nervai ir jis nesiryžo šauti į Leniną, kalbėjusį Poli- dr praeivis omaha ne svorio metimas muziejuje.
Įsiutęs Semionovas išmetė sąmokslininką iš organi- zacijos, o užduotį nušauti Leniną pavedė Fanei Kaplan, nes laikė ją ryž- tingesne. Netrukus organizacijos nariai sužinojo, kad Leninas susitiks su darbininkais šiaurinėje Maskvos dalyje. Semionovas išsiuntė ten du la- biausiai patikimus teroristus. Darbininką Novikovą, kuris eilę metų da- lyvavo anarchistų judėjime, bei Fanę Kaplan. Novikovas sužinojo, kad Leninas atvyks į Grūdų biržą. Fanė Kaplan laukė Serpuchovo aikštėje.
Rankinėje turėjo pistoletą brauningą su tri- mis šoviniais. Neaišku, kas pasakė Kaplan atvykti į Grūdų biržą. Kal- bėjo su Sergiejumi Gilu, bet prasibrauti iki Lenino jai nepavyko. Vėliau, gavusi Novikovo pranešimą, nuvažiavo į Michelsono gamyklą. Kai Leni- nas išėjo iš pastato, Novikovas, simuliuodamas kritimą, užblokavo duris ir sulaikė minią. Tai sudarė geresnes sąlygas veikti Fanei Kaplan. Iššo- vusi visus tris šovinius, sąmokslininkė instinktyviai metėsi bėgti.
Žinojo, jog netoliese laukia puskarietė, kuri turėjo nuvežti ją į saugią vietą. Kitą dr praeivis omaha ne svorio metimas nusprendė nebėgti ir pasiduoti į ją besivejančių žmonių rankas. Leninas nusprendė pasigailėti Fanės Kaplan, kad ji, būdama kalėji- me, galėtų įsitikinti, jog sovietų valstybė klesti.
Lenino nurodymas nebuvo įvykdytas. Labiausiai tikėtina, kad dėl tero- ristės protinio sutrikimo pagalvota, jog kalinė negalės įvertinti sovietų Rusijos laimėjimų ir suprasti, kokią baisią klaidą padarė, nusprendusi nušauti žmogų, kuris tiek daug davė Rusijai. Kremliaus apsaugos vadas, buvęs jūrininkas, pavarde Malkovas, gavo įsakymą nužudyti Fanę Kaplan.
Be teismo, be nuosprendžio. Nuvedė ją į siaurą kiemą prie vieno Kremliaus pastato, kur buvo automobilių stovėjimo aikštelė. Įjungė automobilių variklius, kad jų gausmas nustelbtų moters riksmą. Vėliau jis prisiminė: — Į automobilį! Griežtai įsakiau. Parodžiau automobilį, stovintį prie įėjimo į siaurą skersgatvį.
Kaip grūdinosi plienas. Tokia buvo esmė. Tikroji Opperputo pavardė bu- vo Pavelas Ivanovičius Sieljanovas. Jis buvo Visos Rusijos ypatingo- sios komisijos kovai su kontrrevoliucija, sabotažu ir spekuliacija Ce- ka agentas.
Susipažino su dau- geliu žmonių, kovojusių prieš bolševizmą už Rusijos ribų, įkalbino juos vykti f Maskvą. O ten jie buvo areštuoti ir nužudyti. Jis nulėmė ir Savinkovo likimą. Svarbi sovietų slaptosios policijos operacija bai- gėsi visiška pergale Leninas manė, jog naujai bolševikų vyriausybei nereikės policijos, nes milijonai darbininkų ir valstiečių saugos naujos valstybės gerovę ir tei- singumą.
Jie be jokio vargo susidoros su saujele išnaudotojų, nesutin- kančių su naujosios valdžios reikalavimais. Toji utopija greitai sudužo į šipulius. Didelė dalis visuomenės bolševikų nerėmė. Spalio revoliucija buvo tik valstybės perversmas, nuvertimas nepopuliarios vyriausybės.
- Rokiškyje turgus.
- Просто серьезное нарушение сердечной деятельности.
- Deginimo 8 riebalų degintojų apžvalgos
- Gali riebalų nuostolių išgydyti pcos
- Tas Žiaurus Amžius | PDF
- Kas greičiau degina pilvo riebalus
Vyriausybės, kuri nesugebėjo vesti karo veiksmų, nesugebėjo milijonams žmonių duoti duonos. Labai greitai tapo aišku, jog bolševikai neišlaikys valdžios savo ran- kose, eidami legaliu keliu. Rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą, kurie įvy- ko m. Visoje Rusijoje iš 36 milijonų balsavusių žmonių už Steigiamąjį susi- rinkimą pasisakė tik 9 milijonai, t. Tai davė naujai valdžiai mandatus parlamente.
Daugumą balsų, arba vie- tų, gavo revoliuciniai socialistai. Pasiūlymas buvo atmestas, nes dauguma deputatų svarbiausiu Steigia- mojo susirinkimo uždaviniu laikė konstitucijos tvirtinimą. Kitą dieną bol- ševikų vyriausybė Steigiamąjį susirinkimą paleido. Įėjimą į posėdžių salę saugojo kareiviai, kurie neįleido deputatų.
Taip prasidėjo sovietinės Ru- sijos parlamentinio valdymo žlugimas. Atkreipkime dėmesį į datas: rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą, ku- Bolševikų agitacinis automobilis mėty rinkimų metu riuos bolševikai pralaimėjo, įvyko metų gruodžio 8 dieną.
Vyksta karas — žmogus prieš žmogų, kova iki pergalės. Gyvenimas arba mirtis! Leninas nebūtų radęs geresnio teroro aparato organizatoriaus. Vienas iš Lenkijos karalystės ir f Lietuvos socialdemokratų organizacijos įkūrėjų m. Po m. Po revoliucijos pergalės : iki metų vadovavo politinei policijai. Teroras, kurį atskleidė, buvo pagrindinis veiksnys, leidęs bolševikams išlaikyti valdžią savo rankose.
Po Lenino mirties, parėmė Staliną, atsisakęs kovos į aukščiausią postą valstybėje. Į jo vadovaujamą Ceka dr praeivis omaha ne svorio metimas vis nauji nariai, plėtėsi jos struktūros. Gyventojams sekti išskirtas slaptasis politinis departamentas, kitas slaptasis departamentas veikė kariuomenės daliniuose, atskiri skyriai kontroliavo transportą ir ryšius.
Pačiam Dzeržinskiui atėjo į galvą mintis, jog čekistus reikia auklėti nuo mažens. Tuo tikslu įsteigė našlaičių prieglaudas, surinko vaikus ir auklėjo juos taip, kad vėliau jie galėtų dirbti žvalgybininko darbą. Į mo- kymo programą įtrauktas auklėtinių dalyvavimas Nuimtųjų kankinimuo- se, kurie po metų gruodžio buvo masiškai taikomi tardymų metu. Vienas Ceka vadas, Morozas, gyrėsi: — Nėra mūsų gyvenime kampo, į kurį nežvelgtų ereliška Čeka akis.
Likviduojame buržuaziją kaip klasę. Tardymo metu neieškok įrodymų, kad kaltinamasis žodžiais ar veiksmais nusikalto sovietų valdžiai. Pirmasis klausimas, kurį turi išsiaiškinti, tai kokiai klasei priklauso kaltinamasis? Iš kur kilęs? Koks jo išsilavinimas arba profesija? Atsakymai į šiuos klausimus ir turi nulemti jo likimą.
Tokia Raudonojo teroro reikšmė ir prasmė. Dzeržinskis puikiai sugebėjo atskirti masines akcijas, kurios buvo nu- kreiptos prieš dideles visuomenės grupes tam, kad laikytų jas įbaugin- tas, nuo kovos prieš opozicijos židinių vadovus. Pradžioje draudė panaudoti provokatorius ir įvesti savus agentus į opozicines organizacijas. Jo nuomone, revoliucionieriui tai daryti netin- ka. Tačiau labai greitai įsitikino, jog tai labai efektyvus svorio metimo rooibos arbatos nauda. Gali būti, kad tuo įsitikinti padėjo Leninas, kuris prieš daugelį metų savo kailiu patyrė, kokie pavojingi gali būti caro slaptosios politinės policijos — Och- rankos agentai.
Tai apie jį Leninas rašė: Turime puikų darbininkų vadovą, atstovaujantį mus Dūmoje. Net į galvą jam negalėjo ateiti, jog nuo metų Malinovskis buvo Ochrankos agentas. Tai jo informacijos pagrindu metais policija areštavo Josifą Staliną ir kitą įžymų bolševikų veikėją Jakovą Sverdlovą.
Leninas, įbaugintas policijos veiksmų sėkmingumo, atėjo patarimo pas Malinovskis atvirai atsakė: — Dūmoje tarp bolševikų deputatų turi būti Ochrankos agentas. Tu- rime laikytis griežtos konspiracijos!
Po metų Leninas nenorėjo patikėti, kad tai Malinovskis buvo agentas. Net tada, kai bolševikai gavo slaptosios policijos kartoteką. Ir tik patei- kus daugybę įrodymų, sutiko jį teisti. Mali- novskis buvo sušaudytas Kremliaus kiemuose.
Dzeržinskis labai greitai ir puikiai įsisavino provokacijų rengimo tech- niką. Pirmą didžiulę pergalę pasiekė jau metų pradžioje, kai į opo- zicinę Kovos prieš bolševikus organizaciją įvedė savo agentą.
Čekistas Golubevas, pasivadinęs carinės armijos karininku, įgijo organizacijos va- dovų pasitikėjimą ir greitai išaiškino tos organizacijos veiklos būdus. Jo įskundimų dėka čekistai metų vasario mėnesį areštavo ir likvidavo apie tos organizacijos narių. Bolševikų vadovai buvo pasirengę ieškoti bet kokių pasipriešinimo prieš jų valdžią apraiškų ir vakarų valstybėse, nors šios daugiau rūpinosi situacija fronte, o kovą su bolševizmu paliko mėgėjams bei romantiš- kiems avantiūristams.
Be to, vakarų valstybių žvalgybos jėgos taip pat buvo silpnos. Prasidėjus I pasauliniam karui Londono štabe dirbo tik keletas žmonių. Užsienyje neturėjo jokio posto. Karo metu jų jėgos sustiprėjo, organizacijoje dirbo apie agentų. Tačiau jų veikla daugiausia apsiri- bojo Belgija ir Prancūzija, kur rinko informaciją apie vokiečių kariuome- nės judėjimą.
Tik metų pradžioje į Maskvą išsiuntė žvalgybos posto vadovą, poručniką Ernestą Dr praeivis omaha ne svorio metimas, bet ir jo būrys buvo labai neskaitlin- gas. Žmonės, atvykę iš Londono, buvo kupini gerų norų, tačiau jiems trūko patirties. Ceka juos greitai susekė ir jau po poros savaičių beveik visi tos organizacijos nariai buvo kontroliuojami Dzeržinskio agentų. Man ten gimnazijoje bei apskritai gera muzikinio Su seneliu Juozu Alekna — žymiu vargonininku, orkestru pavyko tai įgyvendinti.
Todėl galiu teigti, kad yra unikalus akademijoje, be jokios abejonės, tai yra dalykas ir didžiulė prabanga dvi savaiti- naudinga. Nori nenori esi priverstas pro- nės pamokos. Mes, lietuviai, turime tuo gramą paruošti maksimaliai kūrybiškai, labai džiaugtis ir vertinti. Vis tik ruošimasis mintinai išmokęs kūrinį, ir man tai buvo konkursui įpareigoja labiau negu kon- įprasta.
Stengdavausi išmokti, pavyz- certui, nes žinojimas, kad komisija tave džiui, sonatos visas tris dalis mintinai, lygins su kitais, taipogi gerai pasiruošu- nors laisvamaniškas profesorius man ne- siais, sukelia daugiau jaudulio ir atsako- būtų priekaištavęs ar išmetęs už durų, jei mybės. Konkursas — tai ta vieta, kur tu būčiau grojęs iš natų ar lėtesniu tempu, turi įrodyti, kad esi geriausias. Drąsutienė visus savo moki- pamoką nepasiruošęs maksimaliai pagal nius ruošdavo konkursams.
Jos klasėje galimybes. Būčiau blogai jautęsis prieš mokymosi tempas buvo daug didesnis tokį iškilų pianistą ir mano didžiai ger- nei pas kitus.
- По-моему, если мы поступаем неправильно, - проговорила Николь, наполняя небольшую емкость, - инопланетный полицейский немедленно остановит .
- А до какой степени можно сжать эту комнату.
- Tko riebalų degintojo 30 apžvalga
- Mitochondrijų svorio kritimas
- M. Pianistas Nr. 11 | PDF
- Riebalų nuostolių ekspertų apžvalgos
Anot mokytojos, paau- biamą mokytoją, be to, taip elgtis mane glystės laikotarpyje tam, kad pianistas įpareigojo pati mokykla, jos vardas. Darbo sąlygos Juilliarde buvo pui- svarbi už kokybę. Ji teigdavo, kad kuo kios. Pirmą kartą gyvenime gyvenau ats- daugiau repertuaro išmoksi, netgi jei ne Gabrielius su savo mokytoja L. Drąsutiene pamokoje m. Kambaryje gyvenome naudingiau, nei ilgai sėdint prie vieno lavimus, kuriuos buvo sunku įgyven- vau, ką jis man rekomenduotų.
Profeso- dviese, valgykloje mus maitino tris kar- pasažo ir siekant jį pagroti tobulai. Kai dinti? Kiekviename aukšte buvo Niujorke Juilliardo mokykloje, supratau, gė tokio senoviško, galima sakyti, dikta- iš lapo, pats išsirinkdavau, ką groti.
Daž- du kambariai su fortepijonu. Mes visi ga- kad tos dešimt minučių bus lemtingos toriško pedagogo įvaizdžio, kuris buvo nai klausdavau, ką jis rekomenduotų iš- lėjome groti kiek norime tiek bendrabu- mano gyvenime. Ar mane priims į mo- vokiečių ir dr praeivis omaha ne svorio metimas pedagogikoje. Tokių mokti bisui. Laikui bėgant supratau, jog tyje, tiek pačioje mokykloje. Po paskaitų kyklą esant milžiniškai konkurencijai, dėstytojo bruožų ir reikalavimų, kai jis Juilliardo mokykloje mokymosi tempas, turėdavau pakankamai laiko namų dar- kur geriausi pianistai susirinko iš viso tampa kartu ir motina, ir tėvu, persmel- repertuaras yra studento apsisprendimo bams atlikti bei darbui prie fortepijono.
Reikalavimai galbūt skiriasi tuo, Stengdavausi kasdien pagroti maž- Ir tai, kad aš pasirodžiau gerai, įvyko ne Aišku, tokios pedagogo savybės gali kad mes, pavyzdžiui, Čiurlionio gimna- daug po penkias valandas, nes reikia pri- atsitiktinumo dėka, nes nežiūrint mano turėti tiek gerų, tiek blogų pasekmių. Ir čia praktiškai išimčių Daugybė koncertų ir konkursų sukūrė Manyčiau, jog jo darbo principai labiau mais. Juilliarde to nėra. Gegužės mėne- nėra. Tie, kurie yra daug pasiekę, be jo- tą patirtį ir mane užgrūdino taip, kad aš tinka jau pažengusiems studentams, o sį vykdavo toks, vadinkime, egzaminas, kios abejonės ir dirbo daug daugiau nei jau mokėjau susikoncentruoti ir pasiro- Įteikiamas L.
Tam nėra dyti maksimaliai gerai. Nepamenu, kad man studijuojant, nebuvo primesta. Jis sąrašą, komisija paprašydavo atlikti kūri- išimčių ta prasme, kad jeigu žmogus būčiau nesijaudinęs prieš bet kokį viešą L. Įsimintinų koncertų kaip atlikti vieną ar kitą kūrinį, atvirkščiai, nučių.
O tą galimybę, kad galėjau lygiuotis į pa- Gabrielius Alekna m.
Šioje mokykloje jau keleri metai nes neturi tam motyvacijos. Visada yra teigiamai — aš iš tiesų jaučiu, kad koncer- muose, Bethoveno konferencijoje Varšu- yra daug. Taip atlikimo lygiui jie netenka prasmės.
Suomija, m. Kiek jie buvo Man reikšmingiausi yra M. Kiekvienas besimokantis venimo ir mokymosi sąlygos? Jums naudingi, apskritai, ar konkur- LietuvaL.
Hilton Head Jungtinės Amerikos Vals- — Papasakokite apie koncertinę bėję naujametinius Vienos filharmonijos kažkada turi suvokti kaip galimybes, iš tris savaitines pamokas. Pradėjęs studi- — Mano mokytoja prof. Liucija Drą- tijosMaria Canals Ispanija tarptauti- veiklą. Kas Jums svarbiausia interpre- simfoninio orkestro koncertus. Ten teko kurių reikia mokėti pasirinkti.
Tačiau ir Vo- kietijos jėgos patyrė didelius nuostolius. O kitų Rusijos ar- mijų sulaikymui reikėjo ne- Rusijos kareiviai Galicijos fronto apkasuose mažų pajėgų. Vis daugiau jų reikėjo Prancūzijos fronte. Dar blogiau buvo tai, kad iki metų pabaigos vokiečiai nesugebėjo pasiekti Rytų fronte lemiamos pergalės.
Mano dės- jas JAV supratau, kokia didžiulė laimė sutienė labai tikėjo konkursų nauda niai pianistų konkursai. Labai reikšmingi tacinėje paletėje? Kokia Jūsų grojimo groti L. Aš visiškai sutinku, buvo L. Ar gausu koncertuose klau- su Vienos radijo simfoniniu orkestru diri- įvairovę, nenurodinėdamas, ką ir kaip kartu su savo mokytoja, nes Juilliarde kad konkursai yra puiki mokykla, ypač kursai metais Niujorko Carnegie sytojų?
Galima diskutuoti Hall. Buvau pakviestas dalyvauti su kitais — Yra tekę koncertuoti, tai atsispin- kuris daug dirba ir Metropoliteno opero- kras nusistovėjusias atlikimo tradicijas. Manyčiau, kad jeigu nebūčiau turė- dėl konkursų koncepcijos, reikalingumo penkiais pianistais.
Kursus vedė vienas di mano biografijoje. Pasiėmėme tik tuos produktus, kurie buvo valgomojo kambario bufete. Kur tik ėjome, visur sekė ginkluotas kareivis. Net iki išvietės. Pradžioje nenorėjo leisti pasiimti jokių vaistų, net tų, kurie buvo man kaip nėščiai gydytojo išrašyti. Vėliau, pasitarę, leido, tik įspėjo, kad neimtume žirklių ir peilių. Buvo klausinėjama, kur yra mūsų vyrai.
Gerai, kad buvo labai šaltas rytas ir kad apsirengėme žieminiais rūbais. Jie mums vėliau labai pravertė. Išvažiuojant iš kiemo matėme, kaip užkalinėjo lentomis trobos langus. Birželio 13 d. Užsibuvo iki 12 val. Taip ilgai jis niekad neišbūdavo.
Manome, kad jis žinojo apie mūsų šeimos išvežimą ir buvo atsiųstas mūsų pasaugoti. Išėjęs iš trobos vargu ar jis nuėjo namo, nes visą naktį šunys buvo labai neramūs. Nuvežė mus tiesiai į Šiaulėnus. Čia sunkvežimiuose buvo daugiau tokių kaip mes. Miestelyje sukinėjosi ginkluoti rusų kareiviai. Kiekviename sunkvežimyje, drauge su suimtaisiais, taip pat buvo po 4—5 ginkluotus kareivius.
Mus suglaudino. Į mūsų sunkvežimį įkėlė Adomaičių šeimą iš Jokupiškių k. Jame buvo iš abiejų galų dviejų aukštų narai. Apačioje, arčiau vienos sienos, išvietė—paprasta skylė grindyse, tik pridengta sulieknėti kas antrą savaitę paskirties paaukštinimu ant jo nei atsistoti, nei atsisėsti nebuvo galima. Vagono langeliuose—po porą geležinių virbų.
Po to vagono durys buvo uždarytos. Maždaug apie vidudienį išgirdome už vagono sienų šurmulį. Supratome, kad kažką dar atvežė. Atsidarė durys ir, į paklodes įsupę, kareiviai įmetė Liudo Kudulio motiną, labai seną, ligotą, jau senokai ant patalo gulinčią moterį. Prie Tauragės ešelono buvome prikabinti tik birželio 19 d. Iki to laiko išstovėjome Sidarų stotyje.
Dažniausiai buvome saugomi 4—5 ginkluotų kareivių, tačiau kartais tik vieno, nes kiti nueidavo į Sidarų kaimą stiklelio išmesti. Laikas nuo laiko, kartais ir mums patiems prašant, būdavome išleidžiami į greta geležinkelio linijos esantį griovį, kur visi vyrai ir moterys bei vaikai išsirikiuodavome į eilutę.
Iš abiejų eilutės galų stovėdavo rusų sargybinis su šautuvu. Antrą po suėmimo dieną labai pablogėjo Kudulienės sveikata. Buvo leista mūsų valdžia tada buvo kareiviai-sargybiniai iškviesti Šiaulėnų gydytoją Svirskį žydų tautybės. Jis atvažiavo, apžiūrėjo ligonę ir prirašė vaistų. Vaistai buvo gauti per mus lankančius žmones.
Kartą, eidami į griovį, matėme į mūsų vagono plyšius iš lauko pusės įkištų žydinčių alyvų šakutes. Lankantieji mus ramino, kad mūsų neišveš, nes labai greitai prasidėsiąs karas, o Tauragės ešelonas dar nesuformuotas ir vargiai ar pasiseks jį suformuoti iki karo pradžios.
Birželio 17 ar 18 d. Mums aiškino, kad tai Šiaulėnų miestelio paleistuvė. Ji laikėsi labai kukliai, neturėjo su savimi jokių daiktų, jokio maisto. Atrodė suvargusi, beveik apiplyšusi. Keisčiausia, kad vagone esantieji Šiaulėnų miesto gyventojai jos nepažinojo, todėl nei jos vardo, nei pavardės nežinau. Dabar vagone buvo 8 vyrai, 11 moterų ir 7 vaikai.
Iš viso 26 žmonės. Tauragės ešeloną suformavo iki birželio 19 d. Tą pačią dieną jis pajudėjo ir tą pačią dieną pavakary buvome prikabinti prie jo. Prasidėjo kelionė mums nežinoma kryptimi. Pirmas sustojimas buvo Radviliškyje. Čia buvo atidarytos vagono durys. Jose pasirodė enkavedistai. Liepė tiems vyrams atsisveikinti su savo šeimomis, sakydami, kad greičiausiai nebeteksią su jomis pasimatyti. Petrą, Adolfą ir Liudą išvedė, kaip stovi.
2010 M. Pianistas Nr. 11
Netrukus buvo išvesta ir moteris su dviem vaikais, paaiškinant, kad ji netinka į mūsų draugiją. Nei tos moters, nei jos vaikų likimo, nei kuriuo tikslu ji buvo įkeldinta į vagoną, nežinau. Buvome vežami pro Kėdainių ir Dotnuvos stotis.
- 50 svarų svorio metimas 3 mėn
- Lengva kasdien greitai mesti svorį
- Kaip greitai galite numesti kojų riebalus
- Войдя в нее, она закрыла за собой дверь и ключом отперла большую резную шкатулку, из которой извлекла наполненный шприц, подготовленный еще с утра.
- Deginant riebalus hiit
- Конечно, никто из нас никогда не видел Перводвигатель.
Kėdainiuose mūsų ešelonas buvo keletui valandų pastatytas ant šalutinių bėgių. Daug kas norėjo pasimatyti ar perduoti maisto savo vežamiems giminėms, tačiau visi norintieji prisiartinti prie ešelono buvo grubiai kareivių nuvarinėjami. Paskutinė Lietuvos stotis buvo Vilnelė.
Kaip pagreitinti svorio kritimą?
Čia truputį ilgėliau stovėjome. Buvo leista išlipti iš vagonų, pasiimti virinto karšto vandens, nueiti į ešelone esančią parduotuvę— vagoną, kur buvo galima nusipirkti dešros, duonos dr praeivis omaha ne svorio metimas kitko. Sužinojome, kad prie mūsų ešelono priskirta gydytoja rusė. Čia pamatėme ir užrašus ant mūsų vagonų.
Nors mus vežė be kaltės nurodymo, tačiau užrašai rodė, kad mes esame politiniai ekologiškas dr oz, vežami pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58 str. Suradome ir atskirtuosius nuo šeimų P. Bagdoną, A. Petrauską ir L. Jie buvo drauge su daugeliu kitų vyrų sugrūsti į atskirą vagoną. Labai sugrūsti.
Skundėsi esą alkani ir ištroškę, kad vežami į koncentracijos stovyklą. Tarpe jų pamačiau ir Justą Dapkų—Tauragės policijos darbuotoją. Iš jo sužinojau, kad mūsų ešelone vežama ir jo žmona Jadvyga Dapkienė su dukrele Auda.
Justo Dapkaus daugiau nebeteko pamatyti. Jis mirė koncentracijos stovykloje nežinau kur. Prie Val. Bliumfeldo kapo, mirusio iš bado Sibire Gimdė vagone ir mirė su kūdikiais Ešelonas buvo labai ilgas.
Kiekviename vagone buvo jaunų, senų ir mažų, vyrų ir moterų. Kai kuriuose vagonuose buvo ir dar negimusių. Buvo suimtų pradėjusių gimdyti moterų. Jos gimdė vagone ir mirė drauge su savo kūdikiais. Aš manau, kad kiekviename vagone buvo vidutiniškai po 20—30 žmonių.
Vilnelėje pasklido gandas, kad mus veža į Kazachstaną, tačiau, prasidėjus karui, buvome nuvežti į Komi ASSR Komi autonominę respubliką. Vežė pro Minską, Molodečną,vėliau Oršą ir galiausiai pro Kotlasą, kur tuo metu baigėsi geležinkelis. Gerai atsimenu Bui stotį, nes, prieš įvažiuojant į ją, prarasti reikšmingą svorį per 2 savaites senoji Kudulienė atlikinėdama savo gamtišką reikalą.
Toje stotyje ji buvo kareivių išvežta labai nepagarbiai. Kai paklausėme, kur jos palaikus dės, buvo atsakyta: —Rasime vietą, nesijaudinkite.
Gandas apie karo pradžią pasklido tuojau jam prasidėjus. Tą gandą patvirtino vežami prekiniuose vagonuose naujokai, patrankos ir kitokie kariniai pabūklai. Iki Kotlaso važiavome apie 5—6 d. Maitinomės savu, užgerdami karštu vandeniu. Mūsų vagone absoliučiai neturinčių maisto nebuvo.
Ne visuose vagonuose taip buvo. Dar Sidarų stotyje visiems matomą išvietę apdengėme antklodėmis ir paklodėmis nuo lubų iki grindinų. Neatsižvelgiant į tai, kai kas iš mūsų kurį laiką visai negalėjo atlikti savo gamtiškų reikalų. Tas pat buvo ir kituose vagonuose. Prie Kotlaso Vičegda įteka į Šiaurės Dviną. Dar gerokai prieš Kotlasą pasklido gandas, kad, iškėlę iš vagonų, mus susodins į laivus, po to atidarys laivų dugnus, ir mes būsime sušerti žuvims. Kai kas tuo gandu tikėjo, kai kas ne.
Ar teisingi, ar neteisingi gandai—sunku buvo patikrinti. Nuotaika buvo tokia, kad ir šiandien ją atsimenu. Vieni meldėsi, kiti giedojo šventas giesmes, treti tylėjo ir laukė, kas bus toliau. Manau, kad panaši nuotaika buvo apėmusi visą ešeloną. Žuvims mūsų nesušėrė, bet į tris dideles baržas sukraustė. Kiekviena šeima tempė savo turtą. Pavydėjome tada vyrams ir šeimoms, kuriose buvo bent vienas tos giminės atstovas.
Dr praeivis omaha ne svorio metimas traukiniu, visi iš Šiaulėnų parapijos susigyvenome, tapome lyg giminės, todėl ir į tą pačią baržą įsiprašėme ir greta vienas kito įsikūrėme prekinio laivo apatinėje dalyje, kur visą parą tęsėsi prieblanda jau buvo prasidėjusios baltosios naktys. Toje prieblandoje būdavome tik naktį. Dieną praleisdavome laivo denyje. Po laivą vaikščiojome laisvai. Kareiviai su šautuvais išnyko Kotlase.
Čia susitikome su Emilija Putviene-Gruzdyte ir josios marčia vardo nebeatsimenuberods Stasio Putvio žmona bei josios vaikais. Buvo laive ir Sakalauskas vardo nebeatsimenutolimas mūsų kaimynas ūkininkaitis. Jo tėvo ūkis buvo gerokai už Užpelkių geležinkelio stoties Šiaulių—Tauragės ruožas. Visi kiti buvo mums nepažįstami. Higienos sąlygos laive buvo nepatenkinamos. Ant laivo denio buvo įtaisyta medinė lauko išvietė.
Tai ir visi patogumai. Neatsimenu, kad kas tą išvietę būtų valęs. Maistu niekas mūsų neaprūpindavo. Vis valgėme savo. Karšto vandens gaudavome laive. Praplaukdavome gyvenvietes, esančias prie pat Vičegdos.
Net žmones matydavome. Tose gyvenvietėse nesustodavome. O jei kada ir sustodavome, tai mūsų niekas iš laivo neišleisdavo. Beveik kasdien priplukdydavo mūsų baržas prie kranto nuošaliose vietose, vešliose pievose ir leisdavo mums jose pasiganyti.
Tose pievose žolė buvo beveik iki juostos. O jau rūgštynių! Ir dar kokių! Ešelonas buvo labai ilgas. Jos gimdė vagone ir mirė drauge su savo kūdikiais Kai tik išlipdavome iš baržų, suliepsnodavo laužai. Iš paskutinių kai kas dar ne iš paskutinių mėsos likučių virdavome rūgštynių sriubą. Taip kiekviename sustojime. Kaimyninių kaimų komiai atnešdavo mums bulvių, žieminių svogūnų laiškų, kai kada grietinės. Už tuos produktus mokėjome nesiderėdami. Po poros dienų kelionės mūsų baržoje eilutė prie išvietės pradėjo palaipsniui ilgėti, kol pagaliau išsirangė beveik per visą denį.
Tada pasirodė 4—5 žmonių komisija, kuri apžiūrinėjo, kokiomis sąlygomis mes vežami ir užsirašė labiau viduriuojančių bei nėščių moterų pavardes. Dar po dienos vėl atsirado grupė pareigūnų, kurie kažką surašinėjo. Supratome, kad sudarinėja sąrašus, kur kokius žmones iškelti. Jokio supratimo apie tas gyvenvietes neturėjome. Mums buvo vis vien, kur įkurdins. Prašėmės, kad šiaulėniškius visus kartu apgyvendintų. Šitas mūsų pageidavimas buvo patenkintas.
Netrukus pradėjo vežamuosius tai vienur, tai kitur iškėlinėti į krantą. Čia surinko visus labiau viduriuojančius ir greitosios pagalbos mašina nugabeno į užkrečiamųjų ligų ligoninę, tame tarpe ir mane. Su savo šeima laikinai buvau išskirta. Išėjus iš ligoninės, apie liepos mėn. Stovykloje Prieš atvežant ištremtuosius, Ust-Lochčimas buvo koncentracijos stovykla. Be barakų kaliniams, čia buvo valgykla, kepykla, maisto ir smulkių prekių parduotuvė, kontora, pirtis, medicinos punktas, vaikų darželis, maisto sandėlis bei keletas neaiškios paskirties pastatų.
Galiausiai elektros stotelė. Ji veikė, kol turėjo degalų—apie 1 m. Aplink visus šiuos pastatus draikėsi susipynusios spygliuotos vielos, stypsojo mediniai sargybinių bokšteliai.
Buvo ir pagalbinio ūkio užuomazga: kelios karvės, keli arkliai bei kiaulės. Už labai stačiais krantais gilios daubos stovėjo medinės, gana tvarkingos ir šiltos gyventi, dar beveik visai naujos trobos. Gyveno ten ir viena lietuvių tremtinių šeima—Jankauskai. Jankauskas vardo nebeatsimenu — buvęs dvarininkas, Jankauskienė-Gečaitė iš Aukštiškių k.
Iš trijų Ust-Lochčimo pusių augo didžiuliai miškai. Iš ketvirtos—Vičegda, o už jos vėl miškai. Daugumą lietuvių apgyvendino buvusiose stovyklos patalpose—barakuose. Jie buvo mediniai. Vieni koridorinio tipo, kiti ne. Vieni padalyti į keletą kambarių, kiti—visas barakas viena patalpa. Kiekviename kambaryje buvo gana didelis neatidaromas langas. Dalį lietuvių sukraustė į neaiškios paskirties pastatus lyg daržineskurių laukujės sienos buvo tik viena lenta.
Tarp tų lentų buvo plyšiai. Tik vėlyvą rudenį tie žmonės buvo iškeldinti į barakus. Kai atvykau į Ust-Lochčimą, mano šeima jau buvo įsikūrusi viename 9 kvadr. Prieš žiemos pradžią kiekviename kambarėlyje pastatė po plytą viryklą. Pastatė viryklą ir mums. Tos plytos paskirtis buvo trejopa: 1 virti valgį, 2 apšildyti patalpą, nes nei mūsų, nei kituose barakuose jokių kitų apšildymo įrengimų nebuvo. Tos plytos menkai teprišildydavo. Žiemą ant grindų užšaldavo vanduo, o sienos būdavo padengtos šerkšno.
Priedo, prie visų patogumų, barakų sienose knibždėte knibždėjo blakių. Pradžioje kiekvienas kambarėlis turėjo bent blankią elektros lemputę. Kai elektros stotelei pritrūko degalų, apsišviesdavome rūkstančia žibaline spingule. Kai pasibaigdavo žibalas, ateidavo balanų gadynė. Kai kada pasisekdavo gauti tamsaus degančio skysčio iš buvusios elektros stotelės.
Tada vėl spingulėmis apsišviesdavome. Tačiau ne kartą liepsnojančios malkos plytoje būdavo vienintelis apšvietimas. Higienos sąlygos Lauko išviečių buvo keletas. Buvo ir primityvi pirtis, tačiau mes mažai galėjome ja naudotis.
Viena, kad ji buvo kūrenama tik vieną kartą savaitėje pradžiojeo vėliau dar rečiau. Antra, į ją galėdavome nueiti tik po darbo, kai būdavome labai nuvargę ir alkani. Kol grįžę iš darbo subėgiodavome į valgyklą, kol pavalgydavome, kol paruošdavome malkas susikapodavome rytdienai, buvo per vėlu maudytis.
Krisdavome miegoti. Muilo gaudavome po gabalą mėnesiui, kartais net tualetinio pradžioje. Vėliau visai nebegaudavome arba, kad ir duodavo, tai žvirblio galvos didumo gabaliuką dr praeivis omaha ne svorio metimas mėnesiui arba dar ilgesniam laikui. Kai mus visus užpuolė utėlės, įtaisė vad. Gal ji ir būtų padėjusi su mūsų nelemtais įnamiais kovoti, jei būtų buvusi šildoma, kaip pridera.
Dažniausiai, utėlių laimei, ji būdavo tik drungna. Iš medpunkto retkarčiais gaudavome tokio rudo skysto muilo galvai plauti. Bet tiktai retkarčiais. Vanduo buvo semiamas iš Vičegdos. Vėliau patys kibirais parsitempdavome. Kuru taip pat patys turėdavome apsirūpinti dr praeivis omaha ne svorio metimas iš miško. Darbas Pagrindinis mūsų darbas Ust-Lochčime buvo sielių paruošimas rišimui ir pačių sielių rišimas.
Iš Lochčimo upės plaukdavo rąstai į tinklo vartus ir slinkdavo pagrindine vandens gatve. Iš jos rąstai pagal rūšį būdavo išvarinėjami į šalutines vandens gatveles, kurių gale būdavo surišami į sielius. Pradžioje sielius rišdavo tik vyrai. Vėliau moterys, tame tarpe ir lietuvės.
Man ir daugumai moterų tekdavo vasarą praleisti ant tiltelio su bagru rankose bagras—kartis su kabliu. Kiekviena iš mūsų gaudydavome kurią nors vieną rąstų rūšį ir stumdavome pagautą rąstą į vieną kurią šalutinę vandens gatvelę.
Darbas turėjo didelį pliusą— mūsų neėdė uodai ir juodosios muselės, kurių visą vasarą buvo milijonai. Kartais rąstai, išėję iš Lochčimo upės, išsklisdavo po Vičegdą.
Tada reikėdavo juos nukreipti į tinklo vartus. Tam tikra išsisklaidžiusių rąstų dalis būdavo apsupama lynais. Mes turėdavome traukti tuos lynus rankomis įsibridę į vandenį, dažnai net iki pusės, kol rąstai pradėdavo plaukti į tinklą. Gerai, jei tai būdavo vasara. Neretai tekdavo lįsti į upę jau plonam ledeliui Vičegdos pakraščiuose treškant.
Už bridimą į vandenį su ledais mums žadėdavo g degtinės už deginę daug ko būdavo galima gauti. Tačiau tik žadėjo. Neatsimenu, kad kas nors iš mūsų būtų tos degtinės gavęs.
Kai Vičegda nusekdavo, o tai būdavo vėlyvą vasarą ir iki užšąlant, ant upės krantų atsirasdavo gana daug rąstų. Tuos rąstus reikėdavo suritinti į vandenį, kad upės srovė juos pagautų. Vėl reikėdavo braidyti po vandenį, labai dažnai su ledais. Tam darbui niekas specialių rūbų ar apavo nedavė. Savo neturėjome, todėl ir išbūdavome šlapiomis kojomis visą dieną. Užeidavo panagės ir vėl praeidavo, ir taip kasdien iki suritindavome į upę visus rąstus. Miškuose Žiemos metu dirbdavome miške.
Pirmąją žiemą — m. Mes, moterys, turėdavome nuleisti medį, nukapoti šakas, supjaustyti rąstus tam tikro ilgio strypais, sukrauti šakas ir supjautus rąstus į krūvas.
Antrąją žiemą — m. Pavasariop tuos berželius atveždavo į Ust-Lochčimą. Čia jie būdavo tam tikru būdu susukami pavasarį, vasarą ir naudojami sieliams rišti. Vieną vasarą m. Tai vienas iš lengviausių darbų, kuriuos man teko Ust-Lochčime dirbti. Trečiąją žiemą — m.
Palikau sūnų vienos moters tremtinės globai tos moters nei vardo, nei pavardės nebeatsimenu. Mano mama ir duktė Danutė, kuri gimė tremtyje, buvo jau mirusios. Iškeliavau į naująją darbo vietą. Zivas traukė rogutes, ant kurių buvo visa mūsų manta. Aš stūmiau. Pakelyje pernakvodavome ir pavalgydavome pas žmones komius. Kai liko apie 12 km iki vietos, mūsų mantą nuvežė arkliais.
Mes patys kulniavome pėsti iki galo. Miško viduryje stovėjo keletas ilgų barakų, viena didelė žeminė, kepykla, valgykla, kontora, medpunktas, kuriame dirbo dvi medicinos seserys gydytojo nei felčerio nebuvo Daugiau nieko.
Barakuose gyveno vokiečiai—tremtiniai iš Pavolgio. Vyrai ir moterys drauge. Mudu su Zivu apgyvendino žeminėje. Čia buvo ir daugiau darbininkų vyrų ir moterų. Miegojome ant žemų narų, pastatytų greta vienas kito. Po narais susidėjome savo mantą. Ant narų matracas. Užklotą ir pagalvę turėjome turėti savo. Kadangi žeminėje būdavo vėsu, todėl dažniausiai miegodavome nenusirengę. Pradžioje mane paskyrė miško kirsti.
Į kirtimo vietą reikėdavo eiti apie 7 km. Atidirbus valandas, vėl 7 km atgal. Kadangi maistas buvo labai menkas, o prisidurti neturėjau iš ko, pradėjau labai silpti. Tas pat buvo ir su Zivu. Kai pastebėjo, kad mudu jau vos bepavelkame kojas, paskyrė Zivą, vieną seną vokietį ir mane į lengvesnį darbą—sniegą valyti.
Reikėdavo išvalyti sniegą iš per vidurį kelio einančio siauro griovelio tuo keliu važiuodavo traktorius, vilkdamas rąstus į paupį.
Šis darbas buvo daug arčiau nuo mūsų barakų ir daug lengvesnis, negu medžius kirsti. Gaila, kad jau buvome per silpni ir tam darbui. Šiaip taip prastūmusi tuose beribiuose miškuose apie mėnesį, pajutau, kad jei liksiu čia visam sezonui—žūsiu. Nusprendžiau pabėgti. Tam tikslui nuėjau į medicinos punktą, pasakiau, kad blogai jaučiuosi ir norėčiau pas gydytoją į artimiausią gyvenvietę, kuri buvo maždaug už 18 km.
Toje gyvenvietėje dirbo lietuvis gydytojas tremtinys nei jo vardo, nei pavardės nebeatsimenu. Tą gydytoją šiek tiek pažinojau, nes jis dirbo Kort-Keroso ligoninėje, kai gimdžiau. Gydytojas mane pažino. Net neapžiūrėjęs davė man nukreipimą į Kort-Keroso ligoninę. Priedo gavau dovanų muilo gabaliuką. Tuo metu tai buvo labai didelė dovana. Grjžusi į darbovietę, nuėjau su tuo nukreipimu į kontorą.
Mane į ligoninę išleido. Liepė kepyklai išduoti duonos keturiom dienoms, bet pinigų už darbą nėščios ir nutukusios lieknėja. Girdi, tokie darbininkai kaip aš net valgiui neužsidirbą.
Nenorėjau su jais pyktis, ir m. Manęs niekas neieškojo, nes manė, kad miriau pakelyje. Mirė kita moteris iš Ust-Lochčimo, kurios nei vardo, nei pavardės nebeatsimenu. Manau, kad ir taip niekas nebūtų ieškojęs, nes tuo metu visa tvarka buvo jau gerokai pairusi. Dr praeivis omaha ne svorio metimas į Ust-Lochčimą bandžiau gauti invalidumo pripažinimą, nes invalidai gaudavo duonos kortelę ir nedirbdami.
Tuo reikalu buvau porą kartų nuėjusi į Pezmaką pas gydytojus, bet invalidumo pripažinimo negavau. Visi kaip vienas, manęs dar neapžiūrėję, siūlė gulti į ligoninę. Aš turėjau 5 m. Privalėjau gyventi. Pradėjau dirbti klipatų brigadoje miške. Čia pat prie namų. Tos brigados visos darbininkės vos bepavilko kojas. Beveik visą dieną išsėdėdavome prie laužo apie valgius bešnekėdamos. Į mus žiūrėjo kaip į numirėlius, tik dar bevaikščiojančius. Ir už plano neįvykdymą nebesakydavo nieko.
Tai buvo mano paskutinis darbas miškuose. Padirbėjusi toje brigadoje tik keletą dienų, nutariau bėgti į Siktivkarą, kur nuo m.
Pavasario darbai Ust-Lochčime Pavasari taip pat niekas mūsų dykų nelaikydavo. Apgyvendinus Ust-Lochčime ištremtuosius, buvo pradėtas plėsti pagalbinis ūkis. Buvo pastatytas šiltnamis ir šiltežės inspektai. Jose pradėjo auginti agurkus, pomidorus, ridikėlius ir kitokias daržoves. Tremtinių iškirstuose plotuose aplink gyvenvietę buvo išrauti kelmai, suarta žemė ir sodinamos bulvės. Kai tik nutirpdavo sniegas, mus varydavo dirbti į pagalbinį ūkį.
Pradžioje gamindavome iš mėšlo puodelius agurkams sodinti, paskui tvarkėme šiltežes, vėliau prasidėdavo sodinimo darbai. Tai buvo mums labiausiai patinkantis dr praeivis omaha ne svorio metimas geriausiai žinomas darbas, nors ūkyje dirbant nežmoniškai ėsdavo uodai ir juodosios muselės. Pagalbinį ūkį tvarkė lietuvė tremtinė Jankauskienė-Gečaitė.
Ji sugebėjo ne tik gerai organizuoti ūkį, bet ir išspausti iš mūsų darbo maksimumą, pažadėdama paleisti namo, kai tik baigsime užduotąjį darbą. Kiek mes besistengdavome, o užduoto darbo be laiko užbaigti negalėdavome. Tai kartodavosi kasdien, o mes vis tikėdavomės, kad štai šiandien tikrai galėsime eiti namo viena valanda anksčiau.
Ir vėl dirbdavome, kiek tik jėgos leisdavo. Kai tik Vičegdoje būdavo pastatytas tinklas, pagalbiniame ūkyje likdavo dirbti tik kelios senesnės moterys. Visas jaunas išvarydavo medžių plukdyti. Kai ateidavo ruduo, vėl tam tikras moterų skaičius dirbdavo ūkyje. Kai kurie tremtiniai dirbo tą patį darbą ištisus metus. Taip Benė Petrauskienė ir Marytė Bagdonienė dirbo valgyklos virtuvėje.
Bado metu jos kiek galėdamos padėdavo tiems, kurie būdavo labiau nusilpę. Viena kita moteris buvo pastoviai priskirta išviečių valyti. Vienas kitas vyras šėrė ir prižiūrėjo gyvulius Vaičiulis Motiejus ir kt. Zivas iš Raseinių žydų tautybės to Zivo, su kuriuo aš buvau miškuose, brolis, dirbo kontoroje. Kartais, žiemos metu, moteris skirdavo bulvių perrinkinėti. Tai buvo liuksusinis darbas, nes visos parsinešdavo bulvių tiek, kiek jų būdavo galima rūbuose paslėpti.
Pagal įstatymus privalėjome dirbti tiktai 8 val. Iš tikrųjų labai dažnai tekdavo dirbti ilgiau. Darbas miške žiemos metu prasidėdavo 6 val. Pietums pareiti namo būdavo per toli. Taip ir prabūdavome miške 10 val.
Vasarą, kai reikėdavo mėnesio gale žūt būt išpildyti sielių rišimo planą, namo po darbo paleisdavo tik saulei nusileidus. Antvalandžių niekas nemokėjo. Neretai baltųjų naktų metu būdavome siunčiami kai kurių sielininkystės darbų atlikti naktį. Jei kada darbą baigdavome anksčiau, niekas mūsų namo neleisdavo net prie namų dirbant.
Sėdėdavome iki 4 val. Kartais kiaurai šlapi, sušalę, pavargę, alkani. Visa laimė, kad leisdavo kūrenti laužus. Žiemą su tamsa išeidavome į mišką ir ten laukdavome 2—3 val. Kodėl buvo tokia tvarka?
Tas Žiaurus Amžius
Jokio smarkumo lietus negalėjo būti į darbą neišėjimo priežastis. Tik žiemą, esant 60° C šalčio, buvo galima į darbą neiti. Miške ir ritindami rąstus į upę, dirbdavome brigadomis iš 8—12 žmonių.
Visus darbo įrankius ir tinklus nuo uodų ir juodųjų muselių gaudavome sandėlyje, išeidami į darbą. Po darbo įrankius ir tinklus nuo uodų ir muselių grąžindavome. Kirviai ir piūklai būdavo atšipę, neparankūs. Niekas mūsų darbo rūbais neaprūpindavo, jei neskaityti iš stovyklos laikų užsilikusių senų vatinių kelnių, kurios buvo išduotos prieš išeinant į mišką dirbti m.
Gauti antrą tokių kelnių porą buvo didelė laimė, kuri ne kiekvienam nusišypsodavo. Žiemą būdavome apsirengę maždaug taip: galva apmuturiuota dviem trim suplyšusiomis skaromis, ant pečių—seni nunešioti avies kailio kailinukai, dar iš Lietuvos, arba rusiška šimtasiūlė fufaika. Vatinės kelnės. Ant rankų—savo darbo siūtos pirštinės su vienu pirštu.