Norint tiksliai suprasti pro­ blemų priežastį, gero mokytojo pastebėjimai nepaprastai svarbūs. Mano nusiteikimą lemia ir prieš keletą savaičių įvykęs pokalbis su bendradarbiu.

Europos Sąjungos finansavimo laikotarpio. Konkrečių minėtos teritorijos objektų, kurių tvarkymas būtų finansuojamas, sąrašą vėliau tvirtins politikai. Bendrovė DFDS nusprendė nuo rugsėjo pabaigos uždaryti nuo ųjų gyvavusią geležinkelio keltų liniją Klaipėda-Zasnicas. Pranešta, esą jos finansinė padėtis buvo įtempta, ją dar labiau komplikavo geležinkelio krovinių mažėjimas, o bendrovės pastangos nukreipti į liniją naujus krovinių srautus ir padidinti pajamas nebuvo sėkmingos.

Minint Mokslo ir žinių dieną uostamiestyje tradiciškai vyks įvairūs renginiai. Sekmadienį, rugsėjo 1-ąją, Klaipėdos miesto bažnyčiose vyks Šv. Mišios: Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje Rumpiškės g.

Kazimiero bažnyčioje Kretingos g. Brunono Kverfurtiečio bažnyčioje Debreceno g. Pirmadienį, rugsėjo 2 d. Mišios vyks Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje Smiltelės g. Taip pat rugsėjo 2-ąją 8 val. Rugsėjo dienomis Palangoje jau 22 kartą vyks sveiko maisto šventė, kuri šiemet bus dedikuota mažiesiems valgytojams.

Jie nelaiko nuoskaudų savyje. Vis dėlto berniukai lygiai taip pat skaudžiai išgyvena nesėkmes, kai jaučiasi atstumti bendraamžių ir nesugeba pritapti - visa tai pa­ prastai laikome mergaičių problemomis. Nebegalėdami ištverti vi­ dinės kančios, jie griebiasi veiksmų. Neturėdami galimybės visaver- tiškai bendrauti su bendraamžiais, berniukai nesvarbu, kiek jiems metų negali emociškai bręsti.

Ko reikia berniukams, kad jie išmoktų emocinio raštingumo? Atsa­ kymas turbūt aiškus. Jiems reikia emocinio žodyno, kad jausmus ga­ lėtų reikšti kitais būdais, ne vien pykčiu ar pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu elgesiu.

Jie turi jaustis palaikomi namie ir mokykloje, ir juos pačius reikia skatinti palaikyti kitus - tik taip jie taps jautriais žmonėmis. Berniukams ne mažiau nei mergaitėms būtina jausti emocinį ryšį su kitais žmonė­ mis. Visą gyvenimą, o ypač paauglystėje, šalia jų turi būti artimų, palaikančių žmonių, kurie padėtų apsisaugoti nuo audringų, neįsi­ sąmonintų emocijų. Visų svarbiausia berniukams - matyti visapusį emocinį gyvenimą turinčio aoa jimin svorio metimas pavyzdį.

Emocinio raštingumo jis turi mokytis tiek iš tėvo ir kitų vyrų, tiek iš mamos ir kitų moterų, nes jam būtina susikurti savo paties gyvenimo ir vyriškumo kalbą. Berniukai privalo matyti ir tikėti, kad vyro gyvenime jausmai būtini.

Danas susitinka su M ariju m i, Robiu, Džeku ir jų draugais Mažame stačiakampio formos kabinete susitinku su aštuonių septin­ tokų grupe. Kaip būdinga tokiame amžiuje, jie visi nepaprastai skir­ tingi. Vienas iš jų - Marijus - aukštesnis ir fiziškai tvirtesnis nei visi kiti - jo branda prasidėjo gerokai anksčiau. Tiesūs, juodi kaip smala plaukai įžambiai krenta jam ant kaktos.

Mano jaunystės laikais visi būtų manę, kad jį nevykusiai apkirpo, bet Marijui ir kitiems tokia šukuosena atrodo madinga. Jo draugas Džekas šalia jo atrodo lyg kū­ dikis. Vešlūs, minkšti ir šviesūs plaukai bei išraiškingos žydros akys sudaro įspūdį, jog jis nekaltumo įsikūnijimas. Džekas - aštrialiežuvis ir šmaikštus, aktyviausias iš visų šios grupės vaikų. Marijus kartais su juo varžosi dėl vadovavimo, tačiau dažniau tenkinasi pagalbininko vaidmeniu.

Robis - kresnas ir putlus berniukas, ir, skirtingai nuo visų kitų, dar nepastebiu jokių jo vyriškėjimo ženklų, bet jis aukštesnis už visus kitus, išskyrus Marijų.

Pilkšvi plaukai amžinai išsidraikę, o drabužiai atrodo taip, tarsi jų nenusivelka ir miegodamas. Šiandien šie berniukai pas mane atėjo ne tam, kad dalyvautų grupinės terapijos užsiėmimuose, bent jau ne tokiuose, kaip jie tradi­ ciškai suprantami. Nė vienas iš jų neturi emocinių problemų. Mokosi gana gerai ir kaip tik niekuo neišsiskiria iš kitų. Būtent todėl jie ir yra čia.

Tai - tipiška jų klasės mokinių grupė. Juos atrinko klasės auklėtojas ir nusiuntė pasikalbėti su manimi apie žiaurias patyčias, šioje mokyk­ loje tapusias tokiomis įprastomis, kad į tai nebekreipiama dėmesio.

Kiekvienas vienaip ar kitaip prie jų prisideda. Priekabiautojo vaidmuo dažniausiai atitenka Džekui. Vos pastebėjęs kokį nors tik­ rą ar įsivaizduojamą kito mokinio trūkumą, jis ima apie tai kalbėti, prasivardžiuoti, kiekviena proga vis paerzindamas ir, kad būtų dar smagiau, į pagalbą pasitelkia kitus.

Šalia jo dažnai sukiojasi Marijus - jo įspūdinga povyza ir kandus Džeko liežuvis daro juos neįveikiamu duetu. Daugelis klasės berniukų užima neaiškią tarpinę vietą: kar­ tais jie tampa patyčių taikiniu, kartais - priekabiautojais. Čia veikia džiunglių įstatymai: išlieka tik stipriausi. Robis - vienas iš tų berniu­ kų, iš kurių dažnai tyčiojamasi.

Prieš kelias dienas, kai keletas mo­ kinių per matematikos pamoką ėmė šaipytis iš neigiamo trumpojo testo įvertinimo, jis neišlaikęs pravirko ir išlėkė iš klasės. Mėginu su jais kalbėtis apie tai, kad pašaipos skaudina.

Iš pra­ džių klausiu Džeimso ir Ernesto - jie draugai: - Ar galima šaipytis iš kitų? Aki­ vaizdu, kad jie žino, apie ką kalbama. Padrąsintas jų juoko, Džeimsas leidžiasi į dar pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu paaiškinimus. Visa jo šeima nešioja namie siūtus batus, net ir sesuo. Ernestas nenusileidžia: - Daktare Kindlonai, ar žinote, kad Džeimso mama jam į mokyk­ lą kasdien deda sumuštinius su sūriu?

Namie jie turi daug iš labdaros gauto sūrio ir todėl pietums jis nevalgo nieko kito. Jo sesuo kasdien gauna Makdonaldo mėsainių, o jam tenka tas sūris. O ką apie tai mano visi kiti? Ar draugai gali šitaip šai­ pytis vienas iš kito? Kaip sužinoti, kad žmogus įsižeidė? Kad nuėjote per toli? Visi nutyla, tuščiais žvilgsniais žvelgdami į šalį. Nors man tai tu­ rėtų būti ir taip aišku, nustembu pamatęs, kad berniukai nesuvokia, kaip savo žodžiais ir veiksmais skaudina vieni kitus.

Keli berniukai pritaria, kad gali. O Robio atvejis? Aną dieną kaip numesti riebalų kasdienį telegrafą kartu su juo klasėje. Kas ten nutiko? Vėl tyla. Niekas nežino, ką atsakyti. Jie tiesiog nesupranta, kaip jaučiasi Robis, ir net nejaučia būtinybės apie tai pagalvoti. Jis atsako klau­ simu: - Kad nuėjai per toli supranti tada, kai kitas pradeda verkti?

Bet ar nebūtų geriau, jei nustotume šaipytis dar iki tol, kol žmogus pravirksta? Ar būtinai reikia pradėti verkti, kad suprastum, jog žmogus jaučiasi užgautas?

Norint dar geriau apsaugoti minimų asmenų privatumą, pakeisti ir kai kurie kiti juos atpažinti leidžiantys faktai. Be to, kai kuriuose knygoje aprašytuose pasakojimuose ir istorijose pateikiama faktinė informacija yra iš kelių skirtingų berniukų gyvenimo.

Kaip dar žinoti, kad žmogus nusiminęs? Visi vėl nutyla. Šiems berniukams akivaizdžiai nelengva - net ir tiems, kurie per pamokas paprastai gali atsakyti į visus klausimus. Jie sutrikę muistosi kėdėse mėgindami rasti tinkamą atsakymą, kad tik šis pokalbis greičiau baigtųsi. Nieko nebus. Jie visiškai pasimetę. Jei tokio amžiaus berniukai nepažintų raidžių arba nemokėtų skai­ tyti, bet kuris suaugęs žmogus pripažintų, kad jiems reikia padėti.

Tačiau emocinis berniukų neraštingumas yra toks dažnas reiškinys, kad niekas nekreipia dėmesio, kol įvyksta tragedija. Berniukų emo­ cinėmis problemomis susirūpinama tik tuomet, kai mokyklos kieme įvyksta susišaudymas, sienoje išdaužiama skylė, vaikinas pagauna­ mas vairuojantis neblaivus arba nusižudo.

Kaip jie gali šitaip nesi­ skaityti su kitais? Kas nutinka, kad berniukai atsiriboja nuo jausmų pasaulio? Tuo mus stengiasi įtikinti mūsų kultūra, bet taip nėra. Visi berniukai turi jausmus, tačiau su jais dažnai elgiama­ si taip, tarsi jų neturėtų. Ir iš jų pačių elgesio dažnai atrodo, kad jie nieko nejaučia.

Tačiau visi berniukai gimsta apdovanoti įvairiausiais jausmais. Kai tyrėjai palygina vyrų ir moterų arba berniukų ir mergaičių emocinį sąmoningumą, supratimą ir jausmų raišką, vyriškos lyties at­ stovai beveik visada lieka antri. Berniukams ir mergaitėms parodžius keletą paveikslėlių su įvairių išraiškų veidais, berniukai paprastai ne taip tiksliai sugeba pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu pavaizduotas emocijas.

Terapiniuose užsiėmimuose vienas iš dažniausių moterų nusiskundimų vyrais - jų nesugebėjimas suprasti, kad kiti jaučiasi įskaudinti ar trokšta dė­ mesio. Daugelis vyrų neprieštaraudami sutinka, kad toks įsitikinimas teisingas: jie išties vengia emocingų žmonių ir situacijų, kurios gali sukelti stiprių jausmų.

Tačiau tai nereiškia, kad vyrai iš prigimties nesugeba reikšti ar suprasti emocijų. Paprastai naujagimiai berniukai į aplinką reaguoja emocingiau nei mergaitės. Pavyzdžiui, nustatyta, kad išsigandę ar nuliūdę berniukai kūdikystėje verkia daugiau už mergaites. Tačiau, nepaisant tokios ekspresyvios gyvenimo pradžios, paste­ bima visuotinė riebalų deginimo kalendorius, kad augdami berniukai reiškia vis mažiau emocijų galbūt išskyrus tik pyktį, atliekant tyrimus ši emocija nagri­ nėta nepakankamai.

Tai akivaizdu berniukus stebint gyvenimiškose situacijose, kai jie žiūri nuotraukas ar filmą, kuriuose yra jaudinamų vaizdų.

Bet ar tai reiškia, kad berniukai mažiau ir jaučia? Kai kurie duomenys rodo, kad jie kaip tik jaučia intensyviau. Kai emociškai sudėtingose situacijose matuo­ jamas širdies ritmas arba odos laidumas delnų prakaitavimasnėra jokių nuoseklių berniukų ir mergaičių rezultatų skirtumų.

Tyrimai, kuriais skirtumų nustatyta, leidžia manyti, kad berniukai reaguoja stipriau, o ne pasyviau. Dar vieno tyrimo rezultatai rodo, kad emociš­ kai susijaudinę berniukai ne taip sėkmingai sugeba valdyti emocijas.

Kokie rezultatai? Mergaites verksmas trikdė mažiau. Jos labiau stengėsi nuraminti kūdikį ir ne taip dažnai bandė išjungti garso kolonėlę.

Supjaustyk 2x2 ir parduok. Kiek daug kapų galės ja uždengti. Per statistinę parą uostamiestyje gimdė 5 moterys - pasaulį išvydo 4 berniukai ir viena mergaitė. Vakar Klaipėdoje užregistruota Valijos Jasmontienės gim. Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojai sulaukė 46 kvietimų.

Berniukai, iš kurių širdies ritmo buvo aišku, kad jie rames­ ni, dažniau guosdavo kūdikį. Tyrėjai padarė išvadą, kad vaikai šiuo atveju berniukaikuriuos labiau trikdo emocinės reakcijos, stengiasi jų išvengti. Kitaip tariant, berniukai, kuriems sunkiai sekasi valdyti savo pačių emocijas, gali būti dažniau linkę nekreipti dėmesio į kitų žmonių skausmą. Iš jos plausimo buvo aišku, kad ji laikosi nuomonės, jog berniukai linkę smurtauti dėl biologinių ypatumų.

Žinoma, vyriški hormonai, kurių turi visi berniukai, turi didžiulę reikšmę, tačiau, mūsų nuomone, tiek pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu kalbant apie bio­ loginius aspektus pamirštamas svarbesnis ir aktualesnis - berniukų auklėjimo mūsų kultūroje - klausimas. Atsakydami į šį reporterės klausimą, papasakojome pramanytą istoriją apie garsų psichologijos profesorių, kuris tvirtino kruopščiai išnagrinėjęs prigimties ir auklėjimo dilemą, perskaitęs visą literatūrą šia tema ir galų gale padaręs išvadą, kad prigimtis lemia 53 procentus, o auklėjimas - 47 procentus mūsų elgesio.

Reporterė nusijuokė, su­ pratusi komiškai taiklią šio pasakymo mintį - visus mūsų veiksmus smarkiai lemia ir viena, ir kita. Tada jos pasiteiravome, kodėl visada taip pabrėžtinai stengiamasi visą kaltę suversti biologijai. Aišku tik tai, kad kiekvie­ ną pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu lemia daugybė veiksnių - nuo biologinių iki gyvenamosios aplinkos. Diskutuojant apie tai, ar kalta biologija, ar prigimtis, pamirš­ tama, kokia sudėtinga ši problema.

Šiuolaikinis neurologijos mokslas nesistengia nustatyti, kuris iš šių dviejų veiksnių svarbesnis, bet pa­ brėžia glaudžią biologijos ir patirties sąsają; šiuo metu plačiai pripažįs­ tama, kad aplinkos veiksniai gali keisti smegenų struktūrą.

Kita vertus, smege­ nų veiklą gali stimuliuoti įvairūs mokomieji užsiėmimai, pavyzdžiui, kai aplink save nuolat matome įvairių formų raides ir girdime, kaip jos tariamos.

Todėl tiksliai aišku, kad paveldi­ mumas - dar ne viskas. Vis dėlto yra du akivaizdūs biologiniai berniukų ir mergaičių skirtumai, kurie greitas menopauzės metimas įtaką vaiko raidai ir elgsenai.

Berniukai jas pasiveja vėliau, bet pradinėse klasėse mergaičių pranašumas šioje srityje tėvams, mokytojams ir tyrėjams būna ypač akivaizdus. Antrasis skirtumas - berniukai paprastai būna fiziškai aktyvesni už mergaites: jie yra greitesni ir ištvermingesni. Pamatysime, kad toks judrumas ir jo pasekmės daro didžiulę įtaką kasdieniam berniukų gyvenimui ir aplinkinių požiūriui į juos.

Tai bemaž ir visi augančių vaikų elgsenos skirtumai, kuriuos būtų galima laikyti aiškiai biologinės kilmės. Net ir plačiai žinomi geresni berniukų matematiniai gebėjimai negali būti aiškinami vien biologiniais ypatumais. Daugeliu tyrimų, kuriais buvo nagrinėti ber­ niukų ir mergaičių matematinių pasiekimų skirtumai, nustatyta, kad paprastai kiek geriau matematika sekasi mergaitėms. Pavyzdžiui, jei neurovi- zualiniu tyrimu nustatoma, kad rimuojant žodžius vyrų ir moterų smegenyse suaktyvėja skirtingos sritys, apie tai iš karto pranešama straipsnių antraštėse.

Tačiau jei atliekant panašų tyrimą vyrų ir mo­ terų smegenų skirtumų nenustatoma, apie tai dažniausiai nutylima. Anokia čia naujiena. Padidėjęs dėmesys lyčių skirtumams iškreipia tikrovės vaizdą. Kai iš mokslinių tyrimų sužinome įdomių faktų apie berniukus ir jų skirtumus nuo mergaičių, labai dažnai visuomenei pateikiama netiksli arba per daug supaprastinta informacija, kuri berniukų at­ žvilgiu priimama kaip absoliuti tiesa nors ir iškreipta.

Nors mokslininkai dar nenustatė, kokią įtaką testosteronas daro besiformuojančioms smegenims iki gimimo, žinome, kad, prieš pra­ sidedant lytiniam brendimui ir jam pasibaigus, agresyvus elgesys nepriklauso nuo testosterono lygio kraujyje.

Pavyzdžiui, prasidėjus paauglystei visų sveikų berniukų organizme testosterono lygis smar­ kiai padidėja, tačiau ne visi iš jų ima elgtis agresyviai.

Testosterono lygis kraujyje keičiasi. Nors vyras gali paveldėti tam tikrą bazinį testosterono lygį, tai nereiškia, kad jis visada išliks toks pat. Įvairiu paros metu testosterono lygis būna skirtingas ir daugiausia priklauso nuo žmogaus potyrių. Pavyzdžiui, tyrimu nu­ statyta, kad teniso susitikimą ar netgi šachmatų partiją laimėjusio vyro organizme testosterono lygis pakyla ir kurį laiką būna aukštes­ nis.

O pralaimėjusiojo? Jo testosterono lygis krenta. Hormonų kon­ centracija didėja arba mažėja ir tai priklauso nuo aplinkos įtakos. Testosteronas irgi veikia taip pat. Daugeliu atveju, kai nustatomas aukštas testosterono lygis, tai yra agresyvaus elgesio pasekmė, o ne priežastis.

Vyrai tar­ pusavyje nekovoja, vedę vyrai nesmurtauja prieš žmonas, tėvai ne­ muša vaikų. Dar įdomiau, kad šios genties vaikai nesipeša vieni su kitais. Užpuolimų, prievartavimų ir žmogžudysčių čia beveik nebū­ na. Šernai gentyje tikima, kad smurtauti - pavojinga ir kad agresyvios mintys ar netgi nedraugiškas elgesys padidina tikimybę susirgti ar užsitraukti nelaimę.

Todėl čionykščiai vaikai nuo pirmų dienų moko­ mi, kad gyvenime reikia susitarti taikiai. Šiaurės Amerikoje neįtikėtinai taikų gyvenimo būdą, kuriam, ko gero, neprilygtų jokios ankstesnės antropologams žinomos taikios bendruomenės, propaguoja kultūriškai atskiros grupės, pavyzdžiui, huteritų brolija - didžiausia ir populiariausia krikščionių bendruo­ meninė grupė Jungtinėse Valstijose - arba amišų bendruomenė.

Jau daugiau kaip metų joks huteritų bendruomenės narys nėra už­ mušęs kito tos pačios bendruomenės nario. Pasistengę galime užauginti smurtauti nemokančius ber­ niukus. Anks­ čiau berniukai žavėdavosi Johnu Wayneu arba Jamesu Deanu dabar jie atrodo lyg žavūs keistuoliaio šiandieniniuose filmuose, televizi­ jos laidose, kompiuteriniuose žaidimuose ir vaizdo įrašuose jie mato dar labiau išpūstus nepažeidžiamo, agresyvaus ir nepaprastai galingo supermeno pavyzdžius.

Tokia vyriškumo samprata nelabai dera su emociniu sąmoningumu ar dėmesingumu. Mus dažnai kviečia atvykti į mokyklas pasikalbėti su moksleiviais, kai jų elgesys ar nusižengimai ima kelti tėvų ir mokytojų susirūpi­ nimą.

Jie tik didžiuoda­ miesi pasakojo, kokį alkoholio kiekį sugeba išgerti. Mūsų kultūra iš pačių gražiausių savybių, kuriomis gali pasižy­ mėti vaikinas, - fizinės energijos, drąsos, smalsumo ir veiklumo, - sukuria iškreiptą ir pavojingą vyriškumo sampratą.

Kad toks nevykęs vyriškumo įvaizdis puikiai prigyja, aiškiai įrodo vienas iš geriausiai berniukų požiūrį atskleidžiančių tyrimų - Nacionalinė paauglių vaikinų apklausa, kurioje dalyvavo didžiulė iš visos JAV reprezentatyviai atrinkta penkiolikos-devyniolikos metų vaikinų grupė.

Pavyzdžiui, berniukai turėjo atsakyti, ar naudojasi prezervaty­ vais. Tyrimo rezultatai parodė, kad kuo labiau berniukai pritarė šiems tei­ giniams, tuo labiau šie teiginiai atitiko pačių berniukų požiūrį ir tuo labiau buvo tikėtina, kad jie gers alų, rūkys kanapes, leisis į nesaugius seksualinius santykius, bus išmesti iš mokyklos ir apgaule ar prievarta privers kitus tenkinti jų seksualinius poreikius. Populiarioji kultūra - destruktyvus elementas mūsų berniukų gy­ venime, tačiau neteisingas emocinis jų auklėjimas prasideda daug anksčiau ir arčiau namų.

Daugelis tėvų, giminaičių, mokytojų ir kitų su berniukais dirbančių ar gyvenančių žmonių imasi juos moky­ ti, kaip gyventi šiame pasaulyje ir elgtis su kitais žmonėmis. Tačiau stengdamiesi išmokyti vienų dalykų labai dažnai išmokome visai ko kito ir galop tai pradeda kenkti jų emocinei būklei. Bendraudami su berniukais ir mokydami elgesio su aplinkiniais neišvengiame giliai įsišaknijusių tradicinių lyčių stereotipų.

Sąmoningai ar nesąmonin­ gai slopiname berniukų emocinį sąmoningumą. Mokslininkai, tyri­ nėjantys vaikų emocines reakcijas lemiantį tėvų elgesį, nustatė, kad tėvai išankstinį stereotipinį nusiteikimą turi net kalbėdami apie kū­ dikius11 pavyzdžiui, vienas mūsų pažįstamas tėtis mums gyrėsi, kad apipjaustymo procedūros metu sūnus neverkė.

Dėl to tėvai skirtingai ugdo sūnų ir dukterų jausmus. Yra daug atvejų, patvirtinančių šį faktą. Ir tai akivaizdžiai matyti. Žinoma, kad mamos, kurios stengia­ si paaiškinti emocines reakcijas ikimokyklinio amžiaus vaikams ir kurios nesmerkia jų už tai, kad jie drąsiai reiškia liūdesį, baimę ar pyktį, užaugins vaikus, geriau suprantančius aplinkinių jausmus.

Net ir vyresni broliai ir seserys, pamėgdžiodami tėvus, apie jausmus dažniau kalbasi su dvimetėmis sesutėmis negu su pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu broliais. Daugiausia į jo klausimus atsakinėja mama, nes su juo praleidžia daugiau laiko nei tėtis. Net ir tuomet, kai visa šeima būna kartu, paprastai ji kalba daugiau už vyrą.

Ji stengiasi į visus klausimus atsakyti vienodai išsamiai, tačiau nepastebi, kad, kaip ir visi tėvai, subtiliai pakreipia vienokius ar kitokius vaiko klausimus tam tikra linkme. Ji paaiškina, kad taip keliauti saugiau, sakydama, kad vaikai negali važiuoti automobiliu neprisegti specialioje kėdutėje.

Jos atsa­ kymas labai išsamus, tad Bredui smagu, kad paklausė; jis žino, kad atsiradus progai mielai klaus dar kartą. Tačiau jiems vaikštinėjant parke, kai Bredas rodo pirštu į ver­ kiantį berniuką ir klausia mamos, ko šis verkiąs, ši atsako daug trum­ piau, nesileisdama į ilgus paaiškinimus.

Nagi, eime. Nemandagu taip spoksoti. Bredo mama gal iš tiesų nežino, kodėl mažylis verkia, o sakyda­ ma sūnui, kad žiūrėti nemandagu, moko mandagaus elgesio. Tačiau jos skubotas atsakymas vaikui ne toks aiškus, įdomus ir malonus. Jam subtiliai leidžiama pajusti, kad nereikia galvoti, kodėl žmogus verkia arba kas konkrečiai galėjo nutikti šiam vaikui.

Ištyrus tėvų bendravimą su berniukais ir mergaitėmis nustaty­ ta, kad, mergaitei paklausus apie jausmus, mama į jos klausimą atsa­ kys išsamiau. Gal jį įskaudino kiti, o gal jis pametė žaisliuką Ką manai? Jos įgimtas rūpestingumas ir užuojauta dar sustiprinama.

Berniukai nuolat jaučia tokius emocinius suvaržymus. Kai šešiamečio Džeko šeima persikėlė į naują namą, vienam iš trijų vaikų turėjo atitekti apatinis kambarys, atskirai nuo kitų trečia­ me namo aukšte buvusių kambarių.

Jis buvo paskirtas ne aštuonme­ tei Keitei ir ne keturmetei Eimei, o Džekui. Jam užsiminus, kad bus nejauku vienam miegoti antrame aukšte, tėtis atsakė: - Juk tu didelis vaikinas. Sesutėms baisu miegoti vie­ noms. Kai berniukai reiškia pyktį ar elgiasi agresyviai neperžengdami ribų arba pasidaro paniurę ir tylūs, jų elgesys laikomas normaliu. Tačiau jei jie sakosi biją, nerimaują ar liūdį šie jausmai dažniausiai laikomi moteriškaissuaugusieji paprastai su jais ima elgtis taip, kad vaikui pasidaro aišku, jog tokie jausmai berniukams netinka.

Biblinis pasakojimas apie Pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu ir Abelį, kai iš pavydo Kainas nužudo brolį, laikomas broliškos konkurencijos alegorija, tačiau šio pasakoji­ mo prasmė kur kas gilesnė.

Ši trumpa istorija Pradžios knygoje prasideda visai papras­ tai. Abu broliai, trokšdami įsiteikti Viešpačiui, atneša jam dovanų: Kainas pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu savo paties laukuose užaugintų vaisių, Abelis - geriausią savo bandos ėriuką. Pasakojime nepaaiškinama, kodėl Viešpats taip skirtingai priėmė abiejų vaikinų dovanas, tačiau Kainas pasijuto pažemintas. Kainas neta­ ria nė žodžio, nors, suprantama, girdėdamas tokius priekaištus turi jaustis įskaudintas, o brolį į laukus išsivilioja ir nužudo apimtas pyk­ čio.

Argi aš - brolio sargas? Krenta į akis, kad pasakojime niekur neminimi vaikino biologi­ niai tėvai Adomas ir Ieva, su kuriais Kainas būtų galėjęs pasikalbėti arba kurie būtų galėję jį nuraminti.

• Просто сердце работает с перебоями, чего и следует ожидать в таком возрасте.
• (PDF) Religija Lietuvoje | Mindaugas Peleckis - slenyje.lt
• Svorio netekus vartojant t25
• Dan Kindlon Michael Thompson Teresa Barker - Augant Kainui LT | PDF
• Virtualus svorio metimo iššūkis
• PDF - Vakarų ekspresas
• svarbiausi dienos įvykiai | slenyje.lt

Kaino istorijos atgarsius matome šiandieninių berniukų gyveni­ me, kai jie atsiriboja nuo savo jausmų ir nesugeba atjausti aplinkinių ir taip akivaizdžiai kenčia gyvendami skurdžiame jausmų pasaulyje. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti. Tačiau Kaino nie­ kas nemokė tvarkytis su jausmais, daugelio šiandieninių berniukų to irgi niekas nemoko.

K a ip a p s a u g o t i e m o c in į b e r n iu k ų p a s a u l į Psichologinio darbo praktikoje teko bendrauti su didžiules netektis patyrusiais berniukais - praradusiais vieną iš tėvų, brolį ar seserį, smarkiai suluošintais ar sunkiai sergančiais - ir vis dėlto sėkmin­ gai įveikę sunkumus jie sugebėjo grįžti į normalų gyvenimą ir su­ sikurti perspektyvią ateitį. Teko regėti ir tokių berniukų, kurie pa­ lūždavo nuo smulkmenų, dažnai pasitaikančių prastomis dienomis.

Ar berniukams pavyks įveikti iškilusius sunkumus, ar jie nuleis ran­ kas, visuomet priklauso nuo vidinių jausmų, kuriuos jie gali pasitelkti į pagalbą. Pažinti jausmus berniukams dažnai padeda mėgstamas mokyto­ jas ar treneris, tačiau berniukų požiūrį į save ir jų norą mokytis jaus­ mų kalbos ir emocinio raštingumo daugiausia lemia tėvai.

Religija Lietuvoje

Rodydami tinkamą pavyzdį jie gali išmokyti emocinio artumo ir dėmesingumo aplinkiniams. Jie gali neteisdami išklausyti, ką berniukas jaučia, ko­ kių sunkumų patiria, nenurodinėdami, kaip juos spręsti. Visi berniukai jautrūs ir visi jie kenčia. Ši mintis gąsdina dau­ gelį suaugusiųjų, jie sąmoningai ar nesąmoningai nenori pripažinti, kad ir berniukai gali būti emociškai pažeidžiami. Tačiau susitaikę su šia mintimi tėvai ir mokytojai galės suteikti berniukams geresnį emocinį auklėjimą, išmokyti juos sėkmingai ištverti juodžiausius gyvenimo momentus ir supažindinti su prasmingesniais gyvenimo dalykais.

Jei savo sūnus mokysime gerbti ir vertinti jausmų pasaulį, jei su­ kursime jiems jausmų žodyną ir paskatinsime juo naudotis, jie atvers širdis pasauliui.

L e w is C a r r o l l uklėtojos Alvarez darželio grupėje įpusėjo rytmetys. Penkiolika vaikų - šeši berniukai ir devynios mergaitės - jaukiame grupės kampe, ratu susėdę ant kilimo, laukia, kol auklėtoja pradės skaityti knygą.

Vienoje rato pusėje susiglaudusios pečiais sėdi mergaitės - vienos sukryžiavusios kojas, kitos - rankas pasidėjusios ant kelių arba tiesiog ramiai, viltingai laukiančios ar linksmai plepančios, kol auklėtoja duos ženklą, kad galima pradėti skaityti.

Šalia jų sėdi berniukas, Da­ nielius, irgi ramus, atsipalaidavęs ir laukiantis to paties. Danielius - geriausiai klasėje skaitantis vaikas. Namie ir mokykloje prie knygų jis praleidžia ištisas valandas ir darželyje labiausiai laukia to meto, kai galės klausytis pasakos. Už poros metrų nuo Danieliaus sėdi keturi berniukai. Čia vaiz­ delis visai kitoks: Justinas šonu atsirėmęs Vilui į krūtinę, Vilas su­ smukęs Baširui ant peties, o šis prisispaudęs prie Rajano, kuris iš pa­ skutiniųjų stengiasi neparvirsti.

Keista, bet šis svyrantis ansamblis niekaip nesugriūva ir atrodo kaip sustingęs erdvėje. Berniukai laikosi tyliai, jie ilgai išbus suvirtę į tokią pasvirą krūvą, laukdami, kol auk­ lėtoja pradės skaityti. Jie kaip įmanydami stengiasi laikytis taisyklių, ir ji tai supranta, tačiau negali pradėti skaityti, kol nepasirodys Kris­ toferis. Kai auklėtoja Alvarez paskambino varpeliu, kviesdama moki­ nius į ratą, Kristoferis dėliojo tanagramas.

Nešdamas šias dėliones atgal į vietą, jis perbraukė pirštu lentoje kreida nupieštas figūras, su pasitenkinimu stebėdamas atsiradusią žalią liniją, atsitrenkė į Justiną, ėjusį į ratą, o tada ties žaisline virtuvėle stabtelėjo surinkti plastikinių kriaušių ir pomidorų.

Dabar jis užsisvajojęs stoviniuoja prie lenty­ nų, kur sukrautos reikmenų atsargos, ir paskendęs mintyse žiūrinėja spalvotus žymeklius plastikinėje dėžutėje. Šis klausimas paža­ dina jį iš svajų. Atsisukęs žvilgteli, tačiau nepajuda iš vietos. Kiek padvejojęs Kristoferis padeda žymeklius į vietą ir pamažu pradeda artintis.

Ber­ niukų suformuotas domino statinys ima griūti. Justinas nuvirsta ant Vilo, šis stengiasi nustumti jį sau nuo kelių ant grindų. Ir pasitrauk toliau nuo Vilo. Vilai, nereikia stumdytis, jis pasitrauks pats, - sako ji, o tada šūk­ teli: - Kristoferi, visi pasiruošę klausytis pasakojimo. Prašom ateiti čionai. Tada Baširas nusprendžia atsigulti ant nugaros, ir dabar į ratą patenka tik jo keliai ir batai. Jis žiūri į lubas. Baširas atsikelia. Nors berniukus tvarkingai susodinti į ratą prireikė vos dviejų ar trijų minučių, sunku neprarasti savitvardos matant Justino ir Kris­ toferio elgesį.

Pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu jie iššvaisto begalę visos vaikų grupės laiko. Akivaizdu, kad mergaitės nepaprastai skiriasi nuo berniukų, - jos irgi energingos ir veržlios, tačiau sugeba valdyti emocijas ir stropiai vyk­ do auklėtojos nurodymus.

Berniukams daug sunkiau ramiai išsėdėti. Kaip jų judrumas veikia šias mergaites? Ką jaučia Danielius, pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu laukdamas kartu su mergaitėmis, matydamas, kad jis kitoks nei visi kiti berniukai? O kaipgi visi besistumdantys ir į krūvą besigrūdantys vaikai? Arba išsiblaškėlis Kristoferis? Ko jie išmoksta nuolat girdė­ dami priekaištus per rytmetinius užsiėmimus arba bet kuriuo kitu metu, kai elgiasi kitaip nei visi?

Tokie klausimai nuolat sukasi mokytojų ir tėvų galvose ir tampa pagrindine pokalbių apie berniukų elgesį mo­ kykloje tema. Pastaraisiais metais visuomenės diskusijose apie teisingo švieti­ mo principus daugiausia dėmesio skiriama mergaitėms, pabrėžiant, kad į berniukus orientuotoje mokymo sistemoje jos lieka nuskriaus­ tos. Toks nerimas dėl mergaičių visiškai pagrįstas, tačiau mums susi­ rūpinimą kelia tos diskusijos, kai ieškant teisybės berniukai suprie­ šinami su mergaitėmis.

Susidaro įspūdis, kad mergaitės mokyklose kenčia, o berniukai - ne. Nuo darželio iki šeštos klasės berniukas mokykloje kasmet pra­ leidžia daugiau kaip tūkstantį valandų, todėl jo patirtis ir ten sutinka­ mų mokytojų ir kitų suaugusių asmenų požiūris į jį turi labai didelę reikšmę besiformuojančiai jo asmenybei. Vidutiniam berniukui labai sunku pasiekti pradinės mokyklos mokymo programoje numatytus raidos ir akademinius tikslus, kai daugiausia dėmesio skiriama skaitymo, rašymo ir žodinio bendra­ vimo įgūdžiams - kognityviniams gebėjimams, kurių berniukai paprastai įgyja vėliau už mergaites.

Kai kurie berniukai brandumu lenkia kitus vaikus, o kai kurios mergaitės atsilieka nuo daugumos, tačiau, palyginus vidutinio berniuko ir vidutinės mergaitės gebėji­ mus, akivaizdu, kad darželyje ir pradinėse klasėse berniukai mergai­ tėms neprilygsta. Mokyklos aplinka - išskirtinai moteriška, mokytojų ir vadovų pa­ reigas eina daugiausia moterys, todėl susidaro įspūdis, kad bendra atmosfera nepalanki berniukams, netoleruojanti pernelyg didelio jud­ rumo ir nevaldomo impulsyvumo, kuriuo pasižymi berniukų elge­ sys.

Tokioje mokyklos aplinkoje berniukas pasijuto tarsi dagys tarp rožių, aiškiai suprasdamas, kad yra kitoks, prastesnis ir taigi riebalams reikia mesti svorį keliantis ne­ pasitenkinimą. Nuėjome pasikalbėti su trečios klasės mokytoja, kuri, mūsų ma­ nymu, puikiai mokėjo elgtis su berniukais.

Kaip pagreitinti svorio kritimą?

Atrodė, kad berniukams ji patinka, todėl norėjome išsiaiškinti jos požiūrį į klasės berniukus. Ji - žmo­ giška, civilizuota. Tiesiog mergaitėms joje lengviau prisitaikyti. Kaip tik priešingai - dau­ gybę mums žinomų dalykų apie mokykloje berniukų patiriamus sunkumus patvirtina daug rūpestingų, kūrybingų mokytojų, kurie visaip stengiasi rasti tinkamų būdų dirbti su berniukais mokyklos aplinkoje. Žinome ir tai, kad yra išskirtinio talento ar temperamento berniukų, tačiau, norėdami kalbėti apie tai, kaip gyvenimiški poty­ riai stabdo jų emocinį vystymąsi ar kelia tam pavojų, privalome kal­ bėti apie neišsakytas nuoskaudas, kurias pirmaisiais mokykliniais metais patiria daugybė berniukų.

Vaikų vystymosi mokykliniais metais tyrimai rodo, kad moky­ mosi įpročiai, nulemiantys mokymąsi aukštesnėse klasėse, susifor­ muoja iki trečios klasės. Daugelis berniukų, kuriems nepasiseka mo­ kykloje pirmaisiais metais, vėliau taip ir neatgauna motyvacijos gerai mokytis. Pirmųjų metų palikti emociniai randai neišnyksta net ir tiems, kurie išmoksta įnirtingai dirbti norėdami pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu to pasiekti.

Jis sėkmingai dirbo įmonių konsultantu ir retai kada ištrūkdavo iš darbo į pavakare rengiamus vaikų pasirodymus ar juolab per pietus vykstančius mokyklinius spektaklius ir choro koncertus.

Jis vengdavo lankytis tėvų susirinki­ muose, nors mokytojai visaip stengdavosi parinkti tokį laiką, kuris netrukdytų jo darbų tvarkaraščiui. Karlas norėjo būti geras ir atsakingas tėvas, tačiau tokiuose susi­ rinkimuose jausdavosi įsitempęs ir nekantraudavo kuo greičiau iš jų pasišalinti.

Kai žmona ėmė reikalauti mokykloje lankytis dažniau, jis pareigingai atvykdavo nurodytu laiku, tačiau jo nusiteikimas prieš mokytojus trikdydavo visus susirinkimo dalyvius. Galų gale, žmona pasiūlė nebesivarginti, tačiau jos nepasitenkinimas augo. Vėliau Karlas prisiminė, kad per vieną itin karštą judviejų kivirčą jis liko priblokštas piktų žmonos priekaištų, neva jam nerūpi vaikų mokslai.

Ne ką mažiau nustebino ir jo paties reakcija. Pirmiausia jis pagalvojo ne apie darbą, ne apie savo kabinetą, darbų terminus ar net­ gi vaikus. Visų pirma jis pajuto gėdą, priešiškumą ir pyktį, kurie jo širdyje ruseno daugiau kaip keturiasdešimt metų. Vaikystėje mokykloje man būdavo nelengva.

Buvo dalykų, kurie nuo manęs visai nepri­ klausė. Mokykloje supratau, kad to, kas labai svarbu kitiems žmo­ nėms, niekada neįstengsiu daryti taip gerai, kaip dauguma vaikų. Net ir dabar man atrodo, kad visi tie vaikų piešiniai ant sienų nie­ ko nekeičia: mokykla - tai vieta, kurioje vaikai kenčia.

Pykstu, kai tenka apsimesti, kad taip nėra, sėdėti ir maloniai šnekučiuotis su mokytojais, kurie irgi yra dėl to kalti: pasipūtę, siauro mąstymo, su­ stabarėję žmonės, manantys turį teisę teisti vaikus ir mane, jų tėvą, nors ir žinau, kad nieko panašaus jie negali daryti. Tai vien akių dūmimas. Nei laikas, nei sėkminga profesinė veikla neišdildė tais mokykliniais metais patirto skausmo ir pykčio.

Kai Karlas įžengdavo į mokyklos pastatą, keturiasdešimt aštuonerių metų vyras vėl virsdavo aštuonmečiu vaiku. Panašias istorijas girdime iš begalės vyrų, kuriems mokykla tapo skausmingų išbandymų vieta, ir nesvarbu, ar gyvenime šie žmonės pasiekė labai daug, ar dar tik ieško savo vietos. Matome, kad taip kenčia berniukai, kurie dažnai iki trečios kla­ sės praranda bet kokį norą mokytis, pradeda nekęsti mokyklos, nu­ sprendę, kad čia jie nieko nepadarys gerai.

Kiti mokosi neblogai, bet mokykloje vis tiek jaučiasi svetimi. Jie stumia laiką ir gauna gerus pažymius, tačiau mokymasis jiems neteikia džiaugsmo; kaip ir visi, jie praranda produktyviausius mokymosi metus. Šiandien daugelis berniukų pirmosiose mokyklos klasėse nuolat jaučia gėdą ir nerimą. Taip jie ima menkinti save ir nekęsti to­ kius jausmus sukeliančios vietos. Emociškai atsiribojus nuo mokyk­ linės aplinkos, šių berniukų gyvenimas virsta didžiule kančia, nors jie dar net nespėjo sužinoti šio žodžio reikšmės.

Jis susikivirčijo su keliais mokytojais ir nors yra protingas vaikas, jo pažymiai dar niekada nebuvo tokie prasti: vietoj anksčiau turėtų A ir B pažymių dabar gauna B ir C lygio įvertini­ mus.

Mokyklos valdytojas rekomendavo Alanui pasikonsultuoti su psichologu ir galbūt lankyti terapinius užsiėmimus, nes kartais jis atrodo be galo užsisklendęs ir piktas. Kalbėdamas su Alano mama valdytojas užsiminė ir apie tai, kad jos sūnus gali būti apimtas depresijos. Ji prašė manęs nešališkai įvertinti sūnaus būklę. Alano šeima gyveno toli už Bostono, todėl jis nebūtų galėjęs lankyti terapinių užsiėmimų pas mane, tačiau galėjau susipažinti su Alano byloje pateikta informacija ir sužinoti jo paties nuomonę.

Vėliau sužinojau, kad Alanas nenorėjo su manimi kalbėtis, tačiau mums susitikus to neparodė. Šis dvylikametis, kurio strazdanotame veide švietė nuostabi šypsena ir kuris atrodė labai atletiškai sudėtas, palyginti su daugeliu kitų mokinių, buvo labai iškalbingas.

Jis elgėsi mandagiai, atsakinėjo į mano klausimus, tačiau iš pat pradžių jautėsi nejaukiai, kai ko nors paklausdavau apie mokyklą.

Kadangi pasta­ ruoju metu didžiausių konfliktų kildavo bendraujant su mokytojais, būtent nuo to ir pradėjome. Paklausiau, kurie mokytojai jam patinka ir kurie - ne. Jis prisiminė ketvirtos klasės mokytoją: - Pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu buvo gera, turėjo humoro jausmą ir ištisai nerėkdavo ir ne- sikabinėdavo.

Paskui pasakė, kad praeitais metais nemėgo visuomenės mokslų mokytojos. Tarkim, kai pamokose neturėdavau rašiklio. Visi turėjome užduočių knygeles, kuriose turėdavome žy­ mėtis pastabas vykdami į pažintines ekskursijas. Kai nuėjome į mu­ ziejų ir lauke stovėjome prie fontano, mano knygelė įkrito į vandenį. Štai dėl ko. Turbūt todėl, kad jie vis ką nors iškrečia.

Man atrodo, kad manęs nemėgo nuo pat pradžių. Mudu nelabai sutarėme. Jis prisiminė ir kitus mokytojus, kurie, jo manymu, jo nemėgo. Ypač įsiminė antros klasės mokytoja. Būtent tais metais paaiškėjo, kad Alanui ne visai gerai sekasi rašyba. Alano teigimu, ta mokytoja tvirtinusi, kad jam nėra ko rašyti eilėraščių, kol jis neišmoksiąs taisyk­ lingai rašyti. Su jais gera būti kartu.

Jie panašūs į mokytoją Klarksoną Jutau, kad jam rūpiu, be to, jis žino tiek visokių dalykų, apie kuriuos norisi išgirsti daugiau. Tada aiškinamės, apie ką Alanas norėtų sužinoti daugiau, kokie mokytojai ir kokios jų savybės jam labiausiai patinka. Daugiau jis ne­ labai ką gali pasakyti. Norėdamas susidaryti platesnį vaizdą, pokalbį stengiuosi pakreipti kita linkme ir nuo klausimų apie Alano savijautą pereinu prie bendrų klausimų apie mokytojus ir berniukus.

Kažkaip atrodo, kad jie mus geriau supranta. Jiems aišku, ką norime pasakyti. Alanas teigia paprastą dalyką - berniukai nemėgsta, kai ant jų šaukia, tačiau su tuo jiems reikia taikstytis beveik nuolat. Man taip neatrodo. Berniu­ kai paprastai neparodo, kad jiems nemalonu būti baramiems, nes bū­ nant berniuku nedera išsiduoti.

Bet jiems skaudu. Klausiu Alano, kas mokykloje jam labiausiai patinka. Visai nesi­ stebiu, kad jis pamini sportą. Jei labai stengsiesi, gali pasiekti vis geresnių rezultatų Net nežinau. Sportuodamas gali tapti geriausias. Jei iš tik­ rųjų patinka ledo ritulys, gali tapti ledo ritulio žaidėju, jei domina futbolas - futbolininku. Kasdien laukiu nesulaukiu fizinio lavinimo pamokų. Tai - kaip ilgoji pertrauka, kur iš tikrųjų galima kažkuo užsiimti.

Pamokose prasėdžiu visą rytą, o kaip deginti riebalus miegant, kai per dailės ar mokslo pažinimo pa­ mokas einame į lauką, turiu stovėti.

Jis išsamiau papasakoja apie mėgstamas - tokių yra nedaug - ir apie nemėgstamas pamokas. Akivaizdu, kad ir kaip pažangiai šioje mokykloje buvo kuriama mokymo programa, Alano požiūriu, pamo­ kų įdomumą daugiausia lemia tai, kiek jose leidžiama laisvai judėti. Su pasibodėjimu pasakodamas apie mokykloje praleidžiamą laiką Alanas įvardijo problemą, kuri aktuali daugeliui berniukų. Iš esmės jie turi visą rytą sėdėti pamokose, žymėtis pastabas užrašų knygelėse ir saugoti, kad jos neįkristų į vandenį, o negalėdami laisvai judėti, jaučiasi įkalinti ir nebegirdi nieko, kad ir kaip įdomiai kalbėtų mokytojai.

Ankstesniame darbe Čikagos Sautsaido rajone, kai tekdavo kon­ sultuoti vaikus, sutikdavau pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu berniukų, kuriuos mokykloje praleistas laikas būdavo taip sužalojęs, kad į mokyklą jie nenorėdavo nė pažiūrėti.

Jei tik vaikui pavyks­ ta pajusti, kad mokykloje galima daug pasiekti, ir jis jaučia aplinkinių palaikymą, mokykla jam tampa didžiausiu autoritetu. Įdomu tai, kad tas pats principas galioja ir Alanui, nors jis auga iš­ silavinusioje ir pasiturinčioje šeimoje.

Jei mokykla taps atstumiančia vieta, jis pradės jos nemėgti, jausdamas, kad jo asmeniniai pasiekimai ten niekam neįdomūs.

Labai dažnai berniukai mokykloje jaučiasi tar­ si dagiai tarp rožių, aiškiai suprasdami, kad yra kitokie, prastesni ir kartais keliantys aplinkinių nepasitenkinimą. Šioje kryžkelėje stovi ir Alanas - kyla pavojus, kad jo siela mokykloje neras sau vietos. Kasmet naujais mokslo metais skirdama pirmąją užduotį mokytoja leidžia vaikams patiems nuspręsti, ar jie statys tilto, ar katapultos modelį. Paprastai mergaitės imasi statyti tiltą ir puikiai organizuoja darbą: išklauso visų pasiūlymų, nubraižo pirminius eskizus ir kartu nesku­ bėdamos bando statyti tiltą.

O štai berniukai dažniausiai nori dary­ ti katapultą, tačiau iš pradžių kartu dirbti būna sunku. Kiekvienas berniukas stengiasi primesti savo idėjas, kaip būtų geriausia statyti katapultą, galinčią svaidyti net uolos luitus. Berniukai nesidomi ir neklauso kitų pasiūlymų. Jie pasliki atsigula ant grindų, kėdžių ir sta­ lų, graibsto statybines medžiagas ir šūkauja kaskart įsidūrę pieštuku arba gavę per nagus trūkus įtemptai gumai.

Dirbdami paskubomis, jie dažniausiai pastato neveikiantį įrenginį, bet dėl to nė kiek neliūdi. Būtų galima lengvai išbarti berniukus už tokį skubotą ir klaidų pilną darbą, iš anksto žinant, kad jų sukonstruotos katapultos neveiks, lengva sugėdinti ėmus lyginti jų chaotišką darbą su daug ramiau ir produktyviau dirbančiomis mergaitėmis.

Tačiau ši mokytoja į tokią situaciją pažvelgė kitaip. Ji pastebėjo ne tik tai, kad mergaičių darbas puikiai planuojamas ir koordinuojamas, bet ir tai, kad berniukai drą­ siai rizikuoja ir yra kupini kaip sulieknėti po kvetiapino, kuriuo užkrečia visą klasę.

Daugelis pedagogų, pavyzdžiui, darželio auklėtoja Alvarez, siekia, kad mokykla taptų tokia vieta, kur ir berniukai, ir mergaitės galėtų vienodai tobulėti, kad taptų atsakingi, rūpestingi ir norėtų mo­ kytis. Tačiau žinome, kad būna dienų, kai net tokie atsidavę pedago­ gai, kaip ši auklėtoja, besąlygiškai tikinti kiekvieno savo grupės ber­ niuko galimybėmis, nori, kad berniukai nebūtų tokie skirtingi arba kad berniukų tėvai juos auklėtų kitaip.

Berniukai paprastai būna labai judrūs ir dažnai elgiasi impulsy­ viai. Jų energija užkrečiama ir ypač lengvai persiduoda kitiems ber­ niukams, o jausdamiesi fiziškai energingi, jie gali tapti nevaldomi ir psichologiškai. Jie dažniausiai nebijo rizikuoti ir, atrodo, visai nesi­ jaudina, kad pargriuvę gali susižeisti ar gauti pylos.

Berniukai pirma pradeda ką nors daryti, o tik tada ima galvoti apie pasekmes, nesvar­ bu, ar jų poelgiai yra drąsūs, ar beprotiški.

Но, когда повернулся к Наи, оказалось, что по щекам Бенджи текут слезы. - Наи, я не хочу сего-дня зани-маться.

Berniukai neslapukauja. Jie elgiasi ir kalba paprastai ir aiškiai. Berniukų emocinis ne­ brandumas leidžia jiems nevaržomai pasireikšti visu gražumu, todėl norėdami būti pastebėti jie ima pūstis, girtis ir triukšmingai šūkauti.

Jie pernelyg nesistengia įtikti kitiems. Kai garsiojoje pasakoje berniu­ kas pareiškia, kad karalius nuogas, jis atvirai rėžia tiesą į akis, kaip tai būdinga berniukams. Berniukų noras būti tokiais, kurie daug žino ir sugeba, verčia juos jėga ir veiksmais kategoriškai reikšti, kas yra teisinga, sąžininga, gera ir bloga.

Žmogus voras, žmogus šikšnosparnis, vėžliukai nin- dzės - mažų berniukų gyvenime daugiausia veiksmo herojų, nes jie patys be galo trokšta prilygti didvyriams - iš mažų vaikų tapti di­ deliais vyrais, jaustis pasaulio galingaisiais, o ne mažais vaikais, ir spręsti, kas teisinga ir kas ne, o ne vien tik derintis prie kitų ar stebėti įvykius iš šono.

Tiek berniukai, tiek mergaitės mokyklinę aplinką pripildo ener­ gijos, smalsumo ir troškimo pažinti, tačiau šias gražias savybes gaubia lyčių stereotipai, kurie iš esmės skiriasi, bent jau tą labai dažnai sako mokytojai ir tėvai. Ar atsiras daug žaismingų, kūrybingų mergai­ čių, kurios iš vytelių ar skrudinto batono riekės pasidarytų šautuvą? O kiek žaismingų, kūrybingų berniukų norės įsivaizduoti, kad yra gražūs laukiniai lygumomis dundantys žirgai?

Visi berniukai apdovanoti judrumu, impulsyvumu ir fizine - berniukiška - jėga, ir kiek vertingos bus šios savybės, priklausys nuo mokytojo, paties vaiko ir aplinkybių. Šios savybės berniukus nepa­ prastai papuošia žaidimų aikštelėje, kur galima ir leidžiama elgtis im­ pulsyviau ir aktyviau. Tačiau klasėje, būnant šalia mergaičių, kurios paprastai būna kruopštesnės, pažangesnės ir geriau moka bendradar­ biauti, šios savybės virsta nebe privalumais, o trūkumais.

Pirma, berniukai bręsta lėčiau už mer­ gaites.

Dan Kindlon Michael Thompson Teresa Barker - Augant Kainui 2017 LT

Antra, jie yra judresni ir sunkiau nei mergaitės išmoksta val­ dyti impulsyvų elgesį. Jų lėtesnę brandą iš esmės lemia biologiniai ypatumai, o tėvai ir mokytojai savo elgesiu gali tik padėti arba truk­ dyti subręsti.

Dabartinis mokslo požiūris į prigimties ir auklėjimo įtaką pabrėžia, kad biologija neatsiejamai susijusi su patirtimi. Tai, kad mergaitėms paprasčiau iš­ mokti skaityti ir sklandžiau kalbėti, irgi lemia anksčiau prasidedan­ tys neurologiniai smegenų procesai, tačiau šie gebėjimai tobulėja, kai mergaitė skatinama skaityti vis daugiau.

Šie biologiniai ir kultūriniai veiksniai kartu skatina vaiko raidą. Prigimties ir auklėjimo įtaka ne­ atsiejamai susijusi. Kadangi mergaitės subręsta anksčiau už berniukus, tam tikrų gebėjimų jos dažnai įgyja būdamos jaunesnio amžiaus. Todėl kai pirmoje klasėje mokytojai pradeda vaikus mokyti skaityti, mergaitės būna geriau pasiruošu­ sios.

• Люди Земли стряхнули пыль со старых методик, разработанных после прощания с первым Рамой, и приготовились встречать Раму II.
• Lithuanian Vocabulary
• Nutukusio vyro svorio kritimas
• Kuri svorio metimo programa yra geriausia

Daugelis berniukų skaityti išmoksta vėliau nei mergaitės, todėl labiau tikėtina, kad pradinėse klasėse jie bus laikomi prastais mo­ kiniais. Kitaip tariant, berniukų ir mergai­ čių fizinio aktyvumo skirtumai pradeda ryškėti vaikams pasiekus mokyklinį amžių.

Naujausi tyrimai rodo, kad didžiausių skirtumų iš­ ryškėja socialinio bendravimo srityje.

PDF - Vakarų ekspresas

Vaikų grupėje berniukai elgiasi visai kitaip, negu būdami vieni, be to, veikti juos akina provokuojan­ tis kitų berniukų elgesys. Berniukai ir mergaitės daug kuo skiriasi, bet ir daug kuo panašūs, todėl yra mergaičių, kurios bus judresnės už daugelį berniukų.

Tačiau pradinėse mokyklos klasėse eilinis ber­ niukas bus aktyvesnis už tris ketvirtadalius mergaičių ir labiausiai tikėtina, kad judriausi vaikai klasėje bus berniukai. Kalbant apie išskirtinai judrų elgesį, pavyzdžiui, hiperakty- vumą, berniukų ir mergaičių skirtumai tik dar labiau išryškėja. Pavyzdžiui, Tenesio valstijoje riebalų praradimas mezomorfui 8 darželi­ nukus ir pradinukus iki penktos klasės- visi jie mokosi šešioliko­ je vienos heterogeniškos gyventojų sudėties apygardos mokyklų, - hiperaktyvumo-impulsyvumo sutrikimas nustatytas maždaug 4 proc.

Todėl kiekvienoje bent 25 mokinių klasėje tikriausiai bus vienas hiperaktyvus ber­ niukas. Efektyvus būdas numesti svorio greičiau berniukams mokytis sunku, akivaizdu kiekvienam, kuriam nors retsykiais tenka būti pradinėse mokyklose. Ilgus dešimtmečius Niujorko etinės kultūros mokykla atsižvelgdama į vaikų raidos skirtumus į darželį priimdavo penkerių metų mergaites ir šešerių metų berniu­ kus.

Nors vėliau mokykla turėjo suvienodinti priimamų vaikų amžių, kai nepasitenkinimą ėmė reikšti keletas tėvų, kurių penkiamečiai sū­ nūs jau buvo subrendę mokyklai, ir toliau laikomasi nuostatos, kad ankstesnė priėmimo tvarka geriau tinka vaikams.

Jungtinėse Valsti­ jose, bent jau kai kuriose Waldorf o metodiką taikančiose mokyklo­ se, kurių mokymo programos pagrįstos kūrybiniais menais, pradinių klasių mokiniai skaityti mokomi ne tradiciniais metodais, pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu taikant pažintinę paveikslėlių metodiką. Todėl pradinėse klasėse darydami svarbiausias užduotis berniukai papras­ tai nesijaučia tokie pajėgūs ir vertinami kaip mergaitės.

Kalbėdamiesi su berniukais terapiniuose užsiėmimuose dažnai girdime juos save vadinant nevykėliais ar atsilikėliais, net kai jie tobulėja tokio amžiaus berniukams įprastu tempu. Tikrų mokymosi sutrikimų turintiems berniukams mokykloje kyla dar didesnių sunkumų, ir nesėkmingos pastangos pritapti mokykloje apkartina ir jų kasdienį gyvenimą.

Mokykloje su juo sunku susitvarkyti, o ir jis pats neatrodo labai laimingas. Pastaruoju metu rytais pradėjo skųstis pil­ vo skausmais, prašydamas leisti likti pranciškoniškas svorio metimas federaliniu būdu. Džojui - tik šešeri. Dabar balandis, ir jis netrukus baigs pirmą klasę. Su juo turiu susitikti maž­ daug po valandos.

Pietaudamas vartau jo bylą ir skaitinėju, kas ten parašyta. Čia įsegta keletas pirmos klasės ir paruošiamosios grupės mokytojų atsiliepimų ir keli darželio auklėtojų ataskaitų puslapiai.

Yra ir kelios užpildytos anketos, kurias jau anksčiau paštu gavau iš jo tėvų. Jose pateikta informacija apie sveikatos būklę, kurią įtrauksiu į neurologinio-psichologinio vertinimo, kurį ketinu atlikti, išvadas.

Pajuntu, kad skaitydamas šią informaciją mintyse jau rašau išvadas. Džojus gimė išnešiotas, atlikus cezario pjūvį. Svėrė 3 g. Iš anketų taip pat sužinau apie pirmuosius Džojaus gyvenimo metus, jo elgesį namie ir darželyje.

Informacijos čia ne taip ir mažai. Kai ten­ ka susidaryti nuomonę apie bendrą žmogaus būklę, visada jaučiuosi lyg dėliočiau dėlionę.

Atskiras informacijos detales tenka susirinkti iš įvairių šaltinių - tėvų, mokytojų, gydytojų - ir galutinai neaiš­ ku, kiek kiekviena iš jų svarbi. Kartais berniuko bėdos būna gana akivaizdžios: bendras vaizdas aiškus dar net nepradėjus pokalbio ir atskiras detales nesunku sudėlioti į vieną paveikslą.

Tačiau Džojaus, kaip ir daugelio berniukų, atveju, koks bus tas galutinis paveikslas, nuspėti sunku. Nors vaikščioti pradėjo anksti, iki dvejų metų nekal­ bėjo ir, kaip pažymėta, dėl to labai krimtosi. Pradėjęs lankyti darželį, kurį laiką iš pradžių sunkiai išsiskirdavo su mama. Skaitydamas mokytojų pastabas, jutau, kad Džojų jie mėgsta. Žinau tą mokyklą, kurioje jis mokosi, ir per daugelį metų apie joje dirban­ čius mokytojus irgi susidariau puikų įspūdį.

Todėl man labai svarbu sužinoti, ką mano mokytojai.