Jo trukm ė - ir naujos žmogaus gyvybės atėjim o į šį pasaulį laukimas. Žemaitis iš kooperatyvo buhalterio Elsbergo gaudavo visą pogrindinę spaudą. Dominavimo hierarchija nėra kapitalizmas. Neturtėliai ir nusikamavusieji visada miršta pirmiau­ sia ir didesniu mastu. Iš anglų k. Žvejams tai svarbu žinoti; sakom a, p il­ natis pripildo žuvų bradinį, jeigu jo tinklas num egztas kaip tik šios fazės m etu.

Tačiau ne­ praėjus nė metams, grįžta dar atkaklesnis noras nusižudyti, ir ji per trum pą laiką keletą kartų kėsinasi tai padaryti.

Neretai bendram e nevilties fone išnyra haliucinacijos ir kliedesiai, tiesiogiai vedantys prie savižudybės. Tačiau šios mintys nėra tokios permainingos, kaip neseniai aptartų maniakų atveju.

Veikiau priešin­ gai - jos gana pastovios, kaip ir bendra jas sukelianti būklė. Vis taip pat ligonį persekioja baimė, kamuoja savigrauža, slegia sielvartas.

Religija Ir Filosofija

Taigi nors šiuo, kaip ir pirm a aptartu, atveju savižudybę skatina išsigalvo­ tos priežastys, tačiau noras nusižudyti čia yra chroniškas. Be to, jis la­ bai atkaklus. Šios kategorijos ligoniai ramiai apgalvoja, kaip jie tai pa­ darys: jie siekia savo tikslo itin nuosekliai ir kartais parodo nepapras­ 11 Bourdin, op. Minties nuoseklumu jie yra tikra amžinai besimėtan­ čio maniako priešingybė. Polinkis į savižudybę vienam reiškiasi prie­ puoliais, kurie užeina ir praeina be apibrėžtesnės priežasties, o kitam tai yra pastovi, nuo charakterio neatsiejama būsena.

Savižudybė, nulemta įkyriai persekiojančios idėjos. Šiuo atveju savižudybė nesusijusi su jokiais - nei realiais, nei išsigalvotais - m oty­ vais, o nulemta įkyriai persekiojančios minties apie mirtį, kuri be jokios aiškios priežasties užvaldo ligonio protą.

Noras nusižudyti tiesiog ap­ sėdęs ligonį, nors šis puikiausiai žino, kad tokiam poelgiui nėra jokio rimto motyvo. Tai instinktyvi reikmė, kuriai jokios galios neturi nei re­ fleksija, nei prieštaraujantys argumentai, kaip ir tais atvejais kuriuos, beje, taip pat norėta laikyti monomanijomiskai žmogų užvaldo reik­ mė vogti, žudyti ar padegti.

Kadangi asmuo supranta šio savo troškimo absurdiškumą, jis iš pradžių mėgina su juo kovoti. Tačiau kol jo valia priešinasi, jis yra liūdnas, prislėgtas, jo širdį gniaužiantis sielvartas kas­ dien stiprėja. Dėl to ši savižudybės rūšis kartais vadinam a savižudybe iš liūdesio suicide anxieux. Aš labai kankinuosi, nes man neduoda ram y­ bės mintis naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn savižudybę, negaliu nė akimirkos ja nusikratyti.

Jau me­ tai, kaip ji mane persekioja; iš pradžių tik retkarčiais šmėkštelėdavo, o dabar gal jau porą mėnesių niekur neturiu ramybės, nors nėra jokio pre­ teksto trokšti mirties Šiaip esu sveikas; šeimoje panašiu negalavimu nie­ kas nėra skundęsis, kokių nors netekčių nesu patyręs, uždirbu pakan­ kamai, galėčiau naudotis visais mano amžiui tinkamais m alonum ais" Kai tik pacientas liovėsi su savimi kovojęs ir apsisprendė nusižudyti, liū­ desys praėjo, jis vėl pasijuto ramus.

Jeigu pasikėsinimas nepavyksta, kar­ tais to pakanka liguistam mirties troškimui numalšinti.

Tarytum žmo­ gus būtų patenkinęs savo troškimą. Impulsyvioji arba nevalinga savižudybė. Ši, kaip ir ankstesnioji, savižudybės rūšis nėra motyvuojama; ligonis žudosi be jokio tikroviško 13 Suicide d folie-suicide, p. Kitaip nei ankstesnioji savižudybės rūšis, su­ sijusi su idee fixe, kuri, ilgiau ar trum piau persekiojusi ligonį, tik pa­ mažu užvaldo jo valią, šią savižudybę lemia ūmus nenumaldomas im­ pulsas. Mintis nusižudyti šauna į galvą visu aiškumu, iškart pastū­ mėdama lemtingam veiksmui ar bent pirmam žingsniui.

Emile - Durkheim. .Savizudybe.2002.LT

Vyksmo stai­ gum u ši savižudybė iš dalies prim ena maniakinį tipą; tačiau pasta­ rasis visada parem tas vienokiu ar kitokiu, tegu ir išsigalvotu, preteks­ tu. Maniakinę savižudybę palaiko subjekto kliedesiai. O šiuo atveju, priešingai, mintis nusižudyti gimsta ir perauga į veiksmą visiškai au­ tomatiškai, be jokio išankstinio apmąstymo. Atsitiktinai pastebėtas pei­ lis, pasivaikščiojimas taku palei skardį ir t. Ar jums pažįstamos autoriaus mintys ir nuotaika?

Ką galvojate apie Dievą? Ar galvojate? Dievas - pirmasis judintojas. Me- taphysica, recognovit breviųue adnotatione critica instruxit W. Ja- eger. V II, a a 10, p. Ar pats pirmasis judintojas yra judantis? Ką reiškia A b so liu ta s?

Kaip manote, kodėl? Dievą liudija siela. Kodėl šis liudijimas patikimas sielai? Ar jums artimos autoriaus mintys? Kurgi yra mano Dievas?

Aureli­ jus Augustinas. Kaip ją suprantate? Ką gali protas kelyje į Dievą? Ką apie tai mano Augustinas? O jūs? Išrinkite iš teksto pagrindines mintis, nusakančias Augustino nuostatą.

Document Information

Vil­ nius,p. Kurgi jį esame matę, jeigu —Ą 36 jis mus taip įkvepia? Parašykite esė pasiremdami šia Augustino mintimi.

Ontologinis argumentas. An­ zelmas Kenterberietis. Kas sudaro vadinamojo ontologinio argumento ontologiškumą? O ar verta įrodinėti Dievą tikinčiajam? Pakomentuokite proto ir tikėjimo vaidmenį Anzelmui ontologiškai įrodinėjant Dievo buvimą.

Ar šiuo argumentu įrodomas Dievo buvimas? Negatyvusis kelias. Pseudo Dionisijas. Kas, anot Pseudo Dionisijo, yra neigimo, o kas - teigimo teologija? Kuris kelias jums atrodo tikresnis - teigimo ar neigimo? Kosmologinis argumentas. Tomas Akvinietis.

Kokiomis prielaidomis paremtas toks argumentavimo būdas? Daugelis iš jų nebuvo tarnavę kariuomenėje, nemokėjo naudotis ginklais, nebuvo pratę prie kariškos drausmės. Žemaičiui jie priminė mokomosios kuopos naujokus. Bedančių miške rinktinės štabas laikėsi apie mėnesį. Šis laikas praėjo mokant kovotojus, kuriant pagrindinius norminius dokumentus ir svarstant galimybes įkurti apygardą.

Rinktinės štabe buvo du kapitonai - J. Čeponis ir J. Paulaičio-Aido vadovaujama Jurbarko Lietuvos laisvės gynėjų rinktinė, turėjusi apie tris šimtus vyrų, ir porą šimtų tauragiškių vienijusi Lydžio rinktinė, vadovaujama taip pat mokytojo Henriko Danilevičiaus-Vidmanto. Pavieniai partizanų būriai veikė Kėdainių, Kelmės apskrityse. Čeponis, vykdydamas LLA nuostatas, stengėsi įgyvendinti Žebenkšties rinktinės vadas kpt.

Juozas Čeponis prieškarinė nuotrauka LLA rekomenduotą junginių organizacinę struktūrą, kurios pagrindą sudarė apygarda. Būtinybę jungtis į apygardą lėmė ir praktika: reikėjo nustatyti rinktinių veikimo ribas, derinti veiksmus, parengti bendrus dokumentus. Birželio 30 d. Zaskevičius paskelbė įsakymą, kad čekistams išblaškius LLA Šiaulių Saturno apygardos štabą jis perima vadovavimą apygardai. Atkuriamą apygardą jis pavadino Vyčio vardu, o Vėgėlės rinktinę įtraukė į šios apygardos sudėtį1.

Zaskevičius pretendavo vadovauti visiems Pietų Žemaitijos partizanų junginiams, tačiau praktiškai apygardos štabas nebuvo suformuotas. Rinktinės ėmė savarankiškai kurti pagrindinius partizanų veiklą reglamentuojančius dokumentus.

Uploaded by

Vėgėlės rinktinė parengė instrukciją dėl žygiuose ir postoviuose privalomos tvarkos2. Žebenkšties rinktinės vadai J. Žemaitis išleido keletą įsakymų, skirtų drausmei, drausmės statuto pažeidimams, stovyklų apsaugai ir kt. Ypač dėmesys buvo kreiptas į tai, kad atskiri būriai nepradėtų savarankiškai suvedinėti sąskaitų su išdavikais ir kolaborantais, todėl buvo įsakyta siunčiant dekadinius duomenis nurodyti numatytus bausti okupacinės valdžios pareigūnus ir bausmę vykdyti tik gavus raštišką rinktinės vado leidimą.

Išskirtiniais atvejais bausmę leista įvykdyti ir dalinio vado nuožiūra, tačiau apie tai per tris dienas reikėjo informuoti rinktinės štabą4. Už šių įsakymų nevykdymą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Taigi jau nuo pirmųjų partizaninio karo dienų buvo siekiama, kad partizanai nevykdytų nepagrįstų mirties nuosprendžių.

Žebenkšties rinktinė mėgino įsigyti radijo imtuvą ir siųstuvą. Tokia proga pasitaikė tada, kai iš Kelmės kalėjimo pabėgo sulaikytas Bronius Rožauskas-Reinys, turėjęs radijo aparatūrą ir ieškojęs ryšio su J. Norėdamas prisijungti pavienes besislapstančių vyrų grupes, štabo branduolys jau birželio mėnesį iš Bedančių miško persikėlė arčiau Šiaulių. Stovyklaujant Kelmės valsčiaus miškuose buvo užmegztas ryšys su legaliai gyvenusiu jaunimu, sukurtas LLA Organizacinio sektoriaus OS tinklas.

Partizanų stovyklą aplankydavo kun. Gaižutis ir Antanas Čimielius, kurie laikydavo šv. Mišias ir suteikdavo sakramentus. Zaskevičius buvo aktyvių kovos veiksmų šalininkas. Jis siūlė pulti Kelmės miestelį ir įvykdyti mirties nuosprendį aršiam enkagėbistui Jociui5.

Kiti rinktinės štabo nariai jam nepritarė, o pats A. Zaskevičius neturėjo sau tiesiogiai pavaldžių partizanų būrių, tad šis rizikingas planas liko neįgyvendintas. Netrukus pasitaikė geresnė proga išbandyti savo jėgas partizanų akcijoje. Būrio vado J. Venclausko pusseserė per ryšininkę Janiną Elsbergaitę pranešė, kad į Biliūnų dvare įsteigtą ligoninę yra atvežtas ir ten sargybinių saugomas sužeistas aviacijos karininkas J.

Tai buvo tas pats leitenantas, kuris m. Apsigyvenusį tėviškėje, Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaime, čekistai netrukus susekė ir kartu su broliu Antanu suėmė.

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė

Veždami brolius į Raseinius, stribai sumanė iš jų pasityčioti: Šimkaičių miške liepė jiems išlipti iš vežimo ir ėmė šaudyti į stovinčius ir nieko neįtariančius vyrus. Antanui peršovė ranką, ir šis, sušukęs, kad reikia sprukti, nes juos sušaudys, pasileido bėgti.

Stribai Antaną nušovė, o Juozą sužeidė - peršovė dubenį6. Mėšlinomis vežėčiomis J. Kasperavičius buvo nuvežtas į Biliūnų ligoninę. Čia, pasikeisdami po du, sužeistąjį saugojo Girkalnio stribai. Atmosfera buvo slogi. Gydytojus ir seseles sekė ir apie kiekvieną jų žingsnį čekistams pranešinėjo sanitarė Zosė Korobkina. Kasperavičiui atneštus maisto produktus ji iš karto atiduodavo stribams. Seselei papriekaištavus, kad tokiam sunkiam ligoniui reikalingas geresnis maistas, Z.

Korobkina atšovė: juos reikia ne gydyti, o užmušti. Liepos devintosios vakarą, kai saulė jau buvo arti laidos, prie ligoninės verandos stovėjo du budėjimą baigę stribai. Netikėtai juos apsupo automatais ginkluoti vyrai. Buvo pavargę - porą dešimčių kilometrų žygiavę iš Raseinių apskrities Alėjų kaimo apylinkių. Atstatę automatus, stribams įsakė pasiduoti.

Greit buvo nuginkluoti ir ligonį saugoję stribai. Surišę jiems rankas, uždarė skalbykloje. Jaunas partizanas, už kepurės užsikišęs ramunės žiedą, personalui įsakė eiti į vieną kambarį. Ūkvedžiui liepė pakinkyti du porinius vežimus. Į vieną paguldė sužeistą J. Kasperavičių, į kitą - sulaikymo metu peršautą dvidešimt vienerių metų jaunuolį Stasį Šimulyną7. Kartu išsivedė dvi moteris: partizanų ryšininkę ligoninės sandėlininkę Janiną Čepaitę ir šnipę Z.

Greitosiomis pasigriebė vaistų, tvarsliavos, chirurginių instrumentų - visa tai partizanams buvo neįkainojama vertybė. Korobkina nesipriešino - jai buvo pasakyta, kad reikės parvaryti arklius8. Nors personalui buvo įsakyta iki 6 val. Tai buvo pirma tokia sėkminga Žebenkšties rinktinės J. Venclausko ir Vareikio būrių operacija. Joje dalyvavo J. Čeponio vadovaujami 23 partizanai, ginkluoti penkiais kulkosvaidžiais9. Tuo metu Žebenkšties rinktinė jau turėjo ryšį su Kražių-Nemakščių valsčiuose partizanavusiais vyrais.

Jiems vadovavo j. Raseinių valsčiaus Dumšiškių kaime J. Žemaitis susitiko su B. Urbučiu, kuris patarė sužeistą lakūną J. Kasperavičių vežti gydyti į Liolių apylinkės Liaudiniškių kaimą pas ūkininką Kostą Kušeliauską. Čia jis naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn, kol pasveiko Netrukus Pietų Žemaitijoje pasklido legendos apie nesugaunamą partizanų vadą Šilą. Tai buvo J. Šimulynas 07 19 žuvo Virtukų mūšyje. Korobkinai buvo įvykdyta mirties bausmė. Zaskevičiaus 07 07 tardymo protokolas, LYA, f.

Čepaitė įsiliejo į Žebenkšties rinktinę. Jos sesuo Antanina Petrauskienė, auginusi panašaus amžiaus dukrelę, kaip ir J.

Žemaičio sūnus Laimutis, apsigyveno kartu su jo žmona Elena Kaune pas vieną šeimininkę Trakų gatvėje. Žemaitienė ne kartą važiavo į Raseinių apskritį susitikti su vyru. Tai nebuvo vien asmeniniai pasimatymai. Kaune buvo rasta galimybė įsigyti tuščių asmens liudijimo blankų. Atitinkamai užpildžius tokį blanką jau buvo galima drąsiai keliauti per Lietuvą ar gyventi legaliai. Tad važiuodama pas vyrą E. Žemaitienė veždavo partizanams blankų fiktyvių dokumentų gamybai.

Praėjus porai savaičių po sėkmingo J. Kasperavičiaus išvadavimo iš Biliūnų ligoninės keturios Žebenkšties rinktinės kuopos - 54 asmenys - stovyklavo netoli Lyduvėnų geležinkelio stoties nusidriekusiame Virtukų miške. Naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn buvo penkios moterys - kaip tik tuo metu pas A. Zaskevičių lankėsi M. Karčiauskaitė-Živilė su seserimi Stefa. Niekas nenujautė, kad stovykla jau išduota.

Partizanai buvo ginkluoti 6 rankiniais kulkosvaidžiais, turėjo 24 automatus. Užvirė kautynės, kurios tęsėsi iki 13 val. Čeponis, J. Žemaitis, A. Daugumai tai buvo kovos krikštas. Jėgos buvo nelygios, tad partizanams teko trauktis. Kautynėse kiekvienas savaip atsiskleidė. Antai A. Zaskevičius rūpinosi tik savimi ir savo žmona.

Vėliau, tardomas MGB, girdamasis sakys vadovavęs atsitraukimui. Zaskevičiaus 07 17 tardymo protokolas, LYA, f. Mūšis buvo žiaurus. Atsitraukimą savanoriškai dengė Liolių partizanų grupė. Žuvo 15 partizanų, tarp jų ir J. Visus nuvežė į Raseinius ir išniekino aikštėje prie Žemaičio paminklo. Žemaičio vadovaujamas apie trisdešimties vyrų būrys, nešdamasis tris sužeistuosius, iš Virtukų pasitraukė Vilkiškių kaimo link. Skaisti vasaros diena buvo tikras kontrastas šūvių trenksmui, parako tvaikui, čekistų keiksmams ir sužeistųjų dejonėms.

Ūkininkas Vincas Arbačiauskas su žmona pamiškėje grėbė kaimyno Lydako šieną. Prie dirbančiųjų priėjo iš krūmų išlindęs J. Pasisveikinęs palinkėjo laimingai darbuotis ir niekur neiti, kol partizanai nepasitrauks. Arbačiauskas pastebėjo, kad jo kaimynas iš to paties Rinkšelių kaimo Andrius Vaznys stovėjo sargyboje Arbačiausko tardymo protokolas, ibid. Virtukų mūšyje žuvusi Janina Čepaitė Vakarop valstiečiams baigiant darbuotis vėl atėjo J.

Pasakė, kad šiandien čekistai atvažiavo išvežti Bankauskų šeimos. Partizanai apšaudė kareivių sunkvežimį. Vienai Bankauskų dukrai pavyko pabėgti, kitą čekistai pašovė. Žemaitis pridūrė, kad šiandien kaip niekad visi turi būti pasirengę padėti vieni kitiems, kilus karui - įsilieti į partizanų gretas.

Arbačiauskui atsakius, kad jie padėsią, kuo galėsią, liepė prisiekti.

Vincas ir Agnietė Arbačiauskai atsiklaupė ir iš lėto kartojo J. Žemaičio pistoleto vamzdį. Krūmų šešėliai driekėsi per pusę lauko. Tylūs, susimąstę vyrai rengėsi nakties žygiui.

Ruošėsi į namus ir Arbačiauskai. Jų laukė kaime įprasta ūkio ruoša: karvių melžimas, kiaulių liuoba, vėlyva vakarienė. Kas laukė šių vyrų? Gal jau rytoj ne vienas iš jų gulės išdraikytas Raseinių aikštėje, kaip ir Virtukų didvyriai.

Nenujautė, nemanė V. Arbačiauskas, kad kitąmet tokiu laiku Šiluvos valsčiaus MVD tardytojas vers jį daugybę kartų pasakoti apie šią dieną Partizaninės veiklos sūkuryje Po Virtukų kautynių smarkiai sumažėjus A. Zaskevičiaus autoritetui Vėgėlės rinktinė buvo panaikinta.

Tačiau J. Žemaitis nenutraukė apygardos kūrimo darbo. Kadangi A. Zaskevičiaus įkurta Vyčio apygarda praktiškai neegzistavo, m. Žebenkšties ir Lydžio rinktinių vadovybė naujos apygardos vadu išrinko J. Štabo nariais liko J. Čeponis, P. Bartkus, A. Pagrindinės štabo užduotys buvo šios: telkti pavienius partizanų būrius, kurti ryšių sistemą, organizuoti partizanų rėmėjų tinklą - Organizacinį sektorių OSvisuomenę informuoti apie partizanų tikslus bei tarptautinę padėtį.

Pirmieji apygardos įsakymai kaip tik ir buvo nurodymai rinktinėms dėl ryšių tinklo sukūrimo2. Zaskevičius kartu su M. Karčiauskaite buvo apgyvendintas Raseinių valsčiaus Dumšiškių kaime ūkininko Juozo Judicko tvarte įrengtame bunkeryje. Jam buvo pavesta klausyti radijo laidų ir rengti informacinius pranešimus apie tarptautinę padėtį.

Stalinas ją pasirašė, todėl laisvasis Vakarų pasaulis tikėjosi, kad iš fašistinės Vokietijos išvaduotuose Vidurio ir Rytų Europos kraštuose bus organizuoti laisvi rinkimai, t.

Šį leidinį dra u d žiam a a tg a m in ti bet kokia fo rm a ar būdu, viešai skelbti, ta ip p a t padaryti viešai prieinam ą kom piu terių tinklais in tern e teišleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nu om oti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. D ra u d žia m a šį kūrinį, e santį bibliotekose, m okym o įstaigose, m uzieju ose a rb a archyvuose, m okslinių ty rim ų ar a sm eninių studijų tikslais a tg a m in ti, viešai skelbti ar padaryti visiem s priein am ą kom piu terių tinklais ta m skirtuose te rm in alu o s e tų įstaigų patalpose. Jordan B.

Taigi partizanams atrodė, jog reikia išsilaikyti, kol tarptautinė bendrija pareikalaus, kad Sovietų Rusija vykdytų savo įsipareigojimus.

Zaskevičius analizavo išsivadavimo galimybes. Jis padarė tokias išvadas: 1 lietuviai palaiko partizanus; 2 Rusijoje netvarka ir ten gali prasidėti revoliucija; 3 politinė padėtis Europoje nepalanki Rusijai; 4 Sovietų Sąjunga silpna kariniu ir ūkiniu požiūriu; 5 komunistų partijos ir NKVD pareigūnai labai žiaurūs, taip pat jie yra kyšininkai, lėbautojai, iš vidaus griaunantys savo valstybę. Taigi, A. Bartkus žiemai buvo apsistojęs Viduklės valsčiaus Anžilių kaime įrengtame bunkeryje.

Žemaitis nuolatinės apsistojimo vietos neturėjo. Jie lankėsi daliniuose, rūpinosi, kad neliktų neorganizuotų partizanų būrių5. Artėjo pirmoji J. Žemaičio partizanavimo žiema. Laikinai buvo sustabdytas apygardos kūrimo darbas6. Žebenkšties rinktinės štabe pakako karininkų, tuo tarpu tauragiškiai, susibūrę į Lydžio rinktinę, vadovaujamą mokytojo H.

Danilevičiaus, neturėjo stipraus štabo branduolio. Jiems į pagalbą buvo nusiųstas pasveikęs J. Kasperavičius, iki tol buvęs Povilo Morkūno kuopoje, kur turėjo didelį autoritetą. Žebenkšties rinktinę sudarė trys kuopos: J. Venclausko-Ralio apie 20 kovotojųVareikio-Gaučo 10 kovotojų ir P. Morkūno-Drako 14 kovotojų. Žiemoti rinktinės branduolys nutarė Šiluvos valsčiaus miškuose. Partizanus labai rėmė Vlado Vaznio, kurio sūnus Andrius buvo būryje, šeima.

Dukterys Anastazija ir Liuda ruošdavo maistą, megzdavo partizanams megztinius, kojines, pirštines. Žemaičio 07 06 tardymo protokolas, ibid. Zaskevičiumi m. Lydžio rinktinės vadovybė m.

Aleksandra Radzevičiūtė Gudesių miške netoli partizanų bunkerio apie m. Joms talkino visas Rinkšelių kaimas, nes daugelio ūkininkų sūnūs slapstėsi. Nenorėdami geriesiems globėjams užtraukti nelaimės, partizanai nutarė naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn stovyklą įsirengti Sandraviškių miške, maždaug pusantro kilometro atstumu nuo Antoniškių kaimo.

Vieta buvo labai gera: miške - pelkutė, o jos viduryje - sausa aikštelė, apaugusi eglėmis ir beržais. Partizanai pasistatė pusiau į žemę įkastą trobelę, kurioje įrengė šaudymo angas ir gultus dvidešimčiai žmonių.

Aplink supylė pylimą, kuris apsupties atveju būtų buvęs gera priedanga, nes pelkėje buvo neįmanoma išsikasti apkasų. Atskirai buvo įrengtas podėlis maisto produktams, iškastas šulinys. Stovyklavietę žinojo ryšininkė Veronika Radzevičiūtė-Birutė. Ji iš aplinkinių gyventojų surinktus gausiai aukojamus maisto produktus atveždavo partizanams. Našlės Marcelės Radzevičienės šeimoje buvo keturios dukterys ir du sūnūs, ir visi padėjo partizanams, ryšininkė buvo net jauniausioji trylikametė dukra Apolonija.

Mergaitės skalbdavo partizanų rūbus, kepdavo duoną, virdavo valgį. Mažomis grupelėmis kovotojai ateidavo į Rinkšelių kaimą pas Vaznius, Arbačiauskus, Radzevičienę, išsimaudydavo pirtyje, pasikeisdavo baltinius.

Pirmąsias partizaniškas Kūčias J. Žemaitis valgė kartu su 18 vyrų Sandraviškių miško stovykloje. Pirmą Kalėdų dieną seserys Radzevičiūtės atnešė valgių ir partizanai, kartu su mergaitėmis susėdę už vaišių stalo, ilgai dainavo gražias partizanų dainas. Žemaitis labai mėgo tokias akimirkas: pats turėjo neblogą balsą, tačiau ypač malonu buvo matyti dvasingus, graudžių, ilgesingų dainų sutaurintus vyrų veidus.

Du kartus per mėnesį ryšininkai eidavo pas P. Bartkų ir A. Zaskevičių ir nuo lapkričio mėnesio reguliariai aprūpindavo dalinius spauda. Ja siekiama Vakarų pasauliui parodyti, kad pavergtos tautos pačios pasirinkusios tokią politinę sistemą. Buvo nuspręsta rinkimus boikotuoti7. Dėl rinkimų boikoto buvo išspausdinti atsišaukimai, kuriuos OS narių tinklas išplatino Raseinių, Tauragės, Kelmės apskrityse. Kad gyventojai okupacinės valdžios pareigūnams galėtų pasiteisinti dėl nedalyvavimo rinkimuose, buvo nutarta tyčia partizanų vardu grasinti balsavusiesiems sušaudymu.

Patys partizanai ketino ginklu trukdyti surengti rinkimus. Buvo nutarta priklausomai nuo aplinkybių pulti arba lieknėjimo terapeutas tolo apšaudyti ginkluotų NKVD kareivių saugomas rinkimų būstines. Žebenkšties rinktinė pasirinko dvi būstines, buvusias Ginčaičių Raseinių vlsč. Ginčaičių rinkimų būstinės apšaudymui vadovavo J. Venclauskas, Rimkiškių - J.

Kodėl ir šiandien Lietuvos kaim e m oteriškės svogūnus sodina m ėn u ­ liui dylant? Ypatingą reikšm ę kalendorius turi perm ainingo klimato ir vidutinių geografinių platum ų kraštuose. Čia vos ne vos pavyksta su žemės ūkio n audm enų kultūrom is įsisprausti į palankų augmenijos vegetacijos laiką.

Ir tai šalnos dažnai daigus ar n enuim tą derlių apnai­ kina. Todėl nenuostabu, kad m ūsų krašte į gam tos reiškinius naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn kuo atidžiau įsižiūrėti, priderinti prie jų darbus, kad b ū tų įm anom a gauti daugiausia naudos.

Dėl šios priežasties lietuvių etnokultūroje to ­ kie ryškūs m ėnulio kalendoriaus aidai - išm anyti m ėnulio fazių p o ­ veikį biologinėms sistem om s yra praktiškai naudinga. Ilgainiui im ta tam teikti ir m aginės reikšmės, jokios metafizinės priežastys negali su­ reikšminti vieno ar kito skaičiaus, - jį lemia realaus pasaulio reiškinių dėsningumai.

Po m argutį kiekvienai m etų dienai, toks tautodalininkės Angelės Rauktienės sum anymas 3. A km ens amžiaus gyvenvietės paprastai būdavo įsikūrusios šalia vandens - upės ar ežero pakrantės. Būta netgi polinių, įsirengtų saugum o sum etim ais virš vandens. Sena­ jam e geležies amžiuje žm onių apsigyventa piliakalniuose ar greta jų. Gentys jau turėjo savo apgyvendintos teritorijos didesnių centrų.

Iki Valakų reformos, pradėtos valdovo Žygim anto Augusto m. M inėtoji reform a įteisino baudžiavą, valstiečius sukėlė į gatvinius kaim us, žemę padalijo rėžiais po valaką trijuose laukuose: pūdym o, žiem kenčių ir vasarojaus. Lietu­ voje įsivyravo vadinam oji trilaukė žemdirbystė. Panaikinus baudžiavą, gatviniai rėžiniai kaim ai ėm ė nykti, nes savo žem ę patogiau įdirbti iš vienkiemio. Šis procesas prasidėjo Užnem unėje, kur baudžiava buvo panaikinta dar m.

Žemaitijoje kai kurie pažangūs dvarininkai taip pat XIX a. Gatvinius kaim us galutinai išardė m etų žemės reform a. Tačiau Aukštaitijoje ir Dzūkijoje tokie kaim ai daug k u r išliko iki m ūsų dienų, nes Lenkijos okupuotam e krašte reform os nebuvo.

Prie kelio pirkia, priešais ją - klėtis. Toliau taip pat galais į gatvės pusę - riebalų nuostolių kūno svorio rutina, rūsys. Kiemą uždaryda­ vo skersai stovintis didelis kluonas. Kitur kluonus nukeldavo ir į kitą gatvės pusę. Kur tik tilpdavo, pasodindavo keletą vaismedžių, obelų ir vyšnių, kriaušę. Bet dažnai m edeliui vietos telikdavo tik ant ežios. O štai gatvę ištisai puošdavo ir pavėsį teikdavo suaugę gražūs medžiai: ąžuolai, uosiai, liepos.

A rtim ai kaim e gyvenant, čia buvo labai palanki dirva tarpti iš senovės atėjusiems papročiam s ir tikėjimams, apskritai visiems tradicinės kultūros reiškiniam s bei bendruom eniškum ui. Vienkiemiuose trobesiai būdavo statom i aplink keturkam pį kiemą.

Ten daugiau erdvės, tad prie įvažiavimo į sodybą, o ir aplinkui augda­ vo įvairių lapuočių medžių. Negailėdavo lietuviai vienkiemyje žemės ir sodui.

D aukantas rašo Žemaitijos sodybose buvus per dešimtį įvairių pastatų. Tai num as, troba, kūtės su tarpiku arba ratainyčia, sto­ gine ir laidaru suleisti gyvuliams iš ganyklos ilsėtis, rėja su kluonu ir duoba, ant kurios įrengtas doris arba salyklininkas, ubladė su duonke­ pe ir kamarėle girnom s bei nam ų ruošos rykam s laikyti, pirtis, kalvė, ublas dervai ir degutui degti, stoginė naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn daržinė šiaudams, šienui, javams krauti.

Suvalkiečių sodybų pietiniam e sklypo pakraštyje buvo statom a stuba, prieš ją - kluonas, šone - klėtis, priešais - tvartai. Toks sodybos pastatų išdėstymas kaip itin racionalus buvo propaguojam as visoje Lietuvoje per prieškarinę žemės reform ą.

Daug kur suvalkiečių sodybos išrikiuotos palei kelią, suform uodam os savitą linijinį kaimą. Klėties, kai kur vadinam os svirnu, paskirtis dvejopa: čia būdavo laikomi grūdai, rūkyta mėsa, drabužiai, kraičio skrynios su audiniais. Klėtyje šiltesniuoju m etų laiku būdavo ir miegama. D až­ niausiai čia įsikurdavo šeim ininkų dukros, užtat klėtelė taip dažnai m inim a jaunim o dainose. Gražus tai pastatėlis: prieklėtis parem tas profiliuotais stulpeliais, durys puošnios, dažytos.

Aukštaitiško svirno ypatybė - dvigubos dangos stogas, vadinam as pavalu; jis patikim ai saugo nuo įsilaužimo. Suvalkiečių klėtys išsiskiria aukščiu, gerokai virš lubų pakeltom is sienomis. Todėl pastogėje būdavo įrengiam i aruodai; tilpdavo ten ir kitoks turtas. Klėtis Šiaulėnų apylinkėse Tvartas įvairiose Lietuvos vietose dar vadintas gurbu, staldu, kūte.

A r­ kliai ir avys laikytos atskirai nuo kiaulių, turtingam e ūkyje - atskiruose pastatuose - arklidėse, avidėse. Dažnai šalia tvarto būdavo diendaržis, arba laidaras, į kurį gyvuliai išleidžiami vasarą. Tvartus nuo vėjų gin­ davo gale įrengtos m alkinės arba pašiūrės. Šienas laikomas daržinėje. Jos sienos vėjo perpučiam os, todėl pastatas dar vadintas stogine, p a ­ šiūre, skūnia. Kluono, žemaitiškai vadinam o jauja ar rėja, paskirtis - linams minti, javams kulti.

Jiems džiovinti pastato viduje būdavo iš m olio nu d rėb ­ ta didelė krosnis. Kluonas būdavo renčiam as iš storų rąstų, stogas ke­ turšlaitis, bem až siekiantis žemę. Pastatas belangis, darbas jam e vyk­ davo pagrindinai vėlyvą rudenį. Gal todėl yra daug pasakojim ų apie keistus nutikim us jaujose.

Apskritai šis pastatas laikytas dvasių buvei­ ne. Daržinė Aukštaitijoje Saviti yra suvalkiečių kluonai su įvažiavimu iš šono. Kluono centre grendymas, o iš abiejų jo pusių atitvertos šalinės. Prie dažno užnem unietiško kluono prigludusi šopa - tai šešiakampės form os lentinis pas­ tatas skiedriniu stogu, - jam e įrengtas arklinis maniežas.

Aukštaitiški kluonai klojimai platūs, keturšlaičio stogo, su įvažiavimu iš priekio. Rytinės dalies kaim ų klojimai statyti pačiu senoviškiausiu būdu: stulpi­ nės konstrukcijos sienomis ir pėdžiom is parem tu stogu. Viskas savame kieme Aukštaitiška sodyba Adutiškio apylinkėse Atokiau nuo kitų pastatų - paežerėje ar prie upelio - suręstoje pirtelėje po nelengvų darbų atsigaudavo ne tik žem dirbio kūnas, bet ir siela.

Tradiciniai pirties papročiai buvo išlaikę kosm ologinį pasaulėžiūros aspektą. Juolab kad šiame pastate neretai į pasaulį ateidavo nauja gyvy­ bė. O po saulės laidos čia prausdavosi laumės Be pirties neįsivaizduo­ jam a aukštaitiška sodyba, o štai Suvalkijoje, taip pat dalyje Žemaitijos jose būdavo džiovinam i linai. Kiemas visur dalytas į švarųjį ir ūkiškąjį.

Svariajame - įvairiažiedis gėlių darželis, prie jo kryžius ar koplytėlė. Ū kiniam e dažnai būdavo iškasama kūdra. Iš kiem o tvarkos buvo galima spręsti apie šeim ininkus ir jų jaunim ą: ar darbštūs, ar kokie apsileidėliai.

Apsišluoti, skiedras, šiaudagalius išgrėbstyti būdavo būtina ne tik prieš didžiąsias šventes, bet ir kiekvieną šeštadienį. V ienkiem ių gyventojai rečiau tesusieidavo, tačiau bičiuliški kaim ynų tarpusavio santykiai išsilaikė, reiškėsi talkom is sunkesnių, spartum o reikalaujančių darbų atvejais.

Tik dainų, pasakų, kalbos puošm enų patarlių ir priežodžių - kiekviena karta vis daugiau pamiršdavo. Staklelės trinksėjo, drobelės blizgėjo N am ų darbai kaim e vasario m ėnesį - be įtam pos, neskubūs. Kasmet vis tie patys. Senajame Lietuvos kaim e tai b ū ta m eto, kai m oterys ir m erginos sėsdavo staklėsna austi. O staklės - ties langu, šviesiau­ siam e pirkios kam pe. Tačiau kai kurios audėjos garsėdavo ypatingais suge­ bėjimais; kitos kopijuodavo jų raštus.

Senovėje tuose dvaruose, kurie augindavo linus, būta ir audim o dirbtuvių. Jose daugianytes plonas drobeles ausdavo vyrai, vadinam i atkočiais; iš to yra kilę ir lietuviškų pavardžių. Tai buvo pusstaklės be skersinio rėmo, jungiančio priekyje šonines sienas. Vilniuje įsteigus audim o m oky­ klą, nu o XIX a. Jas sudaro m etm en ų ir audinio velenai, lazdelės su nytimis, pakojos nytim s kilnoti ir lenta audėjai sėdėti. A udžiant naudojam a šaudyklė su šeiva ataudų siūlui perkaišioti, sprąstis audiniui išplėsti.

Stovus iš uosio pagam indavo kaim o staliai, o skietai - atskiro am ato dirbinys, įsigyjamas jom arke. P radėti šį d arbą reikia ram ią, be vėjo dieną, tik ne turgadienį - antraip audžiant pinsis siūlai, trūk inės gijos.

Ir žiūrėdavo, kad kas n eperžengtų nebaigto audeklo, tada kaip užke­ rėta - toliau audžiant labai m azgosi siūlai. Pataisyti reikalus būdavo tik vienas geras būdas: nagi reikia ištraukti iš krosnies pagaikštį, su kuriuo žarstytos žarijos, ir su rūkstančiu apeiti aplink stakles.

D ar la­ bai svarbu darbo pradžiai pasirinkti tink am ą m ėnulio fazę. Apm esti audeklą negalim a esant jau n a m - audžiant suksis gijos. O štai ap m e­ tus senam e, audeklas bus tvirtesnis, o ir darbas eisis sparčiau. Beje, ir siūlai, suverpti p er naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn, yra stipresni, atsparesni kandim s.

Pilnatyje pradėjus austi - irgi neblogai. Žvejams tai svarbu žinoti; sakom a, p il­ natis pripildo žuvų bradinį, jeigu jo tinklas num egztas kaip tik šios fazės m etu. Audžiam a susikaupus, darbo niekas n eturėtų trukdyti. Jei koks naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn u s­ bernis nenusitverdam as užsiėm im o vis trainiojasi aplink stakles, tai audėja neapsikentusi pasiųsdavo jį pas kaim ynus žiočių pasiskolinti.

O žiotys - tai tarpas tarp pakojų, susidarantis jas m inant. Tada tam žiopleliui į m aišą kaim ynė įdėdavo didoką akm enį - ir neškis nam o visų gardžiam juokui. Kitą kartą būsi supratingesnis Juokai juokais, o m okslininkai antropologai y ra nustatę, kad archajiškose b e n d ru o ­ m enėse vyrai ir m oterys turėdavę savo atskirų paslapčių, o kartais net ir skirtingas kalbas.

Funkcijų pasiskirstymas po įvairias smegenų zonas nėra griež­ čiau apibrėžtas, tai įrodo skirtingų smegenų dalių gebėjimas lengvai atstoti vienai kitą tais atvejais, kai viena iš jų nebepajėgia atlikti savo užduoties. Tos funkcijos per daug painiai susipynusios, kad pamiši­ mas galėtų apimti vienas iš jų, nesutrikdydamas kitų. Tuo labiau ne­ įmanoma, kad beprotybė galėtų apimti atskirai kurią nors mintį ar jausmą, nepaveikdama pačių dvasinio gyvenimo gelmių. Juk žmogaus įsivaizdavimai ir polinkiai patys savaime neegzistuoja; jie anaiptol nėra nei mažytės substancijos, nei dvasiniai atomai, kurie susijungdami su­ daro žmogaus dvasią.

Bet grįžkim e į lietuvišką pirkią, jos didelės krosnies skleidžiam ą jaukum ą Kraičio skrynias m erginos ir m oterys perkilodavo, pravėdindavo m ėnesio gale, kad kandys neįsiveistų. T ik pagalvėm s pilti tas laikas nėra geriausia riebalų deginimui - kažko­ dėl jos b ū n a labai kietos, tokios nesm agios gražiem s sapnam s. A udim o m eno nam uose būdavo m okom asi palengva - m ergaitėm s m otinos teduodavo austi dvinyčius.

N uotakos kraičiui ausdavosi ir keturnyčius, ir aštuonnyčius. Juk į kraičio skrynią ar kuparą reiks su­ krauti tai, kas sudarys busim ojo vedybinio gyvenim o pagrindą. Ž i­ nodavo, kol neprisiaus ben t poros skrynių m argųjų lovatiesių, baltųjų patalo drobelių, žičkinių rankšluosčių, tol piršliai lenks jos sodybą. Tad: Staklelės naujos, drobelės plonos, O mergužėlė kai lelijėlė. Staklelės trinksėjo, drobelės blizgėjo, O mergužėlė gražiai dainavo.

Jų trelės, tokios kerinčios ir malonios žmonių ausims, paukščių pasaulyje yra viliojančios sirenų giesmės ir vir­ šenybės šūkiai. Nuostabus muzikuojantis paukštis kartu yra ir ne­ didukas karys, skelbiantis savo viešpatystę.

Pavyzdžiui, kovotoja musinukė - mažutė, guvi, vabzdžiais mintanti čiulbuonėlė, papli­ tusi Šiaurės Amerikoje. Naujakurė musinukė ieško saugios vietelės lizdui susisukti kur nors atstu nuo vėjo ir lietaus.

• Роботы сообщили Элли время следующей встречи, а также что Ричард понимает, насколько опасно подобное предприятие.
• Поспешите, - проговорил Арчи, обернувшись, - или мы опоздаем.
• Обе чаши и Северный полуцилиндр полностью перестроены - ты не узнаешь .
• Religija Ir Filosofija | PDF
• Впервые в их жизни не было никакой спешки, каждую ночь они разговаривали, особенно после любви.
• А ведь Орел вполне определенно упомянул, что Узел способен передвигаться.
• Geriausias būdas prarasti krūtinės riebalų vyrą
• Ar tėvas gali prarasti tėvų teises

Ji ieško vietos netoli nuo maisto plotų, kurie patiktų ir galimiems jos poravimosi partneriams. Ji taip pat trokšta atbaidyti konkurentus, kad jie lai­ kytųsi nuošaliai. Paukščiai ir teritorija Kai man buvo dešimt metų, su tėčiu sukonstravome musinukių šei­ mynai inkilą.

Landa tinkama ne­ didukėms musinukėms, bet per maža kitiems, didesniems paukš­ čiams, kad jie negalėtų patekti į inkilą. Mano pagyvenusi kaimynė taip pat turėjo inkilą, kurį jai sumeistravome iš seno guminio boto. Šito inkilo landa buvo ganėtinai didelė, kad ten patektų liepsnelės dydžio paukštis. Kaimynė nekantriai laukė dienos, kol inkile apsi­ gyvens paukščiai.

Musinukė greitai aptiko mūsų inkilą ir jame įsikūrė. Conestoga wagon, vert. Tačiau vos dengtajame vežime susisuko lizdą, mūsų naujoji paukštiškoji nuomininkė ėmė nešti šapelius ir į mūsų kai­ mynės botą.

Ji tiek jų kaupinai prikrovė, kad joks kitas paukštis, didelis ar mažas, niekaip nebegalėjo patekti vidun. Mūsų kaimy­ nei nepatiko toks išankstinis išpuolis, bet čia jau nieko nebebuvo galima padaryti. Prieš tai žiemą beslidinėdamas susilaužiau koją - pirmą sykį šliuoždamas nuo kalno - ir gavau kiek pinigų pagal mokyklos drau­ dimo polisą, skirtą nelaimingiems ir nerangiems naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn apdo­ vanoti.

Iš tų pinigų nusipirkau kasetinį magnetofoną tuo metu tikrą riebalų nuostolių žolelės technologijų naujieną. Mano tėtis naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn atsisėsti ant pievelės kieme, įrašyti musinukės giesmes, paleisti jas groti ir pažiūrėti, kas nutiks. Taigi, skaisčioje pavasario saulėkaitoje įra­ šiau kelias piktų musinukės teritorijos gynybos trelių minutes. Tada paleidau įrašą, kad musinukė išgirstų savo pačios balsą.

Tas mažas paukštelis, vos trečdalio liepsnelės dydžio, ėmė pulti mane ir mano magnetofoną tarsi iš oro krintanti bomba, atsitolindama ir vėl priartėdama iki kelių centimetrų nuo garsiakalbio. Daug sykių matėm ją taip elgiantis net tada, kai magnetofono aplink nebuvo. Net jeigu didesnis paukštis kada pradrįsdavo nutūpti pailsėti me­ dyje netoli mūsų inkilo, jį galėjo nuo šakos nutrenkti mūsų kami­ kadzė musinukė. Bet musinukės labai skiriasi nuo omarų. Omarai neskraido, ne­ gieda ir netupi ant medžių šakų.

Musinukės turi plunksnas, o ne kietus šarvus. Musinukės negali kvėpuoti po vandeniu ir jas retai kas patiekia lėkštėje apipylęs lydytu sviestu. Vis dėlto musinukės ir omarai turi daug svarbių bendrų ypatumų. Pavyzdžiui, kaip ir dau­ gybė kitų gyvūnų, abudu jie yra apsėsti statuso ir bendruomeninės padėties svarbos.

Nustatymas, kas yra kas vištų pasaulyje, turi ypatingos svarbos kiekvieno atskiro paukščio išlikimui, ypač stygiaus metu. Paukščiai, kurie nuolat pirmieji gauna rytą kieme išbarstomo lesalo, yra vištų žvaigždės.

Po jų gali lesti antrieji smuikai, statistai ir prasisiekėliai. Tada ateina trečiarūšių vištų eilė ir taip toliau, kol lesti gauna ir suskretusios, pusę plunksnų pametusios ir smarkiai aplesiotos vištpalaikės iš žemiausio, neliečiamųjų vištų hierarchijos sluoksnio.

Vištos, kaip ir priemiesčių gyventojai, gyvena bendruomenėmis. Paukščiai giesmininkai, tokie kaip musinukės, gyvena skyrium, bet jie vis 45 svorio metimas taiko dominavimo hierarchijos principus. Musinukės jas tiesiog išplėtoja didesnėse teritorijose. Valingiausi, stipriausi, svei­ kiausi ir sėkmingiausi paukščiai gyvena geriausioje teritorijoje ir ją gina.

Todėl jiems labiausiai sekasi pritraukti geriausių poravimosi partnerių ir priperėti stiprių paukštukų, galinčių išgyventi ir klestė­ ti. Apsisaugoję nuo vėjo, lietaus ir plėšrūnų bei užsitikrinę geresnio maisto, jie gali gyventi ramiau.

Teritorija yra svarbu, o tarp teritori­ jos ir visuomeninės padėties nėra didelio skirtumo. Dažnai padėtis tampa gyvenimo ir mirties reikalu. Jeigu gerai išsisluoksniavusių paukščių giesmininkų bendruo­ menę apipultų užkrečiama paukščių liga, nusineštų su savimi ne­ svarbiausius ir labiausiai paukštiškų rūpesčių nukamuotus plunks­ nuočius iš žemiausio paukščių pasaulio rango, nes būtent jie yra labiausiai linkę susirgti ir nugaišti4.

Tą patį galima pasakyti ir apie žmonių gyvenvietes, kai planetoje ima siausti paukščių maro ar kitų ligų virusai. Neturtėliai ir nusikamavusieji visada miršta pirmiau­ sia ir didesniu mastu. Jie taip pat yra labiau linkę sirgti neužkrečiamomis ligomis, tokiomis kaip vėžys, cukraligė ar širdies bėdos. Yra posakis, kad ten, kur aristokratai pasigauna slogą, darbininkai miršta nuo plaučių uždegimo. Kadangi teritorija yra svarbu, o geriausių vietų visada stinga, paukštiškos teritorijų paieškos baigiasi konfliktais.

Antroji dalis ypač svarbi. Įsivaizduokite du paukščius, susikivirčijusius dėl geresnės perėjimo vietos. Jų priešprieša gali lengvai virsti tiesmuka fizine kova. Tokiomis aplinkybėmis vienas kuris paukštis, paprastai di­ desnis, galiausiai nugalės, bet net ir nugalėtojas gali mūšyje susi­ žeisti. Vadinasi, čia pat gali prisistatyti trečias, nesužeistas paukš­ tis, apsukrus prašalaitis, ir naudodamasis proga nukauti dabar jau sužeistą nugalėtoją.

Pirmiems dviem paukščiams tokia atomazga visai nėra palanki. Konfliktas ir teritorija Tūkstančius metų gyvūnai, kuriems tenka gyventi kartu su kitais tose pačiose teritorijose, yra išmokę daugybę būdų, kaip išsikovoti viršenybę kuo mažiau rizikuojant.

Ar nesakėme to jau prieš kurį laiką? Būdama tos pačios giminės, ji visada su tuo susitinka, kai tik pavyksta susitelkti savyje ir, prisilietusi prie tokių [esybių], ji ir pati nustoja klaidžioti ir visada vienoda ir tapati lieka šalia jų; šią jos būseną ir vadina pažinimu? Taigi ir šitaip pasižiūrėjus, kaip tau atrodo, kas čia panašu į tai, kas dieviška, o kas - į mirtinga?

Įveiktas vilkas, pavyzdžiui, išsi­ tiesia ant nugaros atsukdamas nugalėtojui savo gerklę ir šis tuomet nesivargina jos perkąsti. Galų gale dabar jau viršesniam vilkui atei­ tyje gali prireikti medžioklės bendro, net jei jis ir yra toks beviltiš­ kas, kaip jo nugalėtasis priešininkas.

Barzdotieji drakonai, nuosta­ būs bendruomeniški driežai, taikiai vienas priešais kitą mataruoja priekinėmis kojomis, rodydami troškimą tęsti savo socialinę darną. Medžiodami ir kitomis didelio jaudulio progomis delfinai skleidžia ypatingus garso impulsus, kad sumažintų konfliktų galimybę tarp vyraujančiųjų ir pavaldžiųjų grupių.

Toks elgesys būdingas visoms gyvų organizmų bendruomenėms. Omarai, šmirinėjantys po vandenyno dugną, nėra jokia išimtis5. Jei pagautumėte jų tuziną ir visus perkeltumėte gyventi į naują vie­ tą, galėtumėte stebėti jų savo padėtį įtvirtinančius ritualus ir bū­ dus. Kiekvienas omaras pirmiausia imsis tirti naująją teritoriją, iš dalies tam, kad įsimintų jos ypatybes, o iš dalies - kad susirastų gerą priedangą. Omarai daug ko išmoksta apie savo gyvenamąją aplinką ir geba atsiminti tai, ko yra išmokę.

Tačiau jei sudrumsite vandenį tolėliau nuo namų, jis nedelsdamas šaus į artimiausią tinkamą slėptuvę, kurią buvo pa­ stebėjęs anksčiau, o dabar prisiminė. Omarui pailsėti reikia saugios slėptuvės, kur jo nepasiektų nei plėšrūnai, nei gamtos gaivalai. Be to, augdami omarai išsineria arba keičia kiautą, todėl ilgą laiką jų kūnai esti minkšti ir pažeidžia­ mi. Urvas po akmenimi labai tinka omaro namui, ypač jeigu į jį pa­ togu pritempti kriauklelių bei kitokios skaldos ir patogiai įsitaisius viduje jomis užremti įėjimą.

Tačiau kiekvienoje naujoje teritorijoje gali būti tik nedaugutis tinkamų priedangų ir slėptuvių. Jų reta ir jos vertingos. O ir kiti omarai nuolat tokių ieško. Taigi, išlindę iš slėptuvės tirti aplinkos omarai dažnai sutinka kitų omarų.

Mokslininkai įrodė, kad net skyrium nuo kitų užaugęs omaras žino, ką daryti, kai taip nutinka6. Jo nervų greitai deginti riebalus ir mesti svorį yra užprogramuotos sudėtingos gynybos ir puolimo elgsenos.

Omaras ima stripinėti aplink kaip boksininkas karpydamas savo žnyplėmis ir kilnodamas jas į viršų, judėdamas tai atgal, tai pirmyn, iš vieno šono į kitą, veidrodiškai pamėgdžiodamas savo priešininką, mosi­ kuodamas išskėstomis žnyplėmis.

Kartu jis apipurškia priešininką skysčiu iš ertmių, esančių po akimis. Purškiamas skystis yra che­ minė medžiaga, nusakanti kitam omarui jo priešininko dydį, lytį, sveikatos būklę ir vyraujančią nuotaiką. Kartais omaras vien iš jam rodomų žnyplių dydžio gali nuspėti, kad yra daug mažesnis už varžovą, ir atsitraukti nė nepradėjęs peš­ tynių.

Apsikeitimas purškiamose cheminėse medžiagose įrašyta in­ formacija sukelia tokį patį efektą - įtikina silpnesnį ir ne tokį agre­ syvų omarą pasitraukti.

Taip sprendžiami pirmo lygio konfliktai7. Vis dėlto, jeigu abu omarai yra labai panašaus dydžio ir galių arba jeigu išpurkštame skystyje stinga informacijos, jie pasirinks antrą konfliktų sprendimo lygį. Beprotiškai mostaguodami ūsų anteno­ mis ir nuožmiai suspaudę žnyples vienas jų slinks į priekį, o kitas trauksis.

Po keleto tokių veiksmų raundo silpnesnių nervų oma­ ras pajus, kad toliau tęsti jam nebeverta. Jis instinktyviai sumojuos uodega, šastels atgalios ir dings ieškoti laimės kitur. Jei nė vienas nepasitraukia, omarai renkasi trečią lygį, reiškiantį tikrą kovą.

Tuomet jau gerokai įtūžę omarai piktai puola vienas kitą atkišę žnyples grumtynėms. Abudu stengiasi varžovą parmesti ant nu­ garos. Sėkmingai ant nugaros parverstas omaras nuspręs, kad jo priešininkas gali jį sunkiai sužeisti.

Paprastai jis nusileidžia ir pa­ sitraukia nusinešdamas didį apmaudą ir naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn apkalbas oponentui už nugaros.

Jei greitai atsikratyti riebalų vienas jų negali kito parversti - oma­ rai juda į ketvirtą lygį.

Toks elgesys nepaprastai rizikingas, todėl gerai iš anksto visko neapsvarsčius neverta į jį veltis: vienas iš susi­ kibusių omarų po tokių neišvengiamų grumtynių liks suluošintas ir greičiausiai - mirtinai. Vėžiagyviai puola vienas kitą vis greičiau. Jų žnyplės išskėstos, todėl jie gali pagriebti priešininko koją, ūsą, akies ataugą ar bet ku­ rią kitą atsikišusią ir pažeidžiamą vietą.

Kai tik geidžiamąją kūno dalį pavyksta sėkmingai sučiupti, omaras drastiškai mosteli atga­ lios uodega, aklinai suskliaudžia žnyples ir stengiasi ją atplėšti.

Po iki tokio lygio įsiplieskusios nesantarvės paprastai lieka aiškus nu­ galėtojas ir aiškus nugalėtasis. Pralošusiai pusei nėra lemta išgy­ venti, ypač jeigu jis pasilieka teritorijoje, kur įsikūrė nugalėtojas, nuo šiol - mirtinas priešas. Pralaimėjusiam kautynes omarui, nesvarbu, kiek agresyviai jis elgėsi, atlyžta noras kautis net su anksčiau nugalėtu oponentu.

Nu­ galėtasis priešininkas paranda pasitikėjimą savo jėgomis, kartais neviltis tęsiasi ištisas dienas. Kartais pralaimėjimas gali turėti dar baisesnių padarinių. Jei dominuojantis omaras lieka sunkiai su­ žeistas, jo smegenys praktiškai ištirpsta. Tada jam atauga naujos, paklūstančioj o omaro smegenys - tinkančios naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn naujajai prasčioko padėčiai8. Prigimtinės omaro smegenys tiesiog nesugeba susidoroti su persikūnijimu iš karališkųjų į kiemsargio šuns visiškai neištirpdamos ir neataugdamos iš naujo.

Kiekvienas, kam yra tekę patirti 1 TAISYKLE 47 skausmingą virsmą po romantinės nesėkmės arba nenusisekusios karjeros, gali pajusti šiokį tokį bendrystės jausmą su kadaise kles­ tėjusiu vėžiagyviu. Pralaimėjimo neurochemija ir pergalė Nugalėtojo omaro smegenų cheminė sudėtis smarkiai skiriasi nuo kovą laimėjusio omaro.

Ar omaras savimi pasitiki, ar susigūžia, pri­ klauso nuo dviejų cheminių junginių - serotonino ir oktopamino, kurie valdo omaro neuronų sąveiką.

Pergalė padidina pirmojo kie­ kį, palyginti su antruoju. Omaras su dideliu serotonino ir mažu oktopamino kiekiu yra pa­ sipūtęs, išdidus vėžiagyvis, kuris paerzintas greičiausiai nenusileis.

Taip yra todėl, kad serotoninas padeda valdyti išdidžią laikyseną. Pasipūtęs omaras aplink ištiesia visas savo galūnes, kad atrodytų aukštas ir baisus, kaip Clintas Eastwoodas pigiuose vesternuose. Jei ką tik mūšį pralaimėjęs omaras gauna serotonino, jis išsitiesia, puola net ankstesnius nugalėtojus ir kovoja ilgiau bei nuožmiau9.

Medikamentai, išrašomi depresuojantiems žmonėms, stabdantys pakartotinį serotonino įsisavinimą, sukelia tokias pat chemines ir elgesio reakcijas. Įrodydamas labiausiai kvapą gniaužiantį evoliuci­ nį gyvybės tęstinumą Žemėje, prozakas pralinksmina net omarus Aukštas serotonino ir žemas oktopamino lygis apibrėžia nuga­ lėtojus.

Priešingo santykio neurocheminė sudėtis - aukštas okto­ svorio netekimas sergant peoria illinois, palyginti su serotoninu, santykis nulemia nugalėto, su­ kumpusio, nuskausto, nuliūdusio ir besislapstančio omaro povyzą, tokio, kuris trinasi gatvių pakampėmis ir pradingsta vos užuodęs grėsmę.

Serotoninas ir oktopaminas taip pat valdo uodegos lanks­ tymo refleksą, kuris prireikus pabėgti padeda omarui žaibiškai at­ sitraukti atbulomis. Tokiai pralaimėjusio omaro reakcijai sužadinti pakanka mažesnės provokacijos. Panašiai elgiasi kareiviai ar pri­ mušti vaikai, kenčiantys nuo potrauminio streso sutrikimo paaš­ trėjus baimės refleksams.

Kita vertus, jį nugalėjęs prie­ šininkas greičiausiai vėl laimės. Tokie pat brutalūs nelygaus paskirstymo principai veikia ir už fi­ nansų viešpatijos ribų - tiesą sakant, visur, kur tik reikia kūrybinės veiklos.

Didumą mokslinių tyrimų paskelbia labai nedidelė grupė mokslininkų. Maža muzikų dalis sukuria beveik visus komercinės muzikos įrašus. Tik saujelė rašytojų sugeba parduoti visas savo knygas.

• Radiofikuotose kareivinėse buvo nuolat demonstruojami kino filmai.
• Vasaris 1.
• Роберт посмотрел на Элли с пренебрежением.
• Emile - Durkheim. .SavizudybeLT | PDF
• Птицы великолепно себя чувствовали.
• Собственная шутка так развеселила Макса, что он не смог усидеть.
• Čili deginti riebalų degintojų apžvalga
• Kaip numesti riebalus aplink mano pekus

Kasmet JAV yra parduodama milijonas su puse skirtingų pavadinimų knygų Bet tik penki šimtai iš jų yra parduodamos di­ desniu nei šimto tūkstančių egzempliorių tiražu.

Panašiai ir keturi klasikos kompozitoriai Bachas, Beethovenas, Mozartas ir Čaikovs­ kis yra parašę beveik visą muziką, kurią nūnai atlieka orkestrai. Bachas kūrė taip produktyviai, kad ištisus dešimtmečius tektų dar­ buotis norint ranka perrašyti jo natas. Paprastai yra atliekama tik nedidelė dalis jo gausios kūrybos. Tas pat galioja ir kitų trijų šios hiperdominuojančios grupės narių darbo vaisiams: tik nedidukė dalis jų darbų yra plačiai atliekama.

Taigi, nedidelė nedidelės visų kada nors kūrusių kompozitorių dalies kūrybos dalis sudaro beveik visą klasikinę muziką, kurią pažįsta ir mėgsta visas pasaulis. Jį galima pavaizduoti L formos grafiku, kurio vertikalioje ašyje yra žmonių skaičius, o horizontalioje - produktyvumas ir iš­ tekliai. Tai­ syklė pasitvirtino visose kada nors jo tyrinėtose visuomenėse, ne­ paisant jų valdymo formų.

Šis principas galioja ir miestų gyven­ tojams kur labai mažame miestų skaičiuje gyvena beveik visi jų gyventojaiir dangaus kūnų masei labai mažas skaičius dangaus kūnų susigrobė beveik visą materijąir net, be kitų dalykų, kalbo­ je vartojamiems žodžiams 90 procentams komunikacijos vartoja­ ma vos žodžių.

Bet grįžkime prie susierzinusių nariuotakojų: neilgai tetrunka, kol omarai, besirungdami vienas su kitu, išmoksta, su kuo dera ga­ lynėtis, o kam reikėtų užleisti kelią, - ir kai tik jie to išmoksta, tokia išmintimi pagrįsta hierarchija išlieka nepaprastai stabili.

Po per­ galės nugalėtojui viso labo tereikia bauginamai pamosikuoti ante­ nomis ir ankstesnysis priešininkas dingsta iš akių palikdamas vien smėlio sūkurį. Silpnesnysis omaras nustoja rizikuoti, susitaiko su savo prasta padėtimi ir saugo kojas, kad jų niekas neatplėštų nuo kūno. Svarbiausias omaras, atvirkščiai - apsigyvena geriausiame prieglobstyje ir gerai pailsėjęs, puikiai pavakarieniavęs, demons­ truoja savo pranašumą visoje teritorijoje, išvydamas jam paklūs­ tančius omarus iš jų slėptuvių vidury nakties vien tam, kad primin­ tų jiems, kas čia ponas.

Antano Rubšio ir kun. Ši strategija yra sumani, mano galva. Ja moteriškosios lyties būtybės vadovaujasi daugelyje kitų rūšių, taip pat ir žmonių. Užuot vargusios prie su­ dėtingos skaičiavimo užduoties ir susiradusios geriausią vyriškį, moterys problemą išsprendžia mechaniškai apskaičiuodamos do­ minavimo hierarchiją.

Jos leidžia vyriškiams pasipliekti tarpusavyje ir ima savo meilės objektus skaičiuoti nuo viršaus. Labai panašiai ar namų klizmos padės numesti svorį nustatant akcijų rinkos kainą, kai vienos kurios nors įmonės vertė yra nusta­ toma konkurencijos su visomis kitomis būdu.

Nusimetusios kiautus ir šiek tiek suminkštėjusios patelės tam­ pa patrauklios poruotis. Jos ima trainiotis apie svarbiausio omaro teritoriją ir bandydamos jį sugundyti skleidžia jo link patrauklius kvapus naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn afrodiziakus.

Agresyvumas jam pelnė sėkmę, todėl svar­ biausias omaras greičiausiai sureaguos kaip suirzęs šeimininkas.

Negana to, jis yra didelis, sveikas ir galingas. Nėra lengva atitraukti jį nuo muštynių ir atkreipti jo dėmesį į poravimąsi. Tačiau tinka­ mai apžavėtas jis pakeis savo elgesį su patele. Tokią elgesio seką vaizduoja sodrios seksualinės literatūrinės fantazijos. Jos yra taip pat plačiai paplitusios tarp moterų kaip ir nuogų mote­ rų atvaizdai vyrų viešpatijoje. Vis dėlto verta pažymėti, kad paprasčiausia fizinė jėga yra ne vi­ sai stabilus pagrindas tvariam viešpatavimui kurti, kaip kad pasivargino įrodyti olandų primatologas Fransas de Waalas Jo tyri­ nėtoje beždžionių populiacijoje patinai, sėkmingai ilgėliau išlaikę lyderio pozicijas, savo kūniškąsias galias turėjo sustiprinti gerokai 1 TAISYKLĖ 51 rafinuotesnėmis savybėmis.

Juk ir brutaliausią beždžionių despotą gali nuversti du priešininkai, net jei kiekvienas jų piktumu prilygs vien trims ketvirčiams vado. Todėl ilgesnį laiką valdžią išlaiko pati­ nai, sugebantys suformuoti abipusės naudos koalicijas su savo že­ mesnio statuso gentainiais ir atsargiai besidomintys genties patelė­ mis bei jų jaunikliais. Politinė vaikų bučiavimo gudrybė yra tikrąja to žodžio prasme milijono metų senumo. Bet omarai yra dar paly­ ginti pernelyg primityvūs, todėl jiems pakanka vien paprasčiausių pabaisos ir gražuolės siužeto elementų.

Kai pabaisa sėkmingai sužavimas, sėkmingoji moteriškė omare išsinerdama iš savo kiauto nusimeta drabužius ir tampa pavojingai minkšta, pažeidžiama ir pasirengusi poruotis. Tinkamą akimirką vyriškis, dabar virtęs rūpestingu meilužiu, suleidžia spermos davinį į tinkamą talpyklą.

Paskui moteriškė zuja aplink ir kelias savaites tvirtėja kitas žmonėms gan pažįstamas reiškinys. Savo patogumui ji sugrįžta į savuosius namus, nešina apvaisintais ikrais. Tą pat aki­ mirką kita moteriškė bando pasielgti taip kaip numesti storus riebalus, kaip ir anoji - ir taip toliau. Išsitiesusiam it styga ir savimi pasitikinčios povyzos vieš­ pataujančiajam vyručiui ne tik atitenka geriausias nekilnojamasis turtas ir geriausi medžioklės plotai.

Jam atitenka ir visos merginos. Todėl jeigu esi omaras, ir dar patinas, eksponentiškai labiau apsi­ moka būti sėkmingam.

Kaip visa tai susiję? Neapsakoma daugybe priežasčių, be visų tų, kurios komiškai akivaizdžios. Pirma, mes žinome, kad omarai vie­ nokia ar kitokia forma egzistuoja per milijonų metų Prieš šešiasdešimt penkis milijonus metų dar buvo gyvi dinozaurai.

Tai mums nebeįsivaizduojamai tolima praeitis. O štai omarams dinozaurai buvo vien prasisiekėliai, kurie atsirado ir pranyko beveik amžino laiko tėkmėje.

Vadinasi, dominavimo hie­ rarchijos yra iš esmės pastovi aplinkos savybė, prie kurios yra pri­ sitaikiusi visa sudėtingos sandaros gyvybė. Prieš trečdalį milijono metų smegenų ir nervų sistemos buvo palyginti paprastos. Sunku neįvertinti šio fakto svarbos. Gamtos prigimtis Nuvalkiotas biologijos teiginys, kad evoliucija - konservatyvi, yra banalybė. Kai kas nors vystosi, turi remtis tuo, ką gamta jau yra sukūrusi.

Galima pridėti naujų bruožų, senuosius šiek tiek pako­ reguoti, bet dauguma dalykų pasiliks tokie patys. Kaip tik dėl šios priežasties šikšnosparnio sparnai, žmogaus rankos ir banginio pe­ lekai atrodo stulbinamai panašūs griaučių pavidalu. Jie visi turi net po naujas pasverti svorio netekimas atėnai tn skaičių kaulų. Bendriausius ir svarbiausius fiziologijos pamatus evoliucija paklojo labai seniai.

Dabar evoliucija veikia daugiausia variacijų ir natūraliosios at­ rankos būdu. Variacijos egzistuoja dėl daugybės priežasčių, tarp jų genų sumaišymo paprastai tariant ir atsitiktinių mutacijų.